Kadras iš rež. Vadymo Ilkovo filmo „Tėtė – mamos brolis“ (Ukraina, 2018 m., 76 min.).

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) – šiemet 15-asis – rugsėjo pabaigoje vilniečius, spalio pradžioje – kauniečius ir ukmergiškius, kaip visada kvies pasižiūrėti įsimintiniausius pasaulio dokumentinius filmus. Taip pat laukia specialioji Ingmaro Bergmano 100-osioms gimimo metinėms skirta programa, lietuviškosios dokumentikos premjera – Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Iš kur tas švytėjimas“ apie tapytoją Nomedą Saukienę, ir vertingos retrospektyvos: šveicarų kino kūrėjo Peterio Liechti bei lietuvių kilmės aktoriaus, režisieriaus Algio Arlausko. 

Vilniaus dokumentinių filmų festivalio programos sudarytojos SONATA ŽALNERAVIČIŪTĖ ir VILMA LEVICKAITĖ pasidalijo festivalio filmų rekomendacijomis tiems, kurie renkasi filmus, keliančius naujus klausimus ir praplečiančius suvokimą.

Jos priminė savo festivalio šūkį – „Išliko, išlieka, išlaiko, iš laiko“, atspindintį filmų atrankos principus ir kalbantį apie laiko, įsimintinumo, įsitraukimo atžvilgiu reikšmingą pasaulio dokumentiką. 

„Kasmet ieškome ryškių filmų, kurie ir mums patiktų, ir būtų meniškai vertingi. Kad nebūtų – pažiūrėjai ir pamiršai. Arba pažiūrėjai, nepažiūrėjai – ir niekas nepasikeitė. Mums svarbu, kad filmai nusėstų – ar širdyje, ar galvoje, – tikino kino centro „Skalvija“ vadovė, viena iš festivalio programos sudarytojų V. Levickaitė. – Į pagrindinę programą šiais metais atrinkome net 9 filmus, nors paprastai apsiribojame 6–7-iais. Pasirenkame savarankiškus kūrinius ir nesistengiame, kad jie susieitų į vieną temą, netgi atvirkščiai – siekiame, kad būtų maksimaliai skirtingi ir kino kalba, ir tema, ir idėja.“ 

Kadras iš rež. Zosios Rodkevič ir Evgenios Ostaninos filmo „Baltoji mama“ (Rusija, 2018 m., 97 min.).
VDFF programos sudarytoja Sonata Žalneravičiūtė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Emociškai intensyvūs filmai apie šeimą

Psichologija ir dvasingumas, prisipažįsta VDFF rengėjos, – amžinos jų temos. Iš pagrindinės programos, kuri tarsi veidrodis atspindi įdomiausius šių dienų dokumentininkų ieškojimus, jos išskiria tris filmus apie šeimą. Kiekvienos jų kontekstas ir kultūrinė aplinka – skirtingi, tačiau visoms bendra iššūkiai, kuriuos atneša pats gyvenimas. 

Lietuvių auditorijai jau pažįstama rusų režisierė Zosia Rodkevič, kurios filmą „Mano draugas Borisas Nemcovas“ apie vieną iškiliausių Rusijos opozicijos lyderių festivalis rodė prieš porą metų, šiemet į Lietuvą atkeliauja su visiškai apolitišku filmu „Baltoji mama“, kalbančiu apie besąlygiškos meilės ir kartu žmogaus slėpinį. 

„Iš visų trijų šeimos filmų šis – pats ryškiausias. Tai istorija apie motiną, kuri turėdama penkis vaikus nusprendžia įsivaikinti dar ir šeštą – psichologiškai stipriai atsilikusį. Šis vaikas į šeimą atneša didžiulę sumaištį. Tačiau motina, nors ir nesulaukia kitų šeimynykščių palaikymo, jį vis tiek apsisprendžia užauginti“, – su filmu „Baltoji mama“ supažindino VDFF programos sudarytoja S. Žalneravičiūtė. 

Kino centro „Skalvija“ vadovė, VDFF programos sudarytoja Vilma Levickaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kino centro „Skalvija“ direktorė V. Levickaitė įsitikinusi, kad pastarasis filmas ypač kvies publiką diskutuoti, nes kelia dviprasmiškų emocijų. „Baltoji mama“ – emociškai stipriausias festivalio pagrindinės programos filmas – intensyvus, įtraukiantis, didžioji dalis medžiagos čia sumontuota iš to, ką pati šeima nufilmavo, ir filmavo ji labai atvirai“, – kalbėjo kino centro vadovė. 

„Istorija pasakojama iš vyriausio sūnaus perspektyvos: jis išlaiko visus savo šeimos narius, nieko iš jų negaudamas atgal. Desperatišką savo buvimą šeimoje vaikinas priima kaip likimą, dėl artimųjų stengdamasis padaryti viską. Galima sakyti, kiekvienas šio filmo kadras – vis nauja problema, nauja kova“, – sakė V. Levickaitė. Kitas panašus filmas, pasak VDFF programos sudarytojų – amerikiečių režisieriaus Jordano Schiele „Šilkas ir ugnis“, kurio centre – Kinijoje gyvenanti šeima, saistoma keistų, įtampą keliančių tarpusavio santykių. 

Trečias šeimos filmas – ukrainiečio režisieriaus Vadymo Ilkovo „Tėtė – mamos brolis“. Tai istorija apie jauną žmogų, bohemišką menininką ir dainininką, kuris vienintelis gali pasirūpinti savo sergančia dukterėčia ir daro tai labai kantriai, pildydamas jos vaikiškus kaprizus. 

„Filme atskleidžiamas suvokimas, kad meilė glūdi visuose žmonėse, tik kiekvienam reikia skirtingų aplinkybių, kad ji pasireikštų, kiekvieno skirtingas likimas“, – svarstė programos sudarytoja S. Žalneravičiūtė. 

Anot jos, šiame kontekste susisieja VDFF pristatoma lietuvių kilmės Rusijos ir Ispanijos aktoriaus, scenaristo bei režisieriaus Algio Arlausko dokumentinių filmų retrospektyva.

„Jų veikėjai iš paskutiniųjų kaunasi su savo likimu. Pavyzdžiui, filmo „Prisilietimai“ herojus būdamas trejų apanka, devynerių – apkursta, bet šalia jo buvusių, lavinusių, mylėjusių, tikėjusių juo žmonių vaikas užauga labai kūrybingas, puikus pedagogas ir poetas, – apie A. Arlausko filmą pasakojo S. Žalneravičiūtė. – Vienas naujausių jo filmų, ne toks dramatiškas, bet labai šviesus – „Bepročių sąmokslas“. Pagrindinis herojus čia labai tarkovskiškas, filme atsikartoja tas pats, kaip ir Andrejaus Tarkovskio „Aukojime“, motyvas, susijęs su tikėjimo galia. Įvyksta tai, kas, atrodo, neįtikima.“

Programos sudarytoja prisipažino: „Kai žiūrėjau šį filmą, man iš tiesų norėjosi šypsotis. Nes žmogaus beprotybė yra viso pasaulio varomoji jėga.“ 

Kadras iš rež. Christiano Frei ir Maksimo Arbugaevo filmo „Pradžia 2.0“ (Šveicarija, 2018 m., 113 min.).

Futuristiniai pamąstymai, kur link juda žmonija

Dokumentinio kino festivalio organizatorės prisipažino, kad dalį šiais metais atrinktų Lietuvai filmų netikėtai susiejo futuristinė tema – tai kūriniai, kalbantys apie ateitį ir tai, kaip etika spėja su mokslo ambicijomis.

„Tai futuristiniai pamąstymai, kur link mes einame, kaip juda mokslas, keičiasi žmogaus protas, santykiai tarp žmonių. Galima sakyti – tranzitas kiek pavažiavus į ateitį. Šalia šių kelių ryškių filmų – ir tokie, kurie kalba apie tai, kas nekinta, išlieka, netgi keičiantis bendravimo formai. Kas keliaujant laiku išlieka nekintama. Tai išryškėja, tarkime, šveicaro Peterio Liechti kūryboje, jį pristatome kaip atskirą autorių“, – atkreipė dėmesį „Skalvijos“ vadovė V. Levickaitė.

VDFF programos sudarytojų rekomenduojamas futuristinis filmas „Pradžia 2.0“ (režisieriai Christianas Frei, Maksimas Arbugajevas), plačiai pasklidęs po kino festivalius, pasakoja, ką žmonijai padarys mokslas ir kur tai nuves. Atokiose Naujojo Sibiro salose, Arkties vandenyne, žmonės ieško įšalusių mamutų ilčių, iš kurių vėliau daromi brangiai parduodami suvenyrai. Kartą kasinėdami jie atranda mamutą, kuris prieš kelis tūkstančius metų mumifikavosi taip, kad sugebėjo išlaikyti kraują. Ir šis atradimas vieną mokslininką, mamutų muziejaus direktorių pastūmėja įgyvendinti savo tikslą – mamutą klonuoti.

Kitas dėmesio vertas futuristinis filmas-eksperimentas „Pasaulis priklauso man“ (režisierė Ann Oren) – apie kultūriškai specifinį reiškinį cosplay, atkeliaujantį iš japonų persirengimo subkultūrų. Filmo režisierė, izraelietė, tampa vienu iš tokių persirengusių personažų ir gyvena būdama juo. VDFF programos sudarytojos svarsto, kad šiuo filmu skleidžiasi žmonių gebėjimas suvirtualinti savo emocijas, atsisakant savęs paties, dorojantis su nejaukumu viešumoje būti savimi nedėvint kaukių. 

„Įdomus ir šio filmo kūrimo procesas. Tai docu-fiction žanras, balansuojantis tarp improvizuotų, surežisuotų ir tikrų scenų. Docu-fiction filmų sukuriama vis daugiau, jie tapo viena iš dokumentikos krypčių“, – teigė „Skalvijos“ vadovė V. Levickaitė. 

Kadras iš rež. Stigo Björkmano filmo „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ (Švedija, 2009 m., 29 min.).

Dokumentika – I. Bergmano ir apie I. Bergmaną

Specialioji programa „Ingmaro Bergmano dokumentai“, pristato pašnekovės, festivalio programoje atsirado „Skalvijos“ kino mechaniko Nerijaus Mažeikos dėka. 

„Jis buvo surinkęs visą sąrašą filmų apie I. Bergmaną įvairiais rakursais, nes labai domisi šiuo kūrėju. Ir ši jo idėja mums pasirodė nuostabi. Iš jo sąrašo atrinkome, kas įdomiausia – tris paties I. Bergmano dokumentinius filmus ir tris – apie jį patį, atskleidžiantį jį kaip asmenį, žmogų, gyvenantį Forės saloje, parodantį I. Bergmano santykį su aktoriais. Į Lietuvą netgi atvažiuoja vienas filmų apie I. Bergmaną autorių – 80-metis Stigas Björkmanas, apie jį išleidęs ir knygą“, – apie garsiam švedų režisieriui skirtą specialią programą kalbėjo festivalio kuratorė S. Žalneravičiūtė. 

Kadras iš rež. Ann Oren filmo „Pasaulis priklauso man“ (Izraelis, 2017 m., 68 min.).

Dokumentinio kino tendencijos pasaulyje ir Lietuvoje

VDFF programos sudarytojos, kalbėdamos apie dokumentinio kino tendencijas, tikino, kad dokumentika pasaulyje ir toliau tvirtina savo pozicijas. „Vaidybinio kino režisieriai į savo kūrybą bando integruoti dokumentikos elementus, ir atvirkščiai – dokumentininkai ieškodami formų daug ką pasiskolina iš vaidybinio kino. Ir mums įdomu tai stebėti, nes filmuose ieškome meno, originalių, autorinių, neatsikartojančių idėjų“, – atviravo V. Levickaitė. 

Ir Lietuvoje, pasak pašnekovių, justi dokumentikos atgimimas. „Anksčiau teturėjome kelis dokumentinio kino gigantus, ir jie keliaudavo su savo kūryba per pasaulį. Dabar atsiranda naujų kūrėjų, daugiau įvairovės, drąsos naujiems kūrėjams kalbėti sava kalba, o ne laikytis tradicijų ar poetinės dokumentikos kaip paveldo iš Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus“, – sakė S. Žalneravičiūtė.

Ji negailėjo gražių žodžių seserims Jūratei ir Vilmai Samulionytėms, kurios, jos manymu, konstruodamos savo dokumentinio filmo istoriją, ir pačios augo, keitėsi, keitėsi jų gyvenimas. Taip pat – Mindaugui Survilai – neįtikimos stebėsenos gebėjimų žmogui, kuriam kone vienam pavyko sukurti gigantišką epą apie mūsų miškus, kai kuriant tokius filmus pasaulyje buriamos didžiulės komandos. Unikalus tema, kokios anksčiau nesame turėję, anot S. Žalneravičiūtės – ir Arūno Matelio naujasis filmas.

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis – Vilniuje rugsėjo 20–30 d., Kaune – spalio 2–4 d., Ukmergėje – spalio 5–7 d.