Straipsnis skelbtas žurnale „Ateitis“ (2018-ųjų 5-ajame numeryje)

Keturi ateitininkai. Iš kairės: Z. Ivinskis, kun. S. Yla, K. Bradūnas, J. Girnius. Čikaga. Apie 1958 m./Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos 110-osioms Stasio Ylos gimimo metinėms, nuotrauka

Svajoju kada nors nuvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, Australiją ir kitas šalis, kuriose gausiai būrėsi lietuviai išeiviai, kur yra išlikusių lietuviškumo ženklų. Rūpi, ką jie jautė, kuo gyveno ir kaip skleidė savo tautinę tapatybę svetimuose kraštuose. Štai miškelyje šalia Putname (JAV) esančio Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų vienuolyno lietuvių išeivis, ateitininkas, rašytojas, istorikas, kunigas Stasys Yla (1908–1983) savo rankomis iš aplink randamų akmenų yra pastatęs Mindaugo pilį, norėdamas paminėti karaliaus 700-ąsias mirties metines. Pilies vidus išpuoštas dailininkės Aleksandros Kašubienės mozaikomis, vaizduojančiomis Mindaugo gyvenimą. Bandau įsivaizduoti, kaip pamačius tą statinį vidury mažo miškelio JAV pakrašty suspaustų širdį, pajusčiau savumo, namų jausmą. Ir šis statinys – vienas iš daugelio Stasio Ylos paliktų ženklų, liudijančių jo pastangas išeivijoje burti lietuvių bendruomenes, sukurti tinkamą aplinką puoselėti tautiškumui.

Rūpestį svetur besiblaškančių tautiečių bendruomenėmis Yla įtraukia ir į aktyvią kultūrinę, ir į sielovadinę veiklą. Dar tarpukariu Yla plečia sielovados sampratą, atsižvelgdamas į Vakaruose kilusius tikinčiųjų sąjūdžius, siekusius atnaujinti Katalikų bažnyčią. Kunigas ne tik įvairiais būdais apaštalauja tikėjimą, bet ir aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, stebi valstybės situaciją, išreiškia rūpestį. Tai liudija išsami studija „Komunizmas Lietuvoje“ (1937), kurioje autorius pastebi komunizmo sklaidą ir grėsmę šalyje, analizuoja sistemos veikimo principus ir pateikia galimus kovos su šia doktrina variantus. Grėsmė Lietuvai tampa kunigo rūpesčiu ir tuo metu tai yra naujas, dvasininkui neįprastas veikimo būdas.

Stasys Yla su broliais, viešint JAV. Apie 1935 m. Iš dešinės: Stasys, Jonas ir Donatas/Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos 110-osioms Stasio Ylos gimimo metinėms, nuotrauka

Prasidėjus okupacijoms Yla buvo priverstas palikti Lietuvą. Pirmiausiai jis buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš jos grįžęs gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje, o likusį gyvenimą praleido JAV. Visur kunigas drąsiai, kartais net rizikuodamas, rinkosi apaštalauti tikėjimą, neprarasti vilties, melstis už tėvynę. Yla suprato, kad tokiomis sąlygomis išlaikyti savo tapatybę ir stengtis dėl Lietuvoje likusiųjų yra itin svarbu.

Pirmiausiai lietuvių bendruomenes jis buria malda. Kunigas dar kalėdamas lageryje pradeda kurti viešas maldas, o išeivijoje aktyviai leidžia maldynus. Yla jautė būtinybę kurti tokius maldų tekstus, kurie atlieptų besimeldžiančiųjų jausmus, gyvenimo sąlygas, skaudžius išgyvenimus. Koncentracijos stovyklos kaliniams didžiausią viltį teikia Lietuvos gamtos vaizdai ir tikėjimasis ten sugrįžti:

„Kad tik greičiau! – nerimsta plakus mums širdis. – Kad tik greičiau! – mes prašome Tavęs, o Dieve, šiandien.

Jau vasara seniai išaušo tėviškės laukuos, ir javas baruose senai subrendo. Kodėl gi mes, o Dieve, čia turėtume ilgiau dar likti? Kodėl mūs dvasiai bręsti tėviškės padangių būtų negana?

Kad tik greičiau! – mes prašome Tavęs, o Dieve, šiandien…“

Štuthofo koncentracijos stovykla, kur 1943-1945 m. kalėjo kun. Stasys Yla/Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos 110-osioms Stasio Ylos gimimo metinėms, nuotrauka

Jautrios, skaudžios maldos parodo, kad lagerio kančias išgyvenantys lietuviai sielojosi ne tik dėl alinančių gyvenimo sąlygų, bet ir dėl to, kad jie yra toli nuo namų, ir tai, kas vyksta Lietuvoje, jiems kelia nerimą. Yla su Štuthofe kartu kalinčiu kunigu Alfonsu Lipniūnu maldomis telkia bendruomenę ir kviečia daryti tai, ką vienintelio jie gali padaryti – visa širdimi melstis už tėvynę. Kunigai leido kaliniams pajusti tos maldos svorį, patirti bendrystę ne tik su viename koncentracijos stovyklos barake gyvenančiais kaliniais, bet ir tremtyje ar kituose lageriuose kenčiančiais lietuviais nuolat juos prisimenant maldoje.

Mirties sąlygomis gyvenančius Yla ir savo maldose, ir Štuthofe rašytuose pamoksluose skatino suprasti, kad kūniška kančia negali numalšinti vidinės, Dievo suteiktos laisvės, kurios niekas iš žmogaus negali atimti. Vilties ir ryžto jis teikė ne tik komentuodamas Bibliją, bet prisimindamas ir tautos istorijos įvykius, ryškindamas tvirtą lietuvio būdą. Viename pamoksle jis teigia: „Mirtis lietuviui niekad nebuvo tamsi. Jis drąsiai žiūrėjo jai į akis, kaip kovėsi Pilėnuos, kai lėmė Žalgirio kautynes. Ir dabar kapinės jam, kaip Čiurlionio paveiksle, bus spindinčios paslaptinga šviesa. – Amžinoji šviesa čia, amžinoji šviesa ten! Gyventi ar mirti – jam vis tiek!“

Tėvynės tema svarbi ir vėliau leidžiamuose maldynuose. Kone visuose jų yra skyrelis „Tėvynės maldos“, kuriame sudėtos maldos už Lietuvą, kreipiamasi į Lietuvos šventuosius globėjus. Išsamiausiame ir vėlyviausiame Ylos maldyne „Tikiu Dievą“ atsiranda ir skyrelis „Šventųjų Lietuva“, kuriame prisimenami iškilūs Lietuvos šventumo pavyzdžiai, tokie kaip arkivyskupas Teofilius Matulionis, kunigas Alfonsas Lipniūnas, Stasys Šalkauskis, Motina Marija Kaupaitė ir kt. Dievo prašoma, kad jie būtų paskelbti Bažnyčios kankiniais ar šventaisiais. Daugelį pasirinktų žmonių Yla asmeniškai pažinojo. Taigi, juos galėjo pažinoti ir iš maldyno besimeldžiantieji. Šiuo pasirinkimu autorius kviečia pastebėti šventumo apraiškas savo aplinkoje ir priartina šventumo siekiamybę tikintiesiems.

Kun. Stasys Yla stato Mindaugo pilį-muziejų Putname prie Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo vargdienių seserų veinuolyno. 1962 m./Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos 110-osioms Stasio Ylos gimimo metinėms, nuotrauka

Rengdamas maldynus Yla į juos sudeda ne tik originalias, paties kurtas maldas, tačiau ir kituose maldynuose esančias bei lietuvių rašytojų kurtas maldas ir giesmes. Dažnai jomis tampa žinomų poetų, pavyzdžiui, Maironio, Aisčio, Brazdžionio, Bradūno ir daugelio kitų autorių eilėraščiai. Maldynas tampa ne tik leidiniu, padedančiu tikinčiajam melstis šv. Mišių metu ar atrasti tinkamą būdą asmeniškai melstis, tačiau ir knyga, talpinančia religinės tematikos lietuvių literatūros lobynus. Poetiniai tekstai kelia ir literatūrinę maldyno vertę, kuri, akivaizdu, sudarytojui buvo labai svarbi. Filosofas Juozas Girnius straipsnyje „Stasio Ylos veikalai“ aptardamas maldyną „Tikiu Dievą“ teigia: „Imant visą originalų lietuviškąjį įnašą, galima S. Ylos naująjį maldyną laikyti tikru lietuvio religinės sielos dokumentu – tikra lietuvio religine psichologija in concreto.“ Išties maldynas talpina ne tik kunigo, bet ir įvairiais laikmečiais gyvenusių rašytojų santykio su Dievu patirtis.

Tikriausiai pačią didžiausią bendrystę išeiviai patyrė kartu giedodami Ylos ir kitų autorių kurtas giesmes. Savo originaliąsias giesmes Yla spausdino ir maldynuose, ir atskiruose giesmynėliuose. Atliepdamas į Vatikano II-ojo susirinkimo dokumentus, kunigas kuria paprastam liaudies giedojimui skirtas giesmes, į jų turinį dažniausiai įpina tautos motyvą. Kompozitorius Bronius Budriūnas išleido ir atskirus du mažus giesmynus „Mišių giesmės“ ir „Mišių giesmės II“, kuriuose sudėtos pagal Ylos žodžius sukurtos giesmės su natomis. Abu giesmynai yra skirti šv. Mišioms už tėvynę: pirmasis – giedoti „Tautos švenčių ir tautinių iškilmių progomis“, antrasis – „už kenčiančią tautą“. Stasio Ylos giesmės lietuvių tautos giedojimui svarbios ir šiandien – naujausiame Lietuvos katalikų giesmyne įtraukta net 13 jo giesmių.

Be maldynų ir giesmynų sudarymo, Yla gausiai leido knygas, rašė straipsnius. Tekstuose jis analizavo ir Lietuvos visuomenės situaciją, ir teologinius, sielovados klausimus, svarstė istorines bei kultūrines temas. Yla yra parašęs istorinę studiją, kurioje analizuoja Lietuvos šeimos tradiciją. Taip pat jis išleido keletą kultūrinių monografijų, kuriose tyrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą bei asmenį, Jurgio Matulaičio, Antano Baranausko, Jono Biliūno ir kt. biografijas. Išsamiais veikalais Yla plėtė išeivių ir Lietuvoje gyvenančių akiratį, skatino domėtis Lietuvai nusipelniusiais žmonėmis.

Savo žinias ir idėjas Yla skleidė ne tik tekstų pavidalu, bet ir aktyviai dalyvaudamas išeivių bendruomenėse. Vienos jų – skautų ir ateitininkų organizacijos. Yla organizavo įvairias jaunimo veiklas. Ateitininkams jis rengė ideologinius kursus, kuriuose kalbėjo mokslo, religijos, tautiškumo temomis, rengė kursų sąsiuvinius. Darbas su jaunimu Ylai atrodė reikalingas, jam buvo svarbu, kad daugiasluoksnėje Amerikos kultūroje jie neužmirštų savo šaknų.

Stasys Yla skaito savo kūrybą. Apie 1975 m./Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos 110-osioms Stasio Ylos gimimo metinėms, nuotrauka

Yla suprato, kad svetur esantis žmogus greitai gali prarasti, užmiršti savo tapatybę. Tokiomis sąlygomis reikia sąmoningai stengtis palaikyti ryšį su tėvyne, ją atsiminti, ja domėtis, dėl jos stengtis. Tai daryti paprasčiau susibūrus bendruomenėse. Kunigas Stasys Yla tiek savo visuomeninę, tiek sielovadinę veiklą taikė svetur esančių lietuvių bendruomenėms – jiems kūrė maldas, giesmes, įvairius veikalus, pats juos telkė į susitikimus, organizavo renginius jaunimui. Išlikę jo tekstai padeda suprasti tuo metu tiek lagerio, tiek išeivijos sąlygomis gyvenusių žmonių jausmus, santykius, ryžtą, parodo, kokia svarbi jiems visiems buvo Lietuva, į kurią sugrįžti – didžiausia svajonė.