Fulton J. Sheen „Pirmoji pasaulio meilė: Marija, Dievo Motina“. Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2018 m. Iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė.

Kviečiame skaityti pirmos Lietuvoje išleistos garbingojo arkivyskupo Fultono Sheeno (1895–1979) knygos ištrauką. 

Norint suprasti Mariją, reikia suvokti, kad pradėti galvoti turime ne nuo jos. Mes pradedame nuo Kristaus, Gyvojo Dievo Sūnaus! Kuo mažiau galvojame apie Jį, tuo mažiau galvojame ir apie ją; kuo daugiau galvojame apie Jį, tuo dažniau prisimename ir ją; kuo labiau garbiname Jo dieviškumą, tuo labiau gerbiame ir jos motiniškumą, kuo menkiau garbiname jo dieviškumą, tuo mažiau randame priežasčių gerbti ir ją. O jei įklimptume į tokią klaidą, kad pradėtume netikėti į Kristų, Dievo Sūnumi, tuomet išgirdę jos vardą galėtume netgi imti piktintis. Nerasime nė vieno nuoširdžiai mylinčio mūsų Viešpatį, kuris nemėgtų Marijos. Tie, kuriuos piktina pamaldumas Marijai, neigia ir Jo dieviškumą ar mokymą apie pragarą, skyrybas, teismą.

Tik dėl mūsų dieviškojo Viešpaties, jokiu būdu ne dėl jos pačios, Marijai skiriamas ypatingas dėmesys. Jei ne Jis, jos motiniškumas ištirptų žmogiškume. Bet regima Jo dieviškumo šviesoje ji tampa unikali. Mūsų Viešpats yra Dievas, kuris tapo žmogumi. Niekada – nei anksčiau, nei vėliau, begalybė netapo laikinumu moteryje, nei visagalybė nebuvo supančiota kūnu Mergelėje. Tai Sūnus padaro jos motiniškumą išskirtinį.

Vienas katalikas berniukas pasakojo savo kaimynui universiteto profesoriui apie Švenčiausiąją Motiną. Profesorius pasišaipė: „Betgi nėra jokio skirtumo tarp jos ir mano motinos.“ O berniukas atsakė: „Gal ir taip, bet tarp jų sūnų skirtumas pasiutiškai didelis!“

Štai kur atsakymas. Kadangi mūsų Viešpats taip išsiskiria iš kitų sūnų ir mes išskiriame Jo Motiną iš visų kitų motinų. Kadangi amžinąją prigimtį Jis gavo iš Tėvo kaip Dievo Sūnus, o laikiną žmogiškąją – Marijos įsčiose kaip žmogaus sūnus, Jo atėjimas sukūrė naują santykį. Ji nebėra privatus asmuo, kaip visos kitos motinos. Mes nepadarome jos kitokia, ji yra kitokia. Mes Marijos nepasirinkome, Jis pasirinko.

Bet kodėl reikėjo gimti iš Mergelės? Galėtume nekreipti dėmesio į mėsininko ar kepėjo gimimo aplinkybes, tačiau kalbant apie Kristų, to daryti negalime, nes Kristus yra Dievo Sūnus. Jei Marija po Sekminių papasakojo apaštalams apie Jėzaus gimimą, tai turėjo būti svarbu, jei apaštalai įtraukė jos pasakojimą į tikėjimo išpažinimą. Jei Kristus  pripažįstamas Dievo Sūnumi, tai svarbitampane tik Jo priešistorė, aprašyta Evangelijos pagal Joną prologe, bet ir Jo istorija, o ypač gimimas.

Ar gimimas iš Mergelės yra tinkamas ir prideramas? Marijos nenuodėmingumas mūsų tikėjimui sunkumų nekelia (nebent būtume žydai). Sunkumai kyla galvojant apie stebuklingo gyvybės proceso fizinį įmanomumą. Stengdamasis apsaugoti savo Motiną nuo bet kokios dėmelės, Jis užkirto kelią abejonėms apie Jo dievišką tėvystę, kad niekas nežeistų jos širdies, jos moteriškos širdies. Mums net menkiausia dalele neįmanoma įsivaizduoti ar pajusti tos neaprėpiamos meilės, kuria Kristus myli savo Motiną. Jei mums reikėtų spręsti, kaip apsaugoti savo motinas nuo kenksmingo gėdos prisilietimo, ko tik mes nepadarytume. Tai argi sunku patikėti, kad visagalis Dievo Sūnus padarys visa, kas įmanoma, kad tik apsaugotų savo Motiną?

Joks pergalę švenčiantis vadas nežengia į miestą dulkėtais keliais, jei tik gali tuos kelius nukloti gėlėmis. Jei Begalinis Tyrumas būtų pasirinkęs įžengti į žmoniją ne per žmogiškojo tyrumo vartus, tai būtų sukėlę didžiulių sunkumų – kaip Jis galėjo būti be nuodėmės, jei kilo iš nuodėmingos žmonijos? Jei į juodus dažus pamerktas teptukas pajuoduoja, jei dažų spalva persiima drobė, tai argi ta kalte, kuria permirkusi visa žmonija, pasaulio akyse nebūtų persisunkęs netgi ir Jis? Jei Jis būtų atėjęs į žemę pro silpnos dorovės kviečių lauką, tai argi Jo žmogiškosios prigimties rūbas nebūtų apkibęs pelais?