Rug­pjū­čio 16 d. minimas šv. Steponas Vengras, karalius (969–1038).

Ste­po­nas bu­vo ne tik šven­ta­sis, bet ir di­dis veng­rų tau­tos va­das, iš ne­tvar­kin­gos, ka­ra­liui Arpa­dui va­do­vau­jant į Pa­no­ni­ją at­si­kraus­čiu­sių kla­jok­lių gen­čių (tris­de­šimt de­vy­nių gra­fys­čių) gru­pės su­ge­bė­jęs su­kur­ti tau­tą.

Ste­po­nas bu­vo pa­go­nio ku­ni­gaikš­čio Ge­zos ir krikš­čio­nės prin­ce­sės sū­nus. Pa­si­krikš­ti­jęs tikriausiai Kel­ne 996 me­tais, jis Vaj­ko var­dą pakei­tė Ste­po­no var­du. Grei­tai po to ve­dė būsimo­jo im­pe­ra­to­riaus Hen­ri­ko II se­se­rį Gi­ze­lę Ba­va­rie­tę. 997 me­tais mi­rus tė­vui, pe­rė­mė kunigaikš­tys­tę. No­rė­da­mas su­vie­ny­ti sa­vo tau­tą, Ste­po­nas rė­mė­si mo­ra­le ir re­li­gi­ja. O no­rė­da­mas, kad veik­la tu­rė­tų tvir­tes­nį pa­ma­tą, po­pie­žiaus bei im­pe­ra­to­riaus pa­pra­šė leis­ti vai­ni­kuo­ti jį ka­ra­liu­mi. 1001 me­tais Oto­no III ir po­pie­žiaus Sil­vest­ro II su­ti­ki­mu įstei­gė ar­ki­vys­ku­pi­ją. Po kiek lai­ko popiežiaus le­ga­tas jį ka­rū­na­vo su­teik­da­mas apašta­li­nio ka­ra­liaus ti­tu­lą.

Ste­po­nas pa­ro­dė, jog yra ver­tas to­kio var­do. Nau­do­da­ma­sis po­pie­žiaus jam su­teik­to­mis pla­čio­mis val­džios tei­sė­mis, įstei­gė daug vys­ku­pi­jų, įkū­rė įvai­rių vie­nuo­ly­nų (pats žy­miau­sias bu­vo Šv. Mar­ty­no vie­nuo­ly­nas Pa­no­hal­mo­je), ku­riuos jis pa­ti­kė­jo tuo tiks­lu iš Pran­cū­zi­jos pa­kvies­tiems Kliu­ni vie­nuo­ly­no vie­nuo­liams. Vie­nuo­ly­nai ta­po be ga­lo svar­būs mi­sio­nie­riš­ku­mo cen­trai, ir jų dė­ka vi­sa veng­rų tau­ta ga­lė­jo pri­im­ti krikš­čio­ny­bę.

Ste­po­nas bu­vo išmin­tin­gas val­do­vas, pui­kus ad­mi­nist­ra­to­rius ir tei­sin­gas įsta­ty­mų leidė­jas. Šiuos sa­vo ta­len­tus jis puo­se­lė­jo bū­da­mas vi­siš­kai iš­ti­ki­mas Evan­ge­li­jai, rem­da­ma­sis di­džiu pa­mal­du­mu ir gy­ven­da­mas są­ži­nin­gą bei šven­tą gy­ve­ni­mą. Mo­kė­jo pa­si­rink­ti iš­ti­ki­mus sau aris­tok­ra­tus, su­tei­kė jiems ne­men­kas že­mės val­das. Jais rėmė­si ko­vo­je su ky­lan­čiais se­no­sios veng­rų ba­jo­ri­jos au­to­no­mi­jos sie­kiais. Sa­vo kara­lys­tę jis su­skirs­tė į de­šimt vys­ku­pi­jų ir tris­de­šimt de­vy­nis dia­ko­na­tus, ku­riuos atiti­ko tris­de­šimt de­vy­nios gra­fys­tės.

Ka­ta­li­ky­bės pri­ėmi­mas ir nuo­la­ti­niai ry­šiai su Va­ka­rais ne­truk­dė jam pa­lai­ky­ti pui­kių san­ty­kių ir su Ry­tais, su im­pe­ra­to­riu­mi Ba­zi­li­ju­mi II, su ku­riuo jis 1002 me­tais su­da­rė są­jun­gą prieš Bul­ga­ri­jos ka­ra­lių Sa­mui­lą, o 1004 me­tais Bi­zan­ti­jai pa­dė­jo už­ka­riau­ti Skop­ję. Jis taip pat pa­lai­kė pui­kius san­ty­kius su sa­vo svai­niu Hen­ri­ku II ir ga­liau­siai nu­ga­lė­jo jo že­mes ban­džiu­sį už­grob­ti Ko­ra­dą II.

Pas­ku­ti­nius jo ka­ra­lia­vi­mo me­tus ap­tem­dė sū­naus – sos­to įpė­di­nio – mir­tis bei ar­šios ko­vos dėl įpė­di­nys­tės. 1038 me­tais jam mi­rus, jo žmo­na iš­vy­ko iš rū­mų ir pa­si­trau­kė į Pa­sau be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­ną.

1038 me­tais Gri­ga­liaus VII bu­vo ka­no­ni­zuo­tas tė­vy­nė­je. Jis lai­ko­mas Veng­ri­jos valsty­bės įkū­rė­ju ir ger­bia­mas kaip tau­tos glo­bė­jas.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga