Petras, priėjęs prie Jėzaus, paklausė: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ 
    Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. 
    Todėl su dangaus karalyste yra panašiai, kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė jį parduoti kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: „turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“ Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. 
    Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo draugų, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu“. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. 
    Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Užsirūstinęs valdovas pavedė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. 
    Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. 
    Pabaigęs šias kalbas, Jėzus pasitraukė iš Galilėjos ir atėjo į Judėjos sritį, anapus Jordano.

Ez 12, 1–12: Vidur dienos, jiems matant, iškeliauk lyg ištrėmiman

Ps 78, 56–57. 58–59. 61–62. P.: Neužmirškime Dievo stebuklų.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Vytautas Brilius

Petras paklausė Jėzų, kiek kartų reikia atleisti savo artimui, kai šis prasikalsta, o Jėzus atsakė: bet kiek. Dievas niekada nepavargsta atleisti, o žmogus yra Dievo paveikslas. Kol žmogus atleidžia, tol jis yra Dievo atvaizdas, o kai nustoja atleisti – palieka savo žmogiškumą.

Žinoma, visada atsiranda pasiteisinimas, kodėl nenoriu priimti į širdį pas mane grįžtančio žmogaus, to, kuris prarado džiaugsmą mane išdavęs, tačiau jei neatleisiu, nustosiu būti Dievo atvaizdu – žmogumi, tuo, kuo iš tikrųjų esu, ir tapsiu sau pačiam svetimas, žmonėms nemielas ir Dievui nepriimtinas.

Kiekvienas pasiteisinimas atstumiant artimą, jo nepastebint ir juo nepasirūpinant randa tikrą pagrindą mūsų žmogiškame silpnume, tačiau Viešpats ne į ten kreipia mūsų akis, o į save patį, kviesdamas būti tokiems tobuliems, kaip jis yra tobulas. Dievo šventume visi šventieji randa stiprybės, todėl stengiamės nepamiršti, kieno esame tikrieji vaikai.

Pranašas Ezechielis susirinko tremtinio mantą, išlaužė tarsi slapčiomis namo sieną ir tarsi išvyko į tremtį, tapdamas ženklu, kad tauta nusidėjo, nusipelnė tremties. Susitaikymo trokštantis, susivienijimo siekiantis, tačiau jo nepatiriantis žmogus krikščionių aplinkoje taip pat tampa ženklu, kad toji krikščionių bendruomenė neranda savyje gailestingumo ir atvirumo, nerodo gyvenimui savo Viešpaties veido. Todėl esame kviečiami visada dosniai dalinti iš Dievo ateinantį gailestingumą ir meilę.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai