Šv. Alfonsas Maria de Liguori – „Evangelizare Pauperibus Misit Me“ („Siuntė mane nešti gerosios naujienos vargdieniams“). Giuseppe Antonio Lomuscio, 1988 m. Vikimedijos nuotr.

Rugpjūčio 1 d. minime šv. Alfonsą Mariją Liguorį – vyskupą ir Bažnyčios mokytoją.

Ge­rai ži­no­mą gies­mę Tu scen­di dal­le stelle („Tu nu­si­lei­di iš žvaigž­džių“), ku­rią gie­da­me Ka­lė­dų nak­tį, su­kū­rė bū­tent jis, Al­fon­sas Ma­ri­ja Li­guo­ris, di­dy­sis Ne­apo­lio že­mės šven­ta­sis, ku­ris jau vai­kas bu­vo be ga­lo ga­bus, o vė­liau ta­po ad­vo­ka­tu.

Jis gi­mė 1696 m. rug­sė­jo 27 d. Marianello­je (Ne­apo­lio prie­mies­ty­je) kilmin­go­je šei­mo­je. Iki tris­de­šim­ties me­tų jis bu­vo at­si­dė­jęs mu­zi­kai, moks­lams, kalboms ir ypač tei­sės stu­di­joms bei pradė­jęs pui­kią ad­vo­ka­to kar­je­rą, ku­rios stai­ga at­si­sa­ky­ti jį pri­ver­tė vie­nas nereikšmin­gas teis­mo pro­ce­sas. Nu­ti­ko taip, kad vie­no kal­ti­na­mo­jo gy­ni­mas, kurio jis taip nuo­šir­džiai ėmė­si Ne­apo­lio teis­me, pa­si­ro­dė esąs vien far­sas, ir tai jį vi­siš­kai ati­to­li­no nuo teis­mų tie­sos. Tiek pa­ka­ko, kad jis atsisa­ky­tų ad­vo­ka­to togos ir im­tų mąstyti apie ką ki­ta, – apie sau rim­tes­nę, la­biau įpa­rei­go­jan­čią bei kitiems naudinges­nę veiklą. Pa­mąs­tė ir ga­liau­siai nu­spren­dė tap­ti ku­ni­gu. No­rė­da­mas įro­dy­ti sa­vo no­rą įsiparei­go­ti, jis ypač rū­pi­no­si varg­šais, pa­dė­da­vo Ne­apo­lio varg­šų kvar­ta­luo­se iš atsitiktinių dar­bų vos be­si­ver­čian­tiems dris­kiams ir po skur­džiau­sius ir pur­vi­niau­sius kai­mus iš­si­bars­čiu­siems kai­mie­čiams.

Tai­gi tas pui­kią ad­vo­ka­to kar­je­rą nu­trau­kęs at­si­ti­ki­mas bu­vo lem­tin­gas jo gy­ve­ni­mui, ku­rį jis vis la­biau ėmė pa­švęs­ti bro­lių kan­čioms su­ma­žin­ti. Jo pa­si­rin­ki­mas, ku­rį parėmė ki­ti jo drau­gai pa­sau­lie­čiai, pa­kry­po įdo­mia lin­kme, nes kar­tu jie įkū­rė Švenčiausio­jo Iš­ga­ny­to­jo kon­gre­ga­ci­ją. Or­di­no re­gu­lą 1749 me­tais pa­tvir­ti­no popiežius Benedik­tas XIV, o jo na­riai pa­si­va­di­no re­demp­to­ris­tais.

Al­fon­sas ir to­liau bu­vo at­si­dė­jęs stu­di­joms, ypač mo­ra­li­nei te­olo­gi­jai. Jo me­di­ta­ci­jos, as­ke­zės ir te­olo­gi­jos vei­ka­lai il­gai bu­vo skai­to­mi, be to, jais nau­do­ja­ma­si dar ir da­bar. Tarp vi­sų pri­min­ti­nas vei­ka­las The­o­lo­gia mo­ra­lis, – dvi­dešim­to­jo amžiaus pradžio­je re­li­gi­niam dva­si­nin­ki­jos ug­dy­mui bu­vęs ne­abe­jo­ti­nu at­skai­tos tašku.

Pa­moks­lų sri­ty­je jis pa­gi­li­no die­viš­ko­sios mei­lės, Kris­taus kan­čios ir mir­ties bei prisikėlimo slė­pi­nio te­mas. Be to pa­ra­šė daug me­di­ta­ci­jų apie Šven­čiau­si­ą­ją Mer­ge­lę Mariją, ku­rios bu­vo su­rink­tos į kny­gą Le glo­rie di Ma­ria („Ma­ri­jos šlo­vė“).

1762 m. bu­vo kon­sek­ruo­tas vys­ku­pu ir pa­skir­tas į Sant’Agata dei Go­ti vys­ku­pi­ją, kuriai va­do­va­vo dvy­li­ka me­tų, kol, pa­si­li­go­jęs ir be­veik apa­kęs, pa­no­ro pa­si­trauk­ti į savo bro­lių vie­nuo­lių na­mus No­ce­ra de’ Pa­ga­ni vie­to­vė­je. Ten at­si­sky­ręs ir at­si­dė­jęs mal­dai su­lau­kė de­vy­nias­de­šim­ties me­tų.

Mi­rė 1787 m. rug­pjū­čio 1 d., ne­pra­ėjus nei šim­tui me­tų Al­fon­sas bu­vo pa­skelb­tas Bažny­čios mo­ky­to­ju bei iš­pa­žin­čių klau­sy­to­jų ir mo­ra­lės te­olo­gų glo­bė­ju.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga