Šv. Jonas Paulius II ir JE V. Sladkevičius (1988m.)

Sukanka 98-eri metai, kai 1920 m. rugpjūčio 20 dieną Guronyse gimė Vincentas Sladkevičius, pal. Teofiliaus Matulionio įpėdinis, Šv. Romos kardinolas, XX a. Lietuvos vienas didžiausių dvasinių autoritetų. Sukako 30 metų, kai 1988 m. birželio 28-ąją, Romos popiežius šv. Jonas Paulius II audiencijų salėje septyniolikos pasaulio šalių 26 naujiems kardinolams įteikė biretus ir kitas insignijas. Pasaulio laikraščiai rašė, jog per iškilmes Šventasis Tėvas vienintelį kartą nusišypsojo, kai uždėjo purpurinę kardinolo kepuraitę Kaišiadorių vyskupui Vincentui Sladkevičiui, o jį sveikindamas pažymėjo: „Jūsų asmenyje su meile sveikinu ir laiminu Lietuvos Bažnyčią ir visą lietuvių tautą, pavesdamas Švč. Mergelei Marijai, kurią lietuviai taip myli ir šaukiasi gražiu Gailestingumo Motinos vardu.“

Siūlome keletą kard. V. Sladkevičiaus užrašytų minčių ir pastebėjimų.

             xxx

Žmogaus širdis reikšmingesnė negu atomas. Čia glūdi baisi griaunamoji neapykantos jėga ir didi statančioji meilės ir gerumo jėga. Viskas priklausys nuo to, kokią jėgą mes iš savo širdies atpalaiduosime. Kristaus malonės spinduliai, sklindą nuo šv. Kryžiaus, gali atpalaiduoti iš mūsų širdžių didžiąją meilės ir gerumo jėgą. Jei žmonės visiškai pasiduotų Kristaus malonės spindulių veikimui, kokia nuostabia jėga pasireikštų jų kilnumas, Dievo bei artimo meilė. Argi nematome to šventuosiuose? Maža žmogaus širdis, bet kokia nuostabi jos jėga.

         xxx

Gyvenimas – tai pats pirmas panašumo į Dievą laipsnis. Tai pirmas Dievo meilės ženklas mums. Gyvenimas be galo vertingas ir tikslo atžvilgiu. Jis duotas mums čia, žemėje, kaip bandomoji įžanga į amžinąjį gyvenimą. Jis nulemia Amžinybę. Kristus savo žemiškuoju gyvenimu jį pašventė. Dabar tavo gyvenimas yra Kristaus nuosavybė. Jis užmokėjo už jį savo krauju. Negali su juo elgtis, kaip tau patinka. Išniekinti gyvenimą -–tai jau šventvagystė. Kristus atėjo mus mokyti ne kaip danguje turėsime elgtis, bet kaip čia, žemėje, gyventi. Dievo įsakymas, Kristaus pamokymai liečia mūsų žemiškąjį gyvenimą.

Simpoziume (1988 m.)

           xxx

Kiekvienas mūsų gyvenimo laikotarpis yra brangus. Negalima branginti savo gyvenimo, nebranginant jo kituose. Ir kitas ne tik vadinamas tuo pačiu žodžiu, bet yra to paties gyvenimo dalis. Kaip visi kvėpuojame tuo pačiu oru, taip pulsuojame tuo pačiu gyvenimu. Jei nuodijate kito gyvenimą, kartu nuodijate ir savo, kartu ir tavo gyvenimas nėra sveikas, tyras, skaidrus.

Nebranginame gyvenimo, jei nebranginame paties šaltinio, jo davėjo – Dievo. Teršdamas ir niekindamas šaltinį, nesunaikinsi Jo. Jis iš savo turtingumo gelmių siunčia vis naujus vandenis. Niekindami Dievą, Jo mes nesunaikinsime. Jis kaip buvo, taip yra ir bus visa ko šaltinis. Tik teršdami Dievą, teršim pasaulį, darysim nešvaresnį, nemalonesnį patį gyvenimą.

          xxx

Koks laimingas tas, kuriam tikėjimas tarytum jo tėviškė. Žemiškąją tėviškę galime prarasti, galime būti atskirti nuo jos. Bet jei tikėjimas yra mūsų tėviškė, mes niekad neliksim vieniši. Kur bebūsim, visur tėviškė bus su mumis. Mes niekada nesijausim našlaičiais, niekad nebūsim be namų, be šeimos. Dievas – mūsų tėvas. Mes Jį visur turim, visur dvasioje su Juo susitinkam. Marija – geriausia tėviškės Motina. Visuose reikaluose galime prašyti jos pagalbos. Šventieji – mūsų broliai. Mūsų broliai ir visi kiti žmonės. Štai koks nuostabiai gražus gyvenimas žmogaus, kuriam tikėjimas yra tapęs tėviške.

Marijampolėje (1988 m.)

          xxx

Dievas nepadarė užtvarų, visos tautos tarpusavy turi bendrauti. Jeigu žolė auga Lietuvoje, tai nereiškia, kad jos šaknys negali siekti Lenkijos žemės. Taip ir žmonės – ne visada žino, kur jų šaknys. Kam akcentuoti ir didžiuotis: esu lietuvis, esu lenkas, jeigu nežinai, kur siekia tolimiausios šaknys, kur tikrieji tavo protėviai. Tu ne pirmas į žemę atėjęs žmogus, ne pirmas ją pasirinkai, esi tęsinys. Dėkok Dievui, kad gimei tame krašte, kuris tau mielas. Visi turime pripažinti, kad saulę atėję jau radom.

         xxx

Kard. V. Sladkevicius (1988 m.)

Kokia didelė išmintis suprasti, kad jokie žemiški dalykai negali padaryti mūsų tikrai laimingų, kad tik Dievas yra vienintelis turtas, kurio visa širdimi privalau trokšti ir visa širdimi prie Jo liestis. To mane moko pati dieviškoji išmintis – Kristus, žmonijos istorija, mano paties patirtis. Prieš šią išmintį pasisako tik mano nesutvarkyti norai. Kokia didelė nelaimė būtų, jei tik mirties akivaizdoje man ši tikrovė atsiskleistų. Ar tai nereikštų prarasto gyvenimo, veltui išeikvotų mano dvasinių jėgų, jeigu jas skyriau tuštybei įsigyti?.. Tik vienas Dievas yra vertas viso mano dėmesio, jokiam kūriniui neturiu skirti tiek dėmesio, kad jis galėtų atitraukti mane nuo Dievo. Kuo aukštesnis pašaukimas, tuo aukštesni turi būti savęs atsižadėjimo krantai.

            xxx

Labai svarbu ir reikšminga kunigiškame gyvenime, kaip praleidžiamos laisvos nuo pareigų valandos. Jos parodo, kokios dvasios mes esame. Jos turi daugiausia įtakos mūsų asmenybei formuotis, nes jomis mes reiškiamės labiausiai nepriklausomai, grynai savo valios, skonio bei nusiteikimo pasirinktais veiksmais. Pareigų metu mūsų veiksmus daugiausia nustato pačios pareigos. Kaip nuo gerai prižiūrimų bei gerai įdirbtų tarpueilių priklauso derlius, taip nuo gerai praleidžiamo laisvalaikio priklauso mūsų pareigų sėkmingumas… Mes privalome būti kunigais „semper“ (visada), nei vieno savo gyvenimo momento, nei vienos akimirkos neišskirdami iš kunigiško gyvenimo. Ne tik būdami prie altoriaus, klausykloje, sakykloje, bet ir namuose, kelionėje. Tas „semper“ – ne tik kunigystės charakterio neišdildinamumo pripažinimas, bet ir įpareigojimas visada kunigiškai elgtis.

Su auklėtiniais (1958 m.)

            xxx

Kunigystė – ne mechaniškas darbas, bet dvasinė veikla. Dažnai mes išjungiame iš kunigiško darbo patys save tada, kai mūsų širdys nekunigiškos, neapaštališki mūsų troškimai, kai mūsų dėmesio centre yra ne tai, kas mums skirta kunigiškos pareigos. Mes, kunigai, kartais nusikalstame artimo meilės įsakymui, nes nemylime savęs pakankamai, nemylime taip kaip kitų. Juk kitus mokome tobulu gyvenimu, stengiamės šventus padaryti, norime juos į dangų įkelti, o sau to netaikome. Apie savo šventumą negalvojame, savo sielų išganymu mažai rūpinamės. Taigi linkiu mylėti save ne mažiau kaip kitus.

             xxx

Didžiausia Dievo malonė klausykla yra vien dėl to, kad žmogui gali padėt, net paveikti jo gyvenimą ir dvasinį augimą. Visada pasidžiaugdavau žmogaus atėjimu išpažinties ir jo nuoširdumu. Išėjęs iš klausyklos pasimelsdavau, kad Dievo malonė papildytų jiems skirtus žodžius. Kiekvienam Dievas suteikia kokių nors malonių. Jei žmogus jas įžvelgia, įvertina ir už tai dėkingas Dievui – turi kuo džiaugtis. Malda – tai palaima, dėkingumo Dievui pasireiškimas. Tai matome visur: kilnių žmonių, pranašų, net šventųjų gyvenime, kurie maldomis, giesmėmis išreikšdavo džiaugsmą ir dėkingumą Dievui. Nuo pirmųjų kunigystės metų į savo maldas įjungdavau ir šią: „Dangiškasis Tėve, dėl Viešpaties Jėzaus nuopelnų būk gailestingas, suteik man gilų tikėjimą, tvirtą viltį, karštą meilę, tikrą gailestingumą.“ O pati gražiausia, reikšmingiausia, įrašyta visoj kūrinijoj yra malda Švč. Trejybei. Žmogui didelis įpareigojimas garbint Dievą. Iš to išplaukia ryšys su Dievu, artimumas. Malonių gausumas.

             xxx

Jeigu pamokslą iš anksto pasirašydavau, dingdavo ugnelė. Vietoje užgimusi mintis rasdavo ryšį su Evangelija, su Kristaus žodžiais ir įsiliedavo į ugnies aukurą. Jei širdies nepalieti, protas neatsiveria. Sakydamas Dievo žodį, nuolat akcentuodavau, kad dangaus negalima pradėti nuo dangaus, dangų mes turim pradėti žemėje. Ko žemėj nepradėsi, danguj neturėsi. Čia dar netobulai gali išvyst Dievo veidą, bet jeigu to nenorėsi ir nesieksi – niekada ir ten jo neišvysi. Ten laukia tavęs tobula meilė, bet pradėk ją čia, savo šeimoj. Kitaip tu nebūsi jos vertas ir ten. Užtat žemiškasis gyvenimas turi begalinę prasmę. Jis yra lyg įžanga į dangų, į amžinąjį gyvenimą, o ne kas nors atskirta, ką reikėtų paneigt. Amžinasis gyvenimas nepasiekiamas staiga, žmogus tik subręsta amžinajam gyvenimui.

              xxx

Kas yra vertinga, žmonės vertina ir naujaisiais laikais, tik pradeda įžvelgti, kas nevertinga. O kad atskirtų, kas ko vertas, tam žmogui duotas protas. Užtat Bažnyčia visada laikėsi Evangelijos, o joje yra užrašyti žodžiai, kad Dangaus Karalystė panaši į žmogų, kuris iš savo iždo išima ir seną, ir naują. Bažnyčia jungia, kas buvo gera praeityje, su tuo, kas gera ateina iš kūrybinio žmonių pasaulio. Ne mes pradėjome gyvenimą. Todėl negalime ir klysti, elgdamiesi taip, tarsi praėjusios kartos negyveno, nemąstė, nekūrė.

             xxx

Kodėl giriami tik saulėtekiai ir saulėlydžiai, o vidudienio saulė, kada ji savo zenite ir didžiausiame veikime mūsų atžvilgiu, arba visai nepastebima, arba net slepiamasi nuo jos. Paunksmėms atiduodama pirmenybė. Gudri mūsų saulė. Gerai, kad ji nakčiai pasislepia nuo žmonių akių. Jei visą laiką ji turėtų tik vidudienius, ji būtų nepastebima, net nemėgstama. Jei mes leisimės tik į apaštališką veiklą, bet neturėsime tylaus, paslėpto maldos ir aukos gyvenimo, mūsų veikimas pasidarys įkyrus, net nemėgstamas. Žmonės gali pradėt slėptis nuo jo į paunksmes. Pažeminimai, kančia, apsimarinimai, nuošalumas, maldos gyvenimas mūsų veikimui bus tarsi palaimingoji nakties saulė. Pasaulis tuomet mūsų lauks su Evangelijos žodžiu, kaip kad laukia saulės su jos gaivinančiais spinduliais. Kaip naktį susidaro gaivinanti rasa, taip iš mūsų pažeminimų, kančių susidarys palaimingoji malonės rasa, gaivinanti sielą.

             xxx

Nėra kito būdo mums didėt, kaip augant. Kaip grūdui, tik augant, pavyksta nuo želmens nueiti iki varpos, taip ir mes tik augdami galime kilti ir didėti. Buvo laikai, kai viską mėginta didinti, bet ne auginant, o raunant. Išrovė ąžuoliuką, pakėlė aukštyn ir mano, kad jau jį didelį padarė. Pakelti aukštyn ąžuoliuką neužtenka, kad jis didelis būtų. Reikia jį auginti. Reikia, kad jo šaknys giliai į žemę įsiskverbtų, įsmigtų ir maitintųsi žemės gelmėse. Tik tada jis augs. Taip ir mums reikia, kad tautos šaknys giliai įsiskverbtų į dieviškąją ir žmogiškąją išmintį, tada mes augsime išmintimi. Reikia, kad mūsų tautos šaknys giliai įsiskverbtų į dieviškąsias ir pilietiškąsias dorybes, tada mes augsime malone Dievo ir žmonių akyse. Tada mes tapsime didi tauta, verta būti ne tik gyva, bet ir nepriklausoma, ir savarankiška, ko mes visi trokštame.