Rug­pjū­čio 10 d. minimas III a. kankinys, diakonas Laurynas.

Fra Angelico (1387 ar 1395–1455). Laurynas prieš Valerianą, 1447-1450.

Apie šį šventąjį, pra­ei­ty­je taip pat su­si­lau­ku­sį di­de­lio liau­dies pa­mal­du­mo, nė­ra be­veik jo­kių is­to­ri­nių ži­nių. Juk Ro­mos mies­tas jam yra de­di­ka­vęs net tris­de­šimt ke­tu­rias baž­ny­čias, o XIX am­žiu­je jo šven­tė čia bu­vo pri­va­lo­ma.

Iš Is­pa­ni­jos ki­lęs Lau­ry­nas vė­liau ap­si­sto­jo Ro­mo­je. Čia Siks­tas II jam pa­ti­kė­jo arkidia­ko­no pa­rei­gas, tai­gi jo pa­rei­ga bu­vo va­do­vau­ti veik­lai tų pa­siun­ti­nių, ku­rie įvairiuo­se mies­to kvar­ta­luo­se, vargšams da­ly­da­mi Eu­cha­ris­ti­ją ir teik­da­mi iš­mal­dą, kuni­gams pa­dė­da­vo jų apaš­ta­la­vi­mo bei gai­les­tin­gu­mo dar­buo­se. Šias pa­rei­gas jis ėjo iki 258 me­tų, kai im­pe­ra­to­rius Va­le­ri­jo­nas pra­dė­jo žiau­rius per­se­kio­ji­mus. Jų au­ka tapo ir po­pie­žius Siks­tas II, ku­ris, prieš jam įvyk­dant mir­ties nuosp­ren­dį, su­ge­bė­jo su­si­siek­ti su Lau­ry­nu ir pa­ti­kė­jo jam iš­da­ly­ti ben­druo­me­nės tur­tą varg­šams. Pavyzdin­gas krikš­čio­nis ir pa­klus­nus tar­nas Lau­ry­nas šią už­duo­tį įvyk­dė. O ta­da persekio­ji­mai at­si­su­ko ir prieš jį pa­tį. Va­le­ri­jo­nas lie­pė jį su­im­ti ir įsa­kė jam ati­duo­ti bendruo­me­nės tur­tą, apie ku­rį tiek bu­vo gir­dė­jęs kal­bant. Ta­čiau tai bu­vo tik išgalvo­tas tur­tas, nes iš tie­sų Lau­ry­nas prieš im­pe­ra­to­rių sto­jo at­si­ve­dęs mies­to luošius, ne­re­gius, li­go­nius bei vargšus ir ta­rė: „Štai tie Baž­ny­čios tur­tai, nie­ka­da nesen­kan­tys ir vi­sa­da vai­sių duodan­tys tur­tai, ku­rių ga­li ras­ti vi­sur.“

Taip ir bu­vo, ta­čiau im­pe­ra­to­riui šis po­el­gis pa­si­ro­dė pa­šai­pus, tad Lau­ry­ną jis nedels­da­mas nu­tei­sė mir­ti. Jo kan­ki­nys­tė bu­vo il­gas ir kan­ki­ni­mų pil­nas kry­žiaus kelias. Ga­liau­siai jį pa­gul­dė ant virš de­gan­čių an­glių krū­vos iš­kel­tų gro­tų... Šį paskutinį iš­bandy­mą Lau­ry­nas pri­ėmė ne­įti­kė­ti­nai drą­siai. Kiek pa­gu­lė­jęs ant vie­no šo­no, budeliams jis pa­sa­kė: „Šis šo­nas jau iš­ke­pęs, tai ap­vers­ki­te ma­ne ant ki­to ir ta­da suval­gy­ki­te.“

Prieš mir­tį mel­dė­si už Ro­mos mies­tą. Tad pas­kui ro­mie­čiai už tą jo prie­lan­ku­mo dovaną at­si­ly­gi­no pa­sta­ty­da­mi jam dau­gy­bę baž­ny­čių: pir­mą­ją – kan­ki­nys­tės vie­to­je – Ag­ro Ve­ra­no, ku­ria­me da­bar yra ka­pi­nės, o ki­tą iš kar­to po pir­mo­sios – ant Pompėjos te­at­ro griu­vė­sių, taip nu­si­žen­gė tra­di­ci­jai kan­ki­niams baž­ny­čią sta­ty­ti tik jų kan­ki­nys­tės vie­to­je.

Ar­ki­dia­ko­ną Lau­ry­ną – iš­ti­ki­my­bės, pa­klus­nu­mo ir ar­ti­mo mei­lės pa­vyz­dį – po­pie­žius Da­ma­zas pa­ger­bė vie­nu sa­vo įtai­giau­sių ir la­biau­siai jau­di­nan­čių epig­ra­fų: „Bu­de­lių rykš­tės, lieps­nos, kan­ki­ni­mai ir gran­di­nės – vi­sa tai ga­lė­jo nu­ga­lė­ti tik Lau­ry­no tikėjimas. Mal­dau­jan­tis Da­ma­zas api­be­ria do­va­no­mis šį al­to­rių ir gė­ri­si šlo­vin­go­jo kanki­nio do­ry­be.“

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga