Karilionierė Austėja Staniunaitytė. Kauno menininkų namų nuotrauka

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį per Kauną nugaus Tarptautinis Kauno kariliono muzikos festivalis – šiemet antrasis. Skambančių unikalaus instrumento varpų į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį pasiklausyti susirinks kauniečiai ir miesto svečiai. Be klasikos ir šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinių, jie išgirs įvairių šalių folklorą ir elektroninę muziką, kurią atliks Lietuvos kariliono pažibos ir svečiai iš užsienio. Kaip ir pernai, ekrane savo akimis bus galima išvysti, kas vyksta bokšto, kuriame varpais groja muzikai, erdvėje.

Viena iš Kauno kariliono festivalio organizatorių ir atlikėjų AUSTĖJA STANIUNAITYTĖ yra pirmoji ir kol kas vienintelė moteris karilionierė Lietuvoje. 

Kalbant apie Lietuvą ir karilioną, turime tris kapitalinius karilionus, kuriais galima atlikti profesionalią muziką, ir kitų mažesnių. Jie miestams įkvepia dvasios, gyvybės. O Italijoje nėra nė vieno kariliono, todėl mums reikia pasidžiaugti“, – sako Austėja.

Jurgitos Jačėnaitės pokalbis su perspektyvia jaunąja karilioniere, tęsiančia Giedriaus Kuprevičiaus ir Juliaus Vilnonio karilionierių kartą. 

Austėja Staniunaitytė. Renato Dūdos nuotrauka

Karilionierių Lietuvoje turime vos keletą – ir visus vyrus. Kaip jūs susiviliojote šiuo instrumentu, kuris daugelio žmonių vaizduotėje atrodo labai vyriškas?

Prie kariliono pirmą kartą prisėdau prieš ketverius metus, kai tuo metu dar mokiausi Kauno muzikos akademijoje ir studijavau muzikos pedagogiką bei dainavimą. Taip pat nuo mažens mano specialybė buvo fortepijonas. Kartą fortepijono dėstytojas Saulius Gerulis pasiūlė nueiti ir išbandyti karilioną, nes tuomečiai karilionieriai Giedrius Kuprevičius ir Julius Vilnonis ieškojo pamainos, kas galėtų jiems padėti groti. Kadangi tuo metu kariliono koncertai vykdavo visus metus, karilionieriui buvo sunku įsipareigoti groti kiekvieną savaitgalį – ir šeštadienį, ir sekmadienį.

Pabandžiau. Ir labai patiko. J. Vilnonis net stebėjosi, kad neišsigandau, nes, kiek žinau, iki manęs viena mergina irgi bandė groti karilionu, bet neužsibuvo.

Lipi aukštai į bokštą, ir ten yra tik tavo erdvė, tokia ypatinga, juo labiau šalia – varpai. Skambinti jais – tai kažkas stebuklinga, ne kiekvienam tokia galimybė suteikiama. Esu labai laiminga, kad tais metais būtent man pasiūlė groti karilionu, bet ypatingos atrankos man niekas nerengė. 

Ar sudėtinga techniškai pereiti groti nuo fortepijono prie kariliono?

Man tai nesukėlė daug nepatogumų, juo labiau kad moku valdyti ir vargonus – panaši rankų klaviatūra, kojų pedalai, tai iš karto man buvo artima. Kalbant apie skambinimą fortepijonu ir karilionu, grojimo logiškumas irgi panašus: tie patys balti klavišai, esantys apačioje, ir juodieji, šiek tiek pakilę. 

Kas jūsų kariliono mokytojas?

Mane mokė Julius Vilnonis. Kartu su juo grodavome dvejomis rankomis, ir taip po truputį mokiausi. Kone iškart pradėjau groti koncertus ir per patirtį visko išmokau daugiau. Iš tikrųjų man dar reikia mokytis, keliauti į užsienį, nes Lietuvoje nėra galimybės įgyti kariliono bakalauro ir magistro laipsnį. Baigiau magistrantūrą, muzikos terapijos mokslus, ir planuoju tęsti kariliono studijas Nyderlanduose. 

Ar užsienyje išmoksite įvairesnės grojimo karilionu technikos?

Taip. Kai koncertavau Barselonoje Pasaulinio kariliono kongreso metu, kiti atlikėjai mane, pradedančią karilionierę, stebėjo, globojo, davė įvairių patarimų. Pavyzdžiui, skambindama fortepijonu labai daug linguodavau ir sėdėdama prie kariliono tą patį darau. Man patarė lingavimą suvaldyti ir visą emociją perkelti į riešus, pirštus, kad daugiau jėgos atiduočiau liesdama klavišus.

Kariliono technikos galima mokytis įvairiausios – pavyzdžiui, užgauti klavišus ne pirštais, bet kumštukais, kad garsas būtų tikslesnis.

Kiek yra tiesos, kad karilionas yra labiau vyriškas instrumentas?

Tai tik stereotipas. Prieš pradėdama groti ir aš taip maniau. Norint šį stereotipą sugriauti, mano mintis buvo šiemet į Kauno kariliono festivalį pasikviesti kuo daugiau atlikėjų moterų. Ir jų yra daug – ir Europoje, ir Amerikoje, čia tik aš Lietuvoje vienintelė (juokiasi). Kaip tik šiemet į festivalį atvyksta mano brangi kolegė iš Lenkijos Monika Kaźmierczak.

Sakau, kad merginos, grojančios karilionu, yra ypatingos – ne kiekviena sėdėdama prie šio instrumento jaustųsi patogiai.

Bet kai tai yra tavo, apie diskomfortą negalvoji – tu mėgaujiesi. Būna, prastai jaučiuosi koncerto dieną, bet kai pradedu groti, iš karto atsigauna ir sveikata, ir siela. 

Renato Dūdos nuotrauka
Renato Dūdos nuotrauka

Vis dėlto kodėl įmanoma per Muziejų naktį žmonėms laisvai tris keturias valandas kopti į viršų ir žvelgti į instrumentą, jo varpus? Jeigu tą naktį galima, kodėl neįmanoma per kariliono festivalį?

Kalbant apie specifinę erdvę, kurioje grojate karilionu – ar jums netrūksta publikos, kuri jus matytų, kurios emocijas galėtumėte jausti, kaip kad skambinant fortepijonu?

Ir taip, ir ne. Kai skambindavau koncertus fortepijonu, nuolat jausdavau baimę, per didelį diskomfortą. Supratau, kad niekada nebūsiu fortepijono solistė. O kai groju karilionu ir manęs niekas nemato, diskomforto nejaučiu. Tik malonią koncerto baimę.

Kita vertus, kadangi manęs klausytojai nemato, dalį emocijų jie praranda, ir galbūt man ne viską jiems pavyksta atskleisti. Todėl gerai, kad šių metų festivalyje, kaip ir pernai, bus įrengtas ekranas, kuriame bus tiesiogiai transliuojami bokšto viršuje grojantys karilionieriai. Tokiu būdu tarp manęs ir klausytojų atsiranda kitoks ryšys, man atrodo, tada jie daugiau ima suprasti apie atlikimą.

Kadangi žmonės nemato, kas vyksta viršuje, pradeda įsivaizduoti įvairių dalykų: jiems atrodo, kad groja elektroninis karilionas, o ne gyvas žmogus, būna ir tokių, kurie galvoja, kad karilionierius muša valandas (juokiasi). Tiesa, yra ir varpininkų, grojančių varpais, surištais virvėmis, toks grojimas irgi yra muzika, bet tai ne tas pats, kas groti karilionu. 

O ar įmanoma žmonėms karilionieriaus pasiklausyti jo erdvėje, bokšte?

Festivalio metu to labai norėtume, bet Karo muziejus šiuo atveju atsakytų, kad tai labai sudėtinga padaryti. Vis dėlto kodėl tai įmanoma per Muziejų naktį, kai žmonės laisvai tris keturias valandas kopia į viršų ir žvelgia į instrumentą, jo varpus? Jeigu tą naktį galima, kodėl neįmanoma per kariliono festivalį? Norėjome to ir pernai, ir šiemet, deja, nepavyks įgyvendinti. 

Kokios esminės priežastys? Ko saugomasi? 

Žiūrima žmonių saugumo, bet tada išeina, kad ir man kas kartą nesaugu ten laipioti (juokiasi). 

Kaip vyksta jūsų repeticijos ir kiek intensyviai repetuojate?

Kadangi koncertai vasarą būna maždaug kartą per savaitę, bent tris kartus per savaitę repetuoju. Valandą sėdžiu tyloje tiesiog liesdama klavišus, kad perprasčiau atstumus tarp jų. O paskui jau repetuoju garsiai. Visos repeticijos garsiai groti negaliu, kad nevarginčiau varpais viso miesto. Iš tiesų ruoštis koncertams labai palengvintų kariliono treniruoklis, skleidžiantis prislopintą varpų garsą, bet tam reikia lėšų. Tokį turi mūsų kolegos Klaipėdoje. 

Pakalbėkime apie patį festivalį.

Šiemet Kauno tarptautinis kariliono festivalis jau antrasis, organizuojamas kartu su Kauno menininkų namais. Ir labai džiaugiuosi, kad jie prisideda prie jo sklaidos, nukrinta našta patiems viskuo rūpintis. Šiemet jau viskas lengviau. Labai džiaugiamės, kad pavyko įrengti ekraną, kuriame žiūrovai gali matyti tiesioginę transliaciją – ir patį instrumentą, ir tai, kaip karilonierius atlieka koncertą. 

Žmonės gali matyti, kaip viskas gražiai, elegantiškai atrodo. Nukrypsiu nuo temos ir papasakosiu apie vieną savo koncertą Barselonoje. Apsivilkau suknutę, nes norėjau pasipuošti – juk aš atlikėja! Ateinu ir matau kitas: su juodais marškinėliais, juodomis kelnėmis, patogiais batukais. Merginos žiūri į mane: tu čia taip grosi koncertą? Sakau: na taip. Bet paskui supratau, kodėl reikia vilkėti kelnes – nes tave filmuoja. Kai sau sėdžiu bokšte Kaune, sijoną šiek tiek pasikeliu, kad patogiai matyčiau visus apatinius klavišus. O kadangi Barselonoje mane filmavo, tai sijono nesikėliau. Taigi, kai groji karilionu, reikia pagalvoti ir apie aprangą, avalynę.

Grįžtant prie festivalio. Kai viešėjau Barselonoje Pasauliniame karilionierių kongrese, kviečiau pas mus atvykti kitų šalių karilionierius, kurie galėtų parodyti ką nors nauja. Kuo įvairesnė programa – mūsų festivalio kabliukas. Karilionieriai pristatys savo šalių liaudies muziką, bus labai gražių liaudies, šiuolaikinių kūrinių. Taip norime pritraukti kuo daugiau jaunų žmonių, taip pat tų, kurie dar nieko nėra girdėję apie karilioną. 

Karilionierė Austėja Staniunaitytė. Kauno menininkų namų nuotrauka

Ką rekomenduotumėte būtinai išgirsti kariliono festivalyje?

Programa bus labai marga. Pavyzdžiui, klaipėdietis Stanislovas Žilevičius savo koncertą skirs Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui ir atliks Juozo Naujalio, Balio Dvariono, Stasio Šimkaus kūrinius, skambins lietuvių liaudies melodijas. 

Julius Vilnonis atliks savo mėgstamą prancūzų ir vokiečių kompozitorių programą: Claude'o Debussy, Eriko Satie, Carlo Orffo kūrybą.

Aš irgi išsirinkau mėgstamiausius kūrinius ir savo koncertą pavadinau „Sūpynėmis“. 

Čia todėl, kad sėdėdama prie kariliono turite įprotį linguoti?

(Juokiasi.) Aš karilione – kaip sūpynėse. Supuosi tarp varpų muzikos. Atliksiu Johanno Sebastiano Bacho, Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno, Frédérico Chopino kūrinius, taip pat Eriko Satie, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Wilhelmo Benderio, specialiai kūrusio karilionui. 

Amerikietės Tiffany Ng programa bus su elektronika ir skirta moterų kūrybai, lenkė Monika Kaźmierczak atliks savo pačios kurtą muziką, klasiką su elektronika, pagal lenkų liaudies motyvus aranžuotus kūrinius. 

Danas Erikas Kure gros klasiką: Antonio Vivaldi, Frédérico Chopino, Sergejaus Rachmaninovo kūrybą, skambins ir lietuviškus kūrinius: Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Naujalio, Viktoro Kuprevičiaus muziką.

Neabejoju, kiekvienas klausytojas atras, kas jam labiausiai patinka.

Renato Dūdos nuotrauka

Apie karilioną 

  • Karilionas (pranc. carillon) – vienas sunkiausių muzikos instrumentų pasaulyje, skambantis atvirame lauke ir susidedantis iš chromatiškai suderintų varpų komplekto. Kariliono varpai tvirtinami prie eilėmis išdėstytų sijų. Varpais skambinama klavišais ir pedalais. Varpų skaičius svyruoja nuo 23 iki 80. Karilionai įrengiami specialiai pastatytuose bokštuose arba aukštuose istoriniuose pastatuose.

  • Viduramžiais varpai miestų ir miestelių gyventojus kviesdavo į mišias, taip pat įspėdavo apie artėjančias negandas, o muzika varpais atliekama nuo XVI a.

  • Pirmasis karilionas buvo sukurtas Nyderlanduose.

  • Kauno karilionas, išlietas Belgijoje 1935 m., Michiels jr. Tornau liejykloje, 1937 m. įrengtas gen. Vlado Nagevičiaus ir kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos iniciatyva Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte. 2006 m. karilionas papildytas 14 varpų, iš kurių vienas didysis varpas yra Valdo ir Almos Adamkų.

  • Nuolatiniai Kauno kariliono koncertai prasidėjo 1956 m.

  • Pirmieji Lietuvos karilionieriai – Viktoras ir Giedrius Kuprevičiai.