Eugenija ir Mantė. „AfriKo“ nuotrauka

Vilniaus Lukiškių aikštėje jau kurį laiką veikia projekto „Vilnius skaito“ įkurta skaityklėlė, kviečianti praeivius kokybiškai praleisti laisvalaikį su knyga. Prieš kelias savaites skaityklos lentynas papildė ir Afrikos literatūros skyrelis, kurį įrengė organizacija „AfriKo“. Būtent ši proga ir tai, kad, nors ir esu knygius, tačiau Afrikos literatūra man iki šiol buvo menkai pažįstama, tapo paskata pasikalbėti su „Afriko“ atstovėmis Urte, Eugenija ir Mante apie tai, nuo ko geriausia pradėti pažintį su Afrikos literatūriniu pasauliu. 

Nuo svajonės iki realybės

Eugenija pasakoja, kad idėja dėl bibliotekėlės gimė jau tada, kai prieš porą metų kūrėsi pats tyrimų ir konsultacijų centras „AfriKo“, kurio tikslas yra skatinti tarpkultūrinį dialogą, domėjimąsi šiuolaikine Afrikos šalių kultūra, visuomeninėmis bei politinėmis aktualijomis. „Supratome, kad turime nemažai knygų, kuriomis norėtume dalintis, nes Lietuvoje Afrikos literatūrą skaityti nėra įprasta, o ir pačios knygos nėra lengvai prieinamos. Norėjome dalintis savo knygomis, tačiau prie projekto įgyvendinimo taip ir neprieidavome“, – teigia Eugenija. 

Urtė. „AfriKo“ nuotrauka

Tačiau tada praktikos į „AfriKo“ atėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute studijuojanti Urtė. „Per pirmą pokalbį jos manęs paklausė, ką gi aš norėčiau daryti atlikdama praktiką. Tačiau man buvo svarbu, ką noriu daryti „AfriKo“. Iš visų išgirstų planų ir idėjų man artimiausia buvo bibliotekėlės mintis. Juolab kad tai yra sena svajonė. Aš pati labai palaikau „Vilnius skaito“ projektą, kuris pritraukia žmones skaityti. Be to, labai norėjosi žmonėms kuo greičiau padovanoti malonumą skaityti Afrikos literatūrą“, – pasakoja mergina. Anot jos, prireikė vos vieno susitikimo su „Vilnius skaito“ vadove Jurga ir projektui užsidegė žalia šviesa. 

Ir sovietinės, ir šiandien leistos knygos

Kurdamos bibliotekėlę, „AfriKo“ atstovės teigia atlikusios ir tyrimą, kiek apskritai yra Afrikos literatūros vertimų į lietuvių kalbą. „Įdomu tai, kad sovietmečiu buvo verstos žymesnių Afrikos rašytojų knygos. Yra Ngugi wa Thiong, Chinua Achebe knygų. Yra dvi Ousmane’o Sembene knygos, Wole’io Soyinka’os vertimų. Pavadinkime juos Afrikos literatūros grandais“, – teigė Eugenija ir pridūrė, kad sovietmečiu ne visi vertimai būdavo atliekami iš originalo kalbos, nes kartais būdavo verčiama tiesiog iš rusų. Būtent todėl esą yra sunku spręsti apie vertimo kokybę. Vis dėlto bibliotekėlėje atsirado vietos ir šioms knygoms.

Tuo tarpu Mantė priduria, kad sovietmečiu verstinų knygų pasirinkimą lemdavo ir ideologinis kontekstas: „Tarkime, skaityklėlėje yra Nigerijos autoriaus Džono Munoni knyga „Prekeivis iš Obangės“. Jei pažvelgtume į knygos aprašymą, tai ten perskaitytumėme, kad šiam autoriui geriausiai sekėsi rašyti apie paprastų žmonių gyvenimo sunkumus ir pan. Tad suprantama, kodėl ta knyga galėjo pasirodyti, tačiau, kita vertus, labai smagu, kad vertimų būta.“

Eugenija. „AfriKo“ nuotrauka

Eugenijos pastebėjimu, tuo metu daug Afrikos autorių kalbėjo apie išsilaisvinimą, išsivadavimą iš kolonijinės priespaudos, o tokia tematika buvo palanki sovietams. 

Žvelgiant į šiuolaikinius vertimus, anot Mantės, turime rašytojos Chimamandos Ngozi Adichie „Kinrožės žiedą“ ir „Pusę geltonos saulės“. Tiesa, priduria ji, šių vertimų kokybė kelia tam tikrų klausimų, nes vertėjui būtina ne tik gerai mokėti kalbą, bet kartu ir gerai išmanyti kontekstą, kuris leistų verčiant užčiuopti svarbius niuansus.

Kalbant apie bibliotekėlėje esančias knygas anglų kalba, smalsu, kurias iš jų su Afrikos literatūra gerai susipažinusios „AfriKo“ atstovės labiausiai norėtų turėti ir lietuviškai. Mantės teigimu, būtų nuostabu, jei lietuviškai pasirodytų visa Chinua Achebe afrikietiškoji trilogija, kurią sudaro knygos „Ir viskas ėmė griūti“, „Ne be įtampos“ ir „Dievo strėlė“. „Ši literatūra daug kur yra mokyklų programose, nes iš jos mes galime mokytis ir reflektuoti, kaip vyko kolonizacija, koks buvo vietinių bendruomenių atsakas“, – pasakoja Mantė.

Temos, kurios aktualios ir lietuviams

Mantės teigimu, kalbant apie Afrikos literatūrą, svarbu pastebėti, kad ji nemaža dalimi yra diasporinė: „Ta pati Chimamanda gyveno Amerikoje ir būtent ten ji sulaukė pripažinimo prieš sulaukdama jo pačioje Nigerijoje. Mano naujausias literatūrinis atradimas yra britų rašytoja prisistatanti Helen Oyeyemi, kuri kaip tik ir akcentuoja nenorinti, kad ją vadintų Afrikos rašytoja. Ji sako, kad taip, jos knygų veiksmas kartais vystosi Afrikoje, tačiau jos literatūra siekia būti universali, o ne įsprausta į tam tikrus rėmus. Tarkime, Chimamanda yra labai universali rašytoja, tačiau kartu labai politiška. Skaitydamas ją, tarsi jauti jos užduotį paaiškinti vakariečiui, kad Afrika nėra tai, ką jie dažniausiai apie ją girdi ar skaito – ar kalbėtume apie vyrų bei moterų santykius, ar apie kolonializmą, ar skurdą. Ji labai stengiasi parodyti visus niuansus.“

Eugenija ir Mantė. „AfriKo“ nuotrauka

Mantės teigimu, Chimamanda Ngozi Adichie iš kitų išsiskiria tuo, kad puikiai jaučia niuansus. „Tarkime, ji rašo apie plaukus ir apie tai, kaip tu negali eiti į darbo pokalbį susipynusi daug plonų kasyčių, nes tai pasirodys neprofesionalu. Rašo apie tai, kaip į Ameriką atvykusi mergina tik ten suvokia esanti juodaodė, nes Nigerijoje tokio diskurso nebuvo“, – pasakoja Mantė ir priduria, kad „AfriKo“ svajoja rašytoją pakviesti ir į Lietuvą.

Mantės teigimu, kaip ir pas mus, taip ir Afrikoje, šiandien vyksta aktyvios diskusijos tarp tradicijos ir modernumo šalininkų: „Skaitant Afrikos literatūrą, man labai įdomus yra modernumo ir tradicijos santykis, santykis tarp to, kas afrikietiška, ir kas vakarietiška. Ten irgi verda panašios diskusijos kaip ir pas mus, kai klausiama, ar būtinai tai, kas modernu, yra neafrikietiška.“

Mūsų santykis su Afrika

Savo ruožtu Eugenija akcentuoja, kad kategorizuoti Afrikos literatūrą apskritai sudėtinga, jei norime išvengti klaidų bei klišių: „Štai Doris Lessing. Ji pati nėra afrikietė. Gimė ji Jungtinėje Karalystėje, tačiau kažkuriuo metu persikėlė gyventi į Zimbabvę, ir jos darbuose gyvenimo Zimbabvėje kontekstas atsispindi. Tačiau ar tai jau Afrikos literatūra? Arba ta pati Karen Blixen. Ji gyveno Kenijoje, tačiau ar vien dėl to jos literatūra yra priskirtina prie afrikietiškos? O gal tai literatūra apie Afriką, kuri vis dėlto yra europinė? Tos kategorijos visgi dažnai būna pritempiamos.“ 

Anot Eugenijos, kalbant apie santykį su Afrika, egzistuoja dvi grupės valstybių – tos, kurios turėjo kolonijinių santykių su Afrika, ir tos, kurios tokių santykių neturėjo. Ekspertės teigimu, problema ta, kad mes dažnai pernelyg skubame perimti tų šalių, kurios savo istorijoje išgyveno kolonijinį etapą, veikimo modelius, kad tik patys taptume panašūs į kitus, kad būtume geri. „Tačiau visiškai nekvestionuojame tų šalių veikimo modelių. Labiau rūpinamės savimi, kad priklausytume ten, kur norime“, – teigia Eugenija.

Jos teigimu, mes visų pirma turėtume užduoti sau klausimą apie tai, iš kur yra susiformavęs mūsų Afrikos įsivaizdavimas. „Kodėl mes turėjome ar tebeturime įvaizdį, kad tikroji Afrika yra nuoga gentis, lakstanti su bananais? Tokias žinutes mes gaudavome tiek iš knygų, tiek iš televizijos. Štai ir dabar UNICEF misijos nuotraukose mes regime būtent tokią Afriką, kur net nepaminima, jog ten atsispindi tik konkretus Etiopijos regionas. Apskritai net pati Etiopija retai paminima, o kalbama apie Afriką. Tai yra tas pat, kas pasakyti, jog šiandien Afrikoje lijo. Kur Afrikoje? UNICEF misija tik maitina egzistuojančius stereotipus.

Dažnai mes tiesiog egzotizuojame Afriką“, – pasakoja Eugenija, jos manymu, dažnai mes tiesiog norime ne pažinti ir suprasti Afriką tokią, kokia ji yra, o tiesiog projektuojame į ją savo troškimus, baimes, nostalgiją prarastam autentiškumui ir pan. 

Tuo tarpu Mantė pažymi, kad mūsų šiandienis santykis su sovietiniu paveldu yra panašus į afrocentristų santykį su kolonijiniu palikimu. Jos teigimu, čia trūksta suvokimo, kad kultūra nėra grynas dalykas, o vystosi patirdama daugybę skirtingų įtakų. Be to, kultūrą perima, puoselėja ir keičia gyvi žmonės. 

„Afrocentristai neretai nueina į kraštutinumą, kad viskas, kas vakarietiška, yra mums svetima. Panašiai mes dažnai elgiamės su sovietmečiu. Tačiau visi turime suprasti, kad to neišvengsime, nes tai yra dalis mūsų istorijos. Lygiai taip pat Afrikoje reikia ieškoti balanso ir supratimo, kad tam tikri dalykai tiesiog buvo ir paliko savo pėdsaką, kad nuo traumų reikia ne bėgti, o jas išgyventi, susitvarkyti“, – priduria Eugenija.

Skaitinių rekomendacijos

Eugenija: Chimamanda Ngozi Adichie „Americanah“

Knygoje pasakojama apie du nigeriečius, porą, kurie išsiskiria, kai mergina išvyksta į Ameriką, o vaikinas iškeliauja į JK. Abu svajoja apie geresnį gyvenimą, tačiau tikrovė, su kuria susiduria, pasirodo esanti kitokia. Knygoje nagrinėjamos temos yra ganėtinai universalios – migracija, bandymas pritapti kitoje šalyje, nepritapimas, suvokimas to, kad esi kitoks, kad ne visada esi traktuojamas kaip lygiavertis, trauka sugrįžti atgal ir sugrįžimas, kai parvykęs nebesijauti toks savas. Manau, kad šios temos labai tinkamos ir lietuviams. Be to, yra nagrinėjamas ir rasės klausimas. Chimamandos sakiniai yra labai sodrūs, jose gausu detalių. Ji gali pasakoti apie tokį paprastą dalyką kaip apsilankymas kirpykloje, tačiau jis apipinamas detalėmis, grįžimais į praeitį, pastebėjimais. Jos kalba labai vizuali. Rašytojos knygos ir kalbos turtingumas priverčia pajausti skaitymo malonumą. Visi, kam davėme paskaityti šią knygą, pripažino, kad ji labai įtraukia ir neprailgsta. Be to, ši knyga nėra paprasta meilės istorija. Joje gausu įvairių niuansų, tad po metų vėl galėtum paimti į rankas šią knygą ir perskaityti ją, kitaip atrandant visiškai kitokias temas.

Mantė: Helen Oyeyemi „Boy, Snow, Bird“

Mano naujausia meilė yra Helen Oyeyemi. Tai jauna rašytoja, jos kūrybą galima lyginti su magiškuoju realizmu. Savo kūryboje ji dažnai atsispiria nuo mitų ar pasakų bei vaizduoja mistišką, magišką pasaulį. Knygoje „Boy, Snow, Bird“ rašytoja perpasakoja Snieguolės istoriją. Pasakojama iš piktosios pamotės, kurią bandoma humanizuoti, perspektyvos. Bandoma parodyti visą veikėjo, kuriam dažniausiai priskiriamas tik blogojo vaidmuo, kompleksiškumą. Veiksmas vyksta penkiasdešimtaisiais metais Amerikoje. Pasakojama apie šeimą, kuri yra mišrios rasės. Šeimai, kurioje vyras slėpė, kad yra mišrios rasės, gimsta juodaodė mergaitė. Pasakojama apie tai, kad dalis šeimos narių nuo jų nusisuka. Nenoriu pasakoti visos istorijos, tačiau skaitymas labai malonus ir suteikia galimybę apmąstyti daug svarbių niuansų.