Rita Vileišytė-Bagdonas. Sauliaus Žiūros nuotrauka

Su jauniausiąja kraštiečio, iš Medinių sodžiaus kilusio signataro, pirmojo Kauno burmistro Jono Vileišio dukra Rita Vileišyte-Bagdonas susitikome Vasario 16-osios išvakarėse. Kalbantis su šia moterimi stebino daug kas: šviesus, guvus protas, pavydėtina atmintis, graži, švari, beveik be akcento lietuviška šnekta. Tačiau galbūt labiausiai nustebino meilė Lietuvai. Ją R. Vileišytė-Bagdonas iki šiol vadina savo tėvyne, o Amerikoje, kurioje gyvena jau beveik septynis dešimtmečius, –yratik namai.„Lietuvoje jaučiuosi grįžusi į savo šaknis. Kiekvieną kartą susijaudinu išskrisdama iš Lietuvos. Kai lėktuvas pakyla, apsipilu ašaromis. Duktė ramina: „Mama, mama, neverk. Grįšime.“Bet dabar mano amžius toks, kad nežinau, ar begrįšiu. Man bus labai sunku apleisti Lietuvą“, – savo santykį su tėvyne atskleidžia 98 metų R. Vileišytė-Bagdonas. 

Pernai vasarą Kaune atidengtas paminklas Jūsų tėčiui Jonui Vileišiui, o prieš savaitę Vilniuje – broliams Petrui, Antanui ir Jonui Vileišiams. Ką Jums, ponia Rita, reiškia šie paminklai?

Man atrodo, per visas okupacijas Vileišių vardas buvo didelėje nemalonėje. Apie juos niekas nekalbėjo, tad dabar atėjo laikas pagerbti tuos, kurie šitiek dėl Lietuvos aukojosi. Man šie paminklai labai daug reiškia ir labai juos vertinu.

Tėvelis, būdamas Kauno burmistru, per dešimt metų įdėjo tiek energijos, tiek sumanumo, tiek tolerancijos, kad Kauną būtų galima vadinti laikinąja Lietuvos sostine. Iki tol šiame mieste nebuvo nei šaligatvių, nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Žinoma, okupantams tai visai nerūpėjo. Prisimenant Pasvalio kraštą belieka stebėtis, kad viena šeima dav4v tiek Lietuvai atsidavusių žmonių. Tai tiesiog neįtikėtina. O nepriklausomybės judėjimas juk pirmiausia kilo iš apačios, iš valstiečių, ūkininkų.

Koks buvo Jūsų tėtis? Ką atsimenate?

Kai dirbo Kauno burmistru, buvo nepaprastai užimtas, keldavosi gana anksti ir iškart sėsdavo prie darbo stalo rašyti straipsnių, daugiausia į „Lietuvos žinias“. Paskui važiuodavo į Rotušę. Sugrįžęs pavalgydavo pietus ir vėl išvažiuodavo, nes laukdavo visokie posėdžiai, susitikimai. Jis buvo daugelio organizacijų pirmininkas, steigėjas. Tėvelis norėjo Kauną priartinti prie europietiško lygio. Manau, tai jam pavyko. Jis visuomet buvo labai geras, niekada nepykdavo, viską bandydavo parodyti pavyzdžiais. Tėvelis iš mūsų tikėjosi gero elgesio ir mokslo. Nuo pat mažens žinojau, kad turėsiu baigti universitetą.

Tapęs Kauno burmistru, tėvelis iš pradžių gyveno nepaprastai kukliai, viename nedideliame kambaryje su lova ir staleliu. Tėvelis nieko nenorėjo išmesti iš buto ir pasakyti: „Aš burmistras, lauk iš savo namų, man turite juos užleisti.“ Svečius priiminėdavo Rotušėje, kurią labai mėgo. 

Kai esi vaikas, atrodo, nieko bloga negali atsitikti, kol šalia yra mama. Paaugusi pradėjau labiau suprasti tėvelį. Kai jis jau nebedirbo burmistru, turėjo daugiau laiko, tad eidavom pasivaikščioti. Tėvelis mėgo teatrą, operą, baletą. Ir mane į visa tai įtraukė. Teatre lankiausi nuo mažens. Šis pomėgis išliko visą gyvenimą. Manyčiau, vienas pagrindinių tėvelio bruožų buvo tolerancija. Kaune, atsimenu, veikė gal trys žydų laikraščiai, gimnazija, sinagogos. Menu ir totorių mečetę, lenkų, rusų, vokiečių gimnazijas. Visi šiame mieste turėjo savo kampelį, o miesto tarybai priklausė įvairių tautybių žmonės, kurie galėjo pasireikšti. 

Užsiminėte, kad lenkams okupavus Vilnių Jus mažytę išvežė į dvarą, nes prasidėjo kratos, nesiliauta lietuvių persekioti.Kur buvo Jūsų dvaras?

Jis buvo už 70 kilometrų į šiaurę nuo Vilniaus, tarp Molėtų ir Alantos, ant Ukmergės apskrities rubežiaus. Bet priklausėm Utenos apskričiai. Tai buvo niekuo neypatingas dvaras, bet labai gražus, apsuptas ežerų, miškų. Čia gyvenau iki penkerių ar šešerių metų, kol tėvelis gavo didesnį butą Kaune ir galėjome ten persikelti. Be to, tiek man, tiek jaunesniajam broliui atėjo laikas eiti į mokyklą. Atsimenu, kartais su mama vykdavom pas tėvelį į Kauną: iš pradžių siauruku į Jonavą, paskui persėsdavom į didelį traukinį. 

Koks buvo Jūsų tėvelio santykis su Pasvalio kraštu? O koks Jūsų ryšys su mūsų kraštu, Pasvalio Petro Vileišio gimnazija?

Tėvelis labai mylėjo tėviškę. Jis niekad nuo Medinių kaimo ir prisiminimų nenutolo. Po vedybų pirmasis tėvų vizitas buvo į Pasvalį, pristatyti žmoną giminėms. Mamai, nors buvo kilusi iš bajorų ir mačiusi prašmatnius palocius, šis kraštas padarė nepaprastai gerą įspūdį. Ji sakė: „Kokie malonūs, nuoširdūs žmonės!“ Tokias kalbas girdėdavau nuo vaikystės. Tėvelis buvo labai prisirišęs prie savo kaimo, dažnai jį prisimindavo. Dėdė Petras Vileišis taip pat niekada nuo gimtinės nenutolo, siųsdavo pinigų, motinai rašydavo nepaprastai širdingus ir pagarbius laiškus. Visą laiką ją ragino, kad išleistų į mokslą ir kitus brolius.

Palaikau ryšius su gimnazija. Joje veikia Vileišiečių organizacija. Kartą teko dalyvauti naujų narių krikštynose, pabėriau grūdų jiems ant galvos. Ši ceremonija visada būna labai graži, o mane tąkart labai širdingai priėmė. Iki šiol apsikeičiame sveikinimais per Kalėdas, kitomis progomis. Pasvaly visuomet jaučiuosi kaip namuose. Ne visada atskridusi į Lietuvą tenai nuvažiuoju. Ir šį kartą negalėsiu, bet pasvaliečiai buvo atvykę į paminklo (broliams Petrui, Antanui ir Jonui Vileišiams– aut. past.) atidengimą. Labai tai vertiname. 

Kaip jaučiatės atskridusi į Lietuvą?

Lietuvoje jaučiuosi grįžusi į savo šaknis. Kiekvieną kartą susijaudinu išskrisdama iš Lietuvos. Kai lėktuvas pakyla, apsipilu ašaromis. Duktė ramina: „Mama, mama, neverk. Grįšime.“Bet dabar mano amžius toks, kad nežinau, ar begrįšiu. Man bus labai sunku apleisti Lietuvą. Amerikoje išgyvenau beveik 70 metų. Ten mano namai, bet čia mano tėvynė. Iki gyvenimo pabaigos būsiu lietuvė. Čia yra mano žemė.

Gyvendama šitam viešbuty (sostinės Pilies gatvėje, greta Signatarų namų esančiame viešbutyje „Narutis“– aut. past.) pro langą regiu Vilniaus universitetą, kurį baigiau. Vaikai parinko tokį kambarį, kad prieš užmigdama galėčiau matyti apšviestą Šv. Jonų bažnyčios varpinės bokštą, patį universitetą. Vakare priėjusi prie lango tiesiog negaliu patikėti, kad esu Vilniuje. Nepaprastai jį myliu. Kaip ir Lietuvą. Manau, Vilnius yra gražiausias miestas pasaulyje, o Lietuva – gražiausia šalis. Su tokiu liūdesiu, tokiu skausmu palikome tėvynę, bet, atrodo, kitos išeities nebuvo. Laukė arba Sibiras ir mirtis, arba pasitraukimas į Vakarus su viltimi grįžti namo. 

Kaip klostėsi Jūsų brolių ir seserų likimai po karo?

Vyriausioji sesuo Birutė Tursienė su vaikais ir vyru išvežta į Sibirą. Ji sugrįžo į Vilnių, tačiau nebegalėjo dirbti universitete. Su ja man nebeteko pasimatyti. Sesuo sirgo paskutinės stadijos vėžiu, bet jai to nesakė. Vėliau man rašė, kad, jeigu būtų žinojusi apie ligą, gal man būtų leista atvažiuoti su ja pasimatyti... 

Kita sesuo Alena Devenienė buvo ištekėjusi už Mykolo Devenio, Amerikos piliečio. Po vedybų jie trejus metus gyveno Amerikoje. Ten gimė sūnūs Algirdas ir Kęstutis. Vėliau visi sugrįžo į Lietuvą (Kaune gimė dukra Dalia Bobelienė – aut. past.), nusipirko labai gražų ūkį prie Ukmergės (Leonpolio dvarą – aut. past.), pavyzdingai tvarkėsi. Užėjo karas, Mykolą Devenį areštavo, pasodino į kalėjimą ir išvežė į Vorkutą. Vėliau sesuo išvyko į Ameriką ir padėjo išvaduoti vyrą.

Brolis Petras buvo diplomatas. Su besilaukiančia žmona trečiąją okupacijos dieną kirto rubežių.Jie išvyko į Romą, kur jis anksčiau dirbo Lietuvos ambasados pirmuoju sekretoriumi, bet rusai atėmė mūsų gražią atstovybę. Brolis negalėjo Romoje įsitvirtinti, tad nusprendė emigruoti į Ameriką.

Kitas brolis Kazys, kuris buvo gydytojas, su mama anksčiau išvažiavo į Ameriką. Ten išlaikė gydytojo egzaminus ir neblogai vertėsi.

Gal galėtumėte papasakoti apie savo gyvenimą Amerikoje?

Mano, kaip ir visų atvykėlių, gyvenimas nebuvo lengvas. Buvau baigusi teisę Vilniaus universitete, bet nieko negalėjau veikti. Kam buvo reikalinga lietuviška teisė? Norint baigti universitetą Amerikoje, reikėjo pinigų. Jau turėjau du vaikus, tai man buvo beveik neįmanoma. Dirbau visokius pasitaikiusius darbus. Vėliau gavau darbą Jeilio universiteto bibliotekoje. Pamenu, tėvas reikalavo, kad baigčiau universitetą. Pagalvojau: dabar karas, krenta bombos, net nežinai, ar rytoj būsi gyvas, o tėvas nori, kad baigčiau universitetą! Ką darysiu su tuo diplomu? Kaip tik į darbą mane priėmė dėl Vilniaus universiteto diplomo. Be to, mokėjau keletą kalbų. Kurį laiką dirbau Jeilio universiteto bibliotekoje, paskui ištekėjau antrą kartą. Vyrui išėjus į pensiją persikraustėme netoli Bostono. Kai mano vyrą Jurgį ištiko infarktas, gydytojas patarė persikelti kur šiltesnis klimatas. Išvažiavome į Floridą. Mano vyras ten mirė. Po jo mirties grįžau atgal į Konektikuto valstiją, kad būčiau arčiau vaikų, anūkų, proanūkių. Turiu keturis anūkus ir penkis proanūkius (nusišypso). Jauniausiai proanūkei šiandien kaip tik sukako šešeri. 

Ar negalvojote sugrįžti į Lietuvą?

Galvojau (susimąsto)... Kol vyras buvo pasiligojęs, negalėjau jo palikti. Jis nebūtų su manim važiavęs. Paskui grįžti darėsi per vėlu. Lietuvą aplankydavau, bet vis pagalvodavau, kad norėčiau kuo nors prisidėti. Kuo galėjau jai padėti? Gyvendami Amerikoje manėm, kad galim atvažiuoti į Lietuvą, vieningai dirbti ir atstatyti šį kraštą. Bet turėjau tokį įspūdį, kad tuomet mūsų pagalba nebuvo reikalinga. Daug kas anuomet turbūt būtų paklausęs: „O kodėl norite atvažiuoti? Ar norite pasipelnyti?“Be to, man būtų buvę sunku palikti vaikus. Žinoma, turiu Lietuvoje giminių, bet jie tolimesni.

Kalbamės Vasario 16-osios išvakarėse. Ar ši šventė buvo svarbi Jūsų šeimai?

Ji visuomet turėjo ypatingą reikšmę. Žinojau, kad mano tėvas tiek daug prie to prisidėjo, bet jis niekad nesigyrė. Tai atrodė savaime suprantama. Jis labai norėjo prisidėti prie Lietuvos augimo. Mūsų šeimoje tai buvo didžiausia šventė. Tik liūdėjome dėl Vilniaus.

Be abejo, ir Amerikoje švęsdavome Vasario 16-ąją. Vykdavo minėjimai, būdavo skaitomas Nepriklausomybės Aktas. Turėjome tradiciją Vasario 16-ąją paskelbti Lietuvos diena ir vienai dienai išrinkti burmistrą iš žmonių, kurie būdavo pasižymėję lietuviška veikla. Prieš trejus ar ketverius metus tuo burmistru išrinko mane! Turėjau garbės pasėdėti burmistro kabinete. Didesniuose miestuose, kuriuose gyveno daugiau lietuvių, – Niujorke, Čikagoje, Klivlande ar Los Andžele – Vasario 16-oji minėta dar iškilmingiau. 

Ko norėtumėte palinkėti mūsų šaliai?

Norėčiau palinkėti, kad Lietuva visad būtų laisva ir nepriklausoma. Turime būti budrūs, turim budėti ir visaip stengtis išlaikyti nepriklausomybę. Nors švenčiame 100 metų nuo Lietuvos atstatymo, bet lietuvių tautos vardas jau buvo paminėtas prieš 1000 metų Kvedlinburgo analuose. Norėčiau, kad išliktume dar tūkstančius metų. Nepriklausomybės niekas ant sidabrinio padėklo neatnešė, ją iškovojome patys, nors mus puolė iš visų pusių: ir bolševikai, ir vokiečiai (bermontininkai), ir lenkai. Vis tiek Lietuva apgynė save. Niekam už savo laisvę nesam skolingi. Dėl to turime labai mylėti ir vertinti savo kraštą. Manau, per mažai jį vertinam. Taigi linkiu laisvės, nepriklausomybės, amžino gyvenimo ir būti laimingiems. Lietuva yra dar labai gyva. Tikiuosi, tokia išliks per amžius.

logo