Santuokų rūmai šiandien.

Nuotraukos autorius Tomas Urbelionis / BFL
© Baltijos fotografijos linija

„Algirdas Brazauskas puikiai suprato, dėl ko Santuokų rūmai Vilniuje statomi ir kaip jų statybos pagrindžiamos. Tai nebuvo eilinis objektas. Manau, kad vėliau, ypač Sąjūdžio laikais, jis jautė tam tikrą kaltę dėl to, kad prisidėjo prie ateizacinės politikos“, – sako istorikas dr. Saulius Grybkauskas. Lietuvos istorijos instituto tyrėjas drauge su kolega Mindaugu Tamošaičiu vasaros pradžioje išleido knygą „Epochų virsmo sūkuriuose: Algirdo Brazausko politinė biografija“.

Per sovietmetį Lietuvos visuomenė religiniu požiūriu pasikeitė neatpažįstamai. Okupacinė valdžia ne tik persekiojo tikinčiuosius, uždarinėjo bažnyčias, bet ir siekė atitraukti žmones nuo Bažnyčios subtilesniais būdais, pavyzdžiui, vietoj religinių ritualų siūlydama pakaitines tradicijas. Tokia „švelnioji“ ateizacija vykdyta ir keičiant esminius žmogaus gyvenimo etapus žyminčius ritualus – gimimą, vestuves, laidotuves. Įprastai šie įvykiai būdavo pažymimi sakraliai, tačiau sovietai jiems suteikė civilinės registracijos formą.  

Pirmieji ZAGSai (rus. Записи актов гражданского состояния) – civilinės metrikacijos registravimo skyriai – Sovietų Sąjungoje buvo įsteigti dar 1921 m. Juose registruotos santuokos, skyrybos, gimimai, mirtys. Tačiau, kaip rašo architektūros istorikė Marija Drėmaitė, septintojo dešimtmečio pradžioje visoje Sovietų Sąjungoje imti steigti Santuokų rūmai (rus. Дворец бракосочетания). Nuo ZAGSo jie skyrėsi savo monofunkciškumu ir iškilmingumu. 1968-aisiais prasidėjo ir Vilniaus santuokų rūmų (architektas Gediminas Baravykas) projektavimas. Jų statybos parke, kur iki Antrojo pasaulinio karo buvo liuteronų kapinės, baigtos 1974 m.  

Vilniaus santuokų rūmai. „Statyba ir architektūra“, 1975 m., nr. 4, p. 3. 1976 m. jie buvo įvertinti SSRS Ministrų Tarybos premija.

„Vat Sutuoktuvių rūmai – Charazovo vaikas. Tokią isteriką [jis] užtaisė – kodėl nėra gražių sutuoktuvių rūmų, Vilniuj, sostinėj? Taigi paskui tie sutuoktuvių rūmai pradėjo dygti visoj Lietuvoj. Sakė [Charazovas], užtai, kad nėra sutuoktuvių rūmų čia Vilniuj, užtai eina [žmonės] į bažnyčią. Kovojo su bažnyčia, ateistinė kova buvo. [...] Taigi išgriovė kapines, šitas gi va kur Čiurlionio gatvėj, [...] išvartė paminklus, reikėjo būtent šitoj vietoj. Aišku, vieta graži, vieta gera, bet ten buvo kapinės... Pats važinėdavo čiut ne kas antrą dieną prižiūrėt statybas. Greičiau tik pastatykit tuos rūmus!“, – interviu S. Grybkauskui 2008 m. sakė A. Brazauskas.

Sovietmečio tyrėjas atkreipia dėmesį, kad tąkart A. Brazauskas pats prakalbo apie Santuokų rūmus. Tiek šiame interviu, tiek atsiminimuose „Ir tuomet dirbome Lietuvai“ A. Brazauskas smarkiai kritikuoja antrąjį LKP CK sekretorių Valerijų Charazovą, tačiau toks vertinimas S. Grybkauskui atrodo dirbtinis.

„Tai yra konstruktas, net nežinau, ar paties A. Brazausko sukurtas. Taip buvę partiniai veikėjai siekė suformuoti atstumą sovietinės sistemos atžvilgiu. Antrasis sekretorius paverčiamas atpirkimo ožiu. Sakoma, kad, jei ne jis, Lietuvoje būtų buvęs geresnis valdymas, geresnė ekonominė situacija, daugiau lietuviškumo“, – sako jis. Anot pašnekovo, tokia pozicija LKP pravertė ir prisijungiant prie Sąjūdžio, kai bendru priešu padarytas Nikolajus Mitkinas, tuometis antrasis Komunistų partijos centro komiteto sekretorius.

A. Brazauskas su popiežiumi Jonu Pauliumi II jo vizito Lietuvoje metu 1993 m. algirdasbrazauskas.lt nuotrauka

S. Grybkauskas kelis kartus buvo nuvykęs pas V. Charazovą į Maskvą 2010–2012 m. „Ilgai šnekėjome interviu metu. Sakė, kad be jo pagalbos A. Brazauskas nebūtų tapęs LKP CK sekretoriumi. Jo prisiminimai apie A. Brazauską buvo kuo geriausi. Aplankęs Lietuvoje įmonę, gamyklą ar miestą jis skambindavo A. Brazauskui, o ne jo viršininkui Aleksandrui Drobniui. Jų ryšys buvo tiesioginis ir artimas. Juo labiau kad abu priklausė medžiotojų Antrajam būreliui. Gan vėlai, tik 1974 m., apsigynęs disertaciją, A. Brazauskas Drobnio siūlymu įsitraukė į medžiotojus ir pateko į būrelį, kuriam vadovavo būtent V. Charazovas. Jie bendradarbiavo ir vienas kitą gerai pažinojo“, – pasakoja pašnekovas.

A. Brazauskas Vilniaus arkikatedros skulptūrų pašventinime su vyskupais Juozu Tunaičiu ir Audriu Juozu Bačkiu 1996 m.

algirdasbrazauskas.lt nuotrauka

Tyrinėdamas A. Brazausko veiklą Plano komitete (1967–1977 m. jis ėjo šio komiteto pirmojo pavaduotojo pareigas) S. Grybkauskas vienoje bylų užtiko nedidelį lapelį, kuris patvirtina jį žinojus apie ideologinę Santuokų rūmų paskirtį atitolinti žmones nuo religijos. 1973 m. ranka rašytas lapelis rusų kalba parodo, kad A. Brazauskas su pavaldiniais iš kapitalinės statybos skyriaus siekė Maskvai įrodyti šių rūmų reikalingumą. Vienoje pusėje rašoma „Dėl platesnio liaudies papročių panaudojimo kovoje su religiniais prietarais“, o kitoje pažymėtas 1963 m. LKP CK ir LTSRS Ministrų Tarybos nutarimas, kuriuo numatyta aktyviau kovoti su religija, įvedant vadinamuosius pilietinius pakaitalus.

S. Grybkauskas pasakoja, kad pagrįsti sovietinei ideologijai tarnausiančio pastato statybą reikėjo dėl tuometės stagnuojančios ekonomikos. „7–8 deš. Maskva ėmė riboti administracinės, kultūrinės paskirties pastatų statybą. Kaip lietuviškajai nomenklatūrai įrodyti, kad Santuokų rūmų reikia? Rasta vietinė specifika, teigta, kad Lietuva – katalikiškas kraštas, kur reikia grumtis su Katalikų Bažnyčia. Vienu šūviu nušauti du zuikiai. Ir pastatas naujas atsirado, ir ideologija sustiprinta“, – kalba istorikas. 

„Manau, kad jis jautė kaltę dėl Santuokų rūmų, nereflektuotą, iki galo neįsisąmonintą, – teigia pašnekovas. – Būdamas prezidentas partinius bendražygius A. Brazauskas stebino savo palankumu Katalikų Bažnyčiai. Kai kurie LDDP nariai pasisakydavo aštriai, nevengdavo konfliktų, pavyzdžiui, turto grąžinimo klausimu.“

S. Grybkausko teigimu, kaltė galėjo turėti įtakos vėlesniems politiniams A. Brazausko sprendimams, pavyzdžiui, dar iki nepriklausomybės paskelbimo jis pasirašė įstatymą dėl nuosavybės Bažnyčiai grąžinimo.

Istorikas Saulius Grybkauskas. Emilės Indrašiūtės / VU TSPMI nuotrauka

2010 m. knygą „Politikai ir istorija: Algirdo Brazausko ir Vytauto Landsbergio istorijos sampratos“ išleidęs politologas Raimundas Lopata yra teigęs, kad buvusio prezidento ir premjero santykis su krikščionybe buvo nuoširdesnis nei Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo pirmininko, kylantis iš konservatyvios pasaulėžiūros. Tačiau, S. Grybkausko teigimu, A. Brazausko požiūris visų pirma buvo instrumentiškas.

„Akivaizdu, kad A. Brazauskas buvo gana sumanus, kad suprastų Bažnyčios reikšmę visuomenėje. Nereikia manyti, kad į Vilniaus arkikatedros grąžinimą tikintiesiems ir Bažnyčios turto restituciją žvelgė palankiai ar gerus santykius su hierarchais, tokiais kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, palaikė iš geranoriškumo. Jis buvo politikas, suprato, kad nevalia su Bažnyčia pyktis“, – aiškina S. Grybkauskas. Kita vertus, istorikas priduria, šalia pragmatinių sumetimų, galėjo būti ir kažkiek R. Lopatos minimo tradiciškumo, galbūt iš jo ir kilo kaltės jausmas dėl Santuokų rūmų.

„Nepasakyčiau, kad mes buvome ateistai. Arba kad kvailai, aklai tikėjom, kas buvo vienas svarbiausių punktų ideologijoj tarybinėj. Jokiu būdu“, – gyvenimo pabaigoje Editos Mildažytės dokumentiniame filme „Post Scriptum“ sakė A. Brazauskas. Jo biografas taip pat tvirtina, kad A. Brazauskas nebuvo ateistinis dogmatikas: nėra dokumentų, kurie liudytų apie jo ideologines Bažnyčiai pakenkti siekiančias iniciatyvas, nors apskritai lietuviai komunistai aršiai kovojo su „religiniais prietarais“.

„Iš Arūno Streikaus, Nerijos Putinaitės tyrimų žinome, kad būtent lietuviška nomenklatūra suformavo specifinę politiką Bažnyčios atžvilgiu, net uolesnę, negu Maskva prašė. Naudodamiesi Lietuvos katalikiškumu jie siekė išsiderėti iš Maskvos daugiau, nuolat demonstravo, kokiose sudėtingose sąlygose, vos ne Bažnyčios apgulties, dirba“, – teigia istorikas.

Algirdas Mykolas Brazauskas (1932–2010).

Nuotraukos autorius Saulius Žiūra / BFL
© Baltijos fotografijos linija

S. Grybkaukas pasakoja apie atvejį, kai A. Brazauskas išgelbėjo vaizdą į sostinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Jo dėka nebuvo pastatyta Lietuvių kalbos instituto saugykla, turėjusi barokinę šventovę užgožti. Statybų stabdymo siekė kultūrininkai per A. Brazausko dukterį Laimą Mertinienę, anuomet dirbusią Dailės institute.

„Jei tai tiesa, o ne menamas, kultūros darbuotojų tik įsivaizduotas valdžios ketinimas, toks A. Brazausko elgesys rodytų jo rūpestį senąja architektūra, bažnyčiomis ir skeptišką nuomonę dėl ateistinių projektų“, – teigia istorikas. Be to, ši istorija, apie kurią sužinota iš poeto Marcelijaus Martinaičio žmonos Gražinos, dailės istorikės, anot S. Grybkausko, parodo, kad A. Brazauskas nebuvo labai artimas su pirmuoju LKP CK sekretoriumi Petru Griškevičiumi.

Net jei A. Brazauskas ir nebuvo ateistinis fanatikas, jis lieka atsakingas už sovietinės valdžios vykdytą tikinčiųjų persekiojimą kaip kolektyvinės vadovybės narys. „Nors LKP CK sekretorius pramonei ir statyboms, kuriuo dirbo A. Brazauskas nuo 1977 m., mažai ką bendra turėjo konkrečiai su ideologija, jis buvo tos vadovybės narys, kad ir nesvarbiausias. Todėl noras A. Brazauską pavaizduoti vien kaip P. Griškevičiaus vadovybėje ūkiniais klausimais užsiėmusį darbuotoją, neturėjusį išvis nieko bendra su politika, yra neteisingas“, – kalba S. Grybkauskas.

Dauguma Lietuvos žmonių turi savo nuomonę apie A. Brazauską, tačiau knygos „Epochų virsmo sūkuriuose: Algirdo Brazausko politinė biografija“ vienas autorių kviečia naujai pažvelgti į šią asmenybę ir jos nueitą kelią. Ypač pavykusi knygos dalis, anot paties S. Grybkausko, kurio akiratyje A. Brazauskas atsidūrė dar rašant disertaciją, yra apie politiko jaunystę.

Istorikas kviečia neskirstyti sovietmečiu gyvenusių žmonių į kolaborantus, prisitaikėlius ir rezistentus. Pasak S. Grybkausko, „prokuroriškos“ kaltųjų paieškos neleidžia adekvačiai suprasti tuometinio laikotarpio: „Gyvenimas nesutelpta į šias tris kategorijas, jis buvo kur kas įvairesnis. Be to, klaidinga imti visą žmogaus gyvenimą ir priskirti vienam iš elgsenos modelių. Žmogus irgi įvairus. Skirtingu laiku galėjo klysti, priešintis, sugyventi su sistema. Ir pats sovetmetis buvo įvairus. Stalinmetis vienoks, brėžnevinis laikotarpis kitoks, chruščiovmetis trečioks. Bandydami viską suskirstyti pagal šablonus, turėsime vienpusišką vaizdą.“

Nors A. Brazauskas kritikų vadintas nereikalingu tiltu tarp sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos,  S. Grybkausko požiūriu, šis politikas buvo reikalingas tiltas: „Paskui A. Brazauską kaip lyderį į šitą mūsų Lietuvą perėjo daug žmonių, kurie kitu atveju galbūt būtų persimetę į priešišką stovyklą.“