Tomo Lukšio / BFL nuotrauka

Šiandieniame pasaulyje kasdien atsiranda vis kas nors nauja, menininkai stengiasi būti unikalūs ir novatoriški. Choro menas – ne išimtis. Virtualiojo choro idėjos autorė ir iniciatorė Lietuvoje INGRIDA ALONDERĖ teigė, kad dabar svarbu ne tik gerai dainuoti – choro menui įtaką daro ir aplinka, choristų, dirigento įvaizdis, koncertų atmosfera bei technologijos. 

Mano nuomone, šiuolaikinės medijos, siūlančios savo produktus, dabar nebėra tik komunikacijos kanalai – jie greičiau veikia kaip tarpininkai, kuriantys kultūrinį foną, kuriame klausytojai drąsinami įgyti ypatingą tapatybę: pasitelkus technologijas, galima susikurti naują, kitokį įvaizdį ar patobulinti senąjį. Virtualusis choras – vienas tokių pavyzdžių“, – sakė tokio choro pradininkė Lietuvoje I. Alonderė.

2016 m. virtualiojo choro vizualizacija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Virtualiojo choro idėjos autorė ir iniciatorė Lietuvoje, muzikologė Ingrida Alonderė. Vyto Markevičiaus nuotrauka

Kaip gimė idėja

Idėja sukurti Lietuvoje virtualųjį chorą muzikologei I. Alonderei kilo dar studijuojant: „Vyko priėmimas į muzikos teorijos ir kritikos magistrantūros specialybę. Pristačiau savo temą – amerikiečių kompozitoriaus Erico Whitacre'io, virtualiojo choro medijos išradėjo, tokio projekto sukūrimo ir įgyvendinimo eigą. Iš pradžių maniau, kad apie tai tik studijuosiu ir rašysiu darbą, tačiau viskas apsivertė aukštyn kojomis, kai supratau, kad tokį projektą galiu sukurti ir Lietuvoje.“

Novatoriško choro iniciatorė pasakojo, kad kompozitoriui E. Whitacre'iui ši idėja gimė, kai jo kūrybos gerbėja Britlin Losee atliko jo chorinės kūrybos dainą ir įkėlė vaizdo įrašą į „YouTube“. E. Whitacre'is virtualųjį chorą įsivaizdavo kaip pasiekiamą bet kokio amžiaus ir bet kokių socialinių sluoksnių žmonėms.

„Tai buvo tarsi pareiškimas skirtingoms tautoms rasti bendrą kalbą per chorinį dainavimą, kai dainuoti gali visi. E. Whitacre'is tokį chorą apibūdina kaip visuotinį reiškinį, sukurtą choro dainininkų, kuris suburia žmones iš viso pasaulio, mylinčius muziką ir gebančius pažvelgti į chorinį dainavimą šiuolaikiškai“, – tikino pašnekovė.

Ilgainiui ši kompozitoriaus novatoriško choro idėja ėmė plisti po pasaulį.

Virtualusis choras – kas tai?

Enciklopedija „WhatIs“ aiškina, kad virtualusis choras – tai geografiškai išsibarsčiusių dainininkų kolektyvas, atliekantis chorinį kūrinį. Atskiros partijos (soprano, alto, tenoro ir boso) įrašomos filmuojant save ir pasitelkus kompiuterines programas suvedamos į vieną garso takelį, ir taip sukuriamas vaizdo klipas.

Kultūrinių pokalbių publicistė Laura Coccocia rašo paprasčiau: virtualusis choras sukuriamas, kai iš visų dainininkų vaizdo įrašų sumontuojama graži vizualizacija. „The Angel Band Project“ svetainėje rašoma, kad virtualusis choras – tai projektas, leidžiantis dainuoti bet kokio išsilavinimo ir skirtingų pažiūrų žmonėms. Pasaulinė šeimos organizacija „Family Federation for World Peace and Unification“ apibūdina panašiai: virtualusis choras sudarytas iš skirtingų pasaulio šalių balsų, pasitelkus technologijas peržengia laiko ir erdvės barjerus. Dalyviai sukuria vaizdo įrašus, ir jie sudedami į vieningą choro vizualizaciją.

Labiausiai virtualusis choras, pasakoja jo iniciatorė Lietuvoje I. Alonderė, nuo tradicinio skiriasi dviem dalykais.

„Pirma, tai vaizdo klipas, o ne gyvas atlikimas. Žiūrint vaizdo klipą visas dėmesys nuo to, ką dainininkai dainuoja, automatiškai persikelia prie vaizdo – kokie atlikėjai matyti, kaip jie atrodo. Nebelieka pirminio kūrinio prado – kas dainuojama, kodėl dainuojama. Žinoma, choro meno profesionalai į tai gali reaguoti ir skeptiškai. Tačiau kuriant tokius projektus galvojama, ką nauja ir naudinga pasiūlyti choro muzikos mylėtojams, kas visus galėtų vienyti ir skatinti dainuoti. Galima tiesiog sėdėti namie, paspausti mygtuką ir įsitraukti į tokio pobūdžio globalią veiklą, – unikalios galimybės privalumus vardijo I. Alonderė. – Antras dalykas – dirigentą, jo išraiškas, dirigavimo manierą mato visi – ir dalyviai, ir stebintieji projektą virtualioje erdvėje.“

Kalbant apie paties projekto įgyvendinimą, buvo išties sunku. Net neįsivaizdavau, nuo ko pradėti. Žinojau, kaip turi atrodyti virtualusis choras, kas jame turi dalyvauti, bet kaip ir kas toliau – įrašų sukūrimas, rinkimas, garso ir vaizdo montavimas – visa tai buvo nauja, nežinoma, neįprasta.

Lietuvos himnas ir Vaclovo Augustino kūrinio virtualiajam chorui premjera

Lietuvišką virtualųjį chorą pirmąkart buvo galima išgirsti 2016 metais. Antrasis pabandymas ir dvi naujos premjeros – jau rugsėjo 3 dieną. Projekte „Virtualus choras. Lietuva [Vol. 2]“, dedikuotame šimtosioms Lietuvos valstybės atkūrimo metinėms, virtualiai bus atlikta Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ ir naujasis kompozitoriaus, dirigento Vaclovo Augustino kūrinys „Sanctus“.

Komentuodama šių kūrinių aktualumą šiandien, I. Alonderė svarstė, kad abu puikiai tinka suvienyti po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.

„Pirmiausia norėjosi ko nors lietuviška. O kas gali būti geriau, jei ne V. Kudirkos „Tautiška giesmė“? Antra, galvojau, kad projektas galėtų parodyti ir ką nors nauja, kas turi išliekamąją vertę. Taip kilo sumanymas sukurti visiškai naują kūrinį, skirtą būtent virtualiojo choro medijai, – kalbėjo I. Alonderė. – Bandydama įsivaizduoti, kaip atrodys jau sukurtas projektas, supratau, kad himnui atlikti reikės Lietuvoje žinomo dirigento, kuriam dainuotų daugybė tautiečių. Taip pakviečiau diriguoti maestro Modestą Pitrėną, ir jis maloniai sutiko bendradarbiauti. Antroji užduotis buvo surasti chorinės muzikos kompozitorių. Kadangi nuo mažens dainuoju chore, labiausiai į atmintį gerąja prasme man įsirėžę lietuviški kūriniai yra V. Augustino („Ąžuolėli šimtašaki“, „Tėvyne mūsų“). Nedvejodama ir pasiūliau jam sukurti kūrinį. Net nenumanote, kokia laimė buvo gauti teigiamą atsakymą, juolab jis dar sutiko ir padiriguoti. Taip gimė naujas opusas „Sanctus“ ir taip atsirado du „Virtualaus choro. Lietuva [Vol. 2]“ dirigentai.“

Muzikologė įsitikinusi, kad ir pirmasis, ir antrasis virtualiojo choro projektai atskleidžia itin glaudų ryšį tarp chorų ir lietuvių tapatybės: „Pirmojo projekto „Virtualus choras. Lietuva“ dalyviai atliko Juozo Gudavičiaus dainą „Kur giria žaliuoja“. Šis kūrinys pasirinktas dėl savo svarbos Lietuvos chorų gyvenimui: jis nuolat skamba dainų šventėse, svarbiausiuose chorų renginiuose, įtrauktas į bene visų Lietuvos chorų repertuarą. Kompozicija „Kur giria žaliuoja“ atitiko ir projekto „Virtualus choras. Lietuva“ segmentų – choro ir Lietuvos – suvienijimo idėją.“

Antrasis virtualiojo choro projektas, anot I. Alonderės, irgi labai glaudžiai susijęs su mūsų tapatybe – pirmiausia juk tai Lietuvos himnas, o antra – nuostabios chorinės muzikos kūrėjas V. Augustinas, sukūręs visiškai naują opusą lietuvių chorinei muzikai.

Iššūkių netrūko

I. Alonderė užsiminė, kad atsiliepimai po pirmojo lietuviško virtualiojo choro pasirodymo prieš porą metų buvo dvejopi: „Ir labai geri, ir skeptiški. Kalbant apie paties projekto įgyvendinimą, buvo išties sunku. Net neįsivaizdavau, nuo ko pradėti. Žinojau, kaip turi atrodyti virtualusis choras, kas jame turi dalyvauti, bet kaip ir kas toliau – įrašų sukūrimas, rinkimas, garso ir vaizdo montavimas – visa tai buvo nauja, nežinoma, neįprasta.“

Tačiau novatoriško muzikinio įvykio autorė įsitikinusi: kai nori ir daug dirbi – viskas įmanoma.

„Sunkiausia turbūt buvo pritraukti choristus dalyvauti projekte. Dažnai dainininkai bijodavo dainuoti po vieną, taip pat trūko sklaidos, viešinimo – todėl sunkiai rinkosi dalyviai. O svarbiausias akcentas – nuostabių dainininkų choro vaizdo pateikimas – buvo didelis iššūkis vaizdo menininkei“, – kalbėjo pašnekovė.

Virtualus choras. Lietuva [Vol. 2]“ premjeros vyks rugsėjo 3 d., pirmadienį, 20.30 val. LMTA Centrinių rūmų vidiniame kieme (Gedimino pr. 42, Vilnius, iš A. Domaševičiaus g. pusės).