Dizainerė Daiva Urbonavičiūtė. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Kiekvieną penktadienį garsi drabužių ir interjero dizainerė DAIVA URBONAVIČIŪTĖ skuba į Bernardinų bažnyčią, kur drauge su kolege Nele Slovcoviene dovanoja savo laiką meniškoms gėlių puokštėms sukurti. Nuo keturių iki aštuonių valandų moterys pluša karpydamos ir išmoningai komponuodamos augalus, nužingsniuodamos šimtus žingsnių nuo vieno altoriaus prie kito su masyviomis vazomis rankose. Tokia puošyba reikalauja ir daug fizinių jėgų, ir meninio supratimo, sako D. Urbonavičiūtė.

Gėlė – dorybės simbolis, – pasakoja ji. – Juk kam altoriai puošiami – kad besimeldžiančiam žmogui, žvelgiančiam į gėlę, skleistųsi geri jausmai, apimtų palaimos būsena. Kaip ir šv. Pranciškus yra sakęs: gamta labai svarbi tikinčiam žmogui, o man, kaip menininkei, svarbu, kad gamta, atkeliaujanti į bažnyčią, būtų graži ir skoninga.“

Gedimino Šulco / Bernardinai.lt nuotrauka.

Pranciškonišką puokščių koncepciją padiktavo architektūra 

Komponuoti puokštes Bernardinų bažnyčioje drabužių ir interjero dizainerė D. Urbonavičiūtė pradėjo prieš septynerius metus. Iš pradžių subtilių derinių puokštės ilgainiui virto barokinėmis ir masyviomis. Ir šis puošybos gėlėmis pomėgis, pasak menininkės – nevienkartinis dalykas: kai įsitrauki, negali sustoti, atsiranda tam tikras ritmas. Beje, kas dvejus metus puokštės patiria, kaip pati Daiva sako – stiliaus pasikeitimo virsmą. 

„Tiesiog pasiūlė pabandyti, ir aš susidomėjau. Parodė, kaip ką daryti su vazomis, gėlėmis, įrankiais. Per tuos metus labai daug ko išmokau, daug knygų perskaičiau. Ir nebūtina baigti floristikos kursus, kad galėtum komponuoti puokštes – žinau, kad galiu tai daryti, turiu apie tai supratimą, pajautimą, išlavintą skonį, nebijau eksperimentuoti. Juk jeigu moki kurti gražius dalykus, vadinasi, juos gali kurti įvairiose srityse. Nebūtinai floristas amatininkas gali sukomponuoti menišką puokštę“, – svarsto D. Urbonavičiūtė. 

Dizainerė prisipažįsta, kad jai labai imponuoja tokie renesanso menininkai kaip Michelangelo ar Leonardo da Vinci, kurių kūryba neapsiriboja viena sritimi. 

„Galbūt iš sovietmečio atkeliavęs manymas, kad jeigu tu – drabužių dizaineris, tai gali kurti tik drabužius, jeigu skulptorius – tik skulptūras, o su gėlėmis gali dirbti tik floristai. Ne. Menininkai visose srityse yra meno žmonės, jiems nėra ribų, jie į viską žiūri kitaip, savitai jaučia spalvas, formas, erdvę. Ir aš kurdama gėlių kompozicijas žiūriu, kad puokštės neiškristų iš konteksto, derėtų su architektūra. Man patinka harmonija – ne veltui esu Svarstyklės“, – teigia menininkė.

Svarbiausia kūryboje, kalba pašnekovė – turėti koncepciją: „Tai tokią ją ir susigalvojau – pranciškonišką. Kadangi bažnyčios altoriai barokiniai, ir puokštės gimsta barokinės – kaip iš barokinių dvarų, paveikslų, kai derinamos įvairios faktūros, skirtingi stiliai, pavyzdžiui, lauko, daržo gėlės – su kultivuotomis, nematytomis gėlėmis, keistais augalais. Viena vertus, atrodo tarsi iš daržo, bet kartu – ir ne iš daržo. Po truputėlį atsirado ir masyvios molinės rankų darbo vazos, irgi diktuojančios koncepciją.“ 

D. Urbonavičiūtė tikina, kad atbėgti į bažnyčią ir sumerkti šimtą baltų rožių į stiklinę vazą – toli gražu ne altoriaus puošyba. Aukščiausias menas, anot jos – integruoti daiktą į erdvę taip, kad jis joje suskambėtų. 

„Kiekvieną gėlę turi įvaldyti, mintyse nusiplauti vaizdą, kaip ji atrodo įprastoje vietoje“, – sako menininkė. 

Paklausta, ar egzistuoja floristikos mados, tendencijos ir ar tokių galima įžvelgti bažnyčių puošyboje, D. Urbonavičiūtė mini, kad, žinoma, floristikos mados egzistuoja, tačiau ji, kaip ir kurdama drabužius ar interjerus, jų nesivaiko ir žvelgia į priekį.

„Tai, ką aš darau, ateis į madą po dvejų trejų metų. Juk kaip būna, kai pasiuvi drabužius: iš pradžių visi keistai gūžčioja, bet po trejų metų – jau būna pripratę, tai jau tapę mada. Tiesiog taip yra“, – apie savo kūrybos specifiką pasakoja moteris.

Daivos Urbonavičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka.
Daivos Urbonavičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka.
Daivos Urbonavičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka.

Kaip ir šv. Pranciškus yra sakęs: gamta labai svarbi tikinčiam žmogui, o man, kaip menininkei, svarbu, kad gamta, atkeliaujanti į bažnyčią, būtų graži ir skoninga. O ne tik, kaip japonai sako apie daug vienodų augalų vazoje – gėlių lavonai. Kai žvelgdamas į puokštę nesupranti, ar čia bažnytinis, ar laidotuvių vainikas, ar čia altoriaus, ar vestuvių puošyba.

Kodėl bažnyčios puošiamos stereotipiškai? 

Dizainerės D. Urbonavičiūtės bažnytinės puokštės gimsta atsispiriant nuo liturgijos ir ikonų tradicijos: Švenčiausioji Mergelė Marija – rožių karalienė, o šventas Kazimieras ar Antanas – vaizduojami su lelija. Taip pat Daivai, be karališkųjų rožių ir lelijų, iš kurių, kaip ji sako, galima komponuoti didžiules, prabangias tarsi iš Liudviko XIV laikų barokines puokštes, patinka ir kaimo, sodo, daržo gėlės – nuskynei ir pamerkei, teigia ji. Todėl natūralu, kad žvelgiant į menininkės gėlių kompozicijas kartu justi ir paprastumas, kuklumas, ir prabanga, puošnumas. 

Puokštes diktuoja ir sezonas – vienokios jos pavasarį, kitokios – žiemą, taip pat liturginės šventės ir spalvos. 

„Reikia išmanyti ir bažnytinį meną, kuriame užkoduoti tam tikri dalykai. Domėjausi, kas yra gėlė – dorybės simbolis, – aiškina D. Urbonavičiūtė. – Juk kam altoriai puošiami – kad besimeldžiančiam žmogui, žvelgiančiam į gėlę, skleistųsi geri jausmai, apimtų palaimos būsena. Kaip ir šv. Pranciškus yra sakęs: gamta labai svarbi tikinčiam žmogui, o man, kaip menininkei, svarbu, kad gamta, atkeliaujanti į bažnyčią, būtų graži ir skoninga. O ne tik, kaip japonai sako apie daug vienodų augalų vazoje – gėlių lavonai. Kai žvelgdamas į puokštę nesupranti, ar čia bažnytinis, ar laidotuvių vainikas, ar čia altoriaus, ar vestuvių puošyba.“ 

Pašnekovės įsitikinimu, šie susiniveliavę standartai atsirado dėl to, kad žmonės, kuriems gėlės yra verslas, neužduoda sau tokių klausimų. 

„Aš nedarau iš to verslo – man ši veikla įdomi, tai mano hobis. Noriu dovanoti savo žinias ir matymą, kad žmonės, galbūt matę tik standartiškai papuoštas bažnyčias, išvystų, kad gali būti ir kitaip“, – sako dizainerė D. Urbonavičiūtė. 

Atsakymas, kodėl dauguma bažnyčių puošiamos stereotipinėmis puokštėmis – kaip Daiva sako: laidotuvių vainikais, tik šiek tiek patiunintais – gali būti toks, kad tai daro meninio ir estetinio suvokimo apie puošybą neturintys žmonės. Menininkai nekuria puokščių bažnyčiose – jie tai daro kitur, įsitikinusi pašnekovė. Kita vertus, nusisamdyti gerą floristą kainuoja didelius pinigus. 

„Ir kai žmogus kuria puokštes kaip dovaną, atsiranda visai kitas kontekstas – tu tai darai įsivaizduodamas, kaip tai gali atrodyti geriausiai. Nes kai dirbi dėl algos, išeina paprastesni variantai“, – tikina menininkė. 

Daivos Urbonavičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka.
Daivos Urbonavičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka.
Daivos Urbonavičiūtės asmeninio archyvo nuotrauka.

Man patinka gėlių deriniai. Jeigu patiktų konkreti gėlė, vazose stovėtų daug vienodų. Mėgstu rausvas arba violetines, keistas, netipines gėles ir jų derinius.

Aplinką tausojanti kūryba 

Kai Daiva su kolege Nele kuria puokštes, galvoja ir apie ekologinius, aplinką bei žmogiškuosius išteklius tausojančius sprendimus, neperka gėlių per daug ar tokių, kurios greitai vysta ar nėra pritaikytos bažnyčios erdvei. 

Menininkė pasakoja, kad permatomas stiklo vazas ilgainiui pakeitė molinės, nes tokiu atveju nereikia dažnai keisti vandens. Įsigytas vazonines gėles ar medelius moterys vėliau persodina kur nors bažnyčios klomboje ar pastato lauke, kad prasitęstų augalo gyvavimas ir žmonių džiaugsmas juo grožėtis. 

D. Urbonavičiūtė prisimena ir savo prieš porą metų gimusią idėją vidiniame Bernardinų bažnyčios kiemelyje turėti nuosavą gėlių klombą, kurioje prireikus galėtų pasiskinti gėlių, kad nereikėtų važiuoti ar į parduotuvę, ar į pievą.

Paklausta, ar turi mėgstamą gėlę, moteris sako vienos neturinti: „Man patinka gėlių deriniai. Jeigu patiktų konkreti gėlė, vazose stovėtų daug vienodų. Mėgstu rausvas arba violetines, keistas, netipines gėles ir jų derinius. Dar man patinka japoniškos puokštės – ikebanos, tik šioje bažnyčioje kitokia koncepcija. Bet kažkokia kryptimi eini.“