Rafaelis Chwolesas „Vaikystės prisiminimai“ (1967 m.).

Moteris, lydima vaiko, tempia namo vandens sklidinus kibirus, prie aptrupėjusios Senamiesčio namo sienos stebimas vienišos galvos lange griežia smuikininkas. Senamiesčio gatveles įrėmina raudoni lietvmzdžiai, įkaitę nuo raudonomis vėliavomis nešinų agitatorių kalbų, skelbiančių geresnio rytojaus viltį. Iš dangaus girdėti skambančio varpo aidai. Tik lieka neaišku, ar tas skambesys žada džiaugsmą, ar pavojų. Sparčiai sutemų gaubiamame danguje debesys maišosi su fabriko kamino išmetamais dūmais. Tolumoje regėti Didžioji sinagoga, bažnyčios ir cerkvės bokštai, Gedimino pilis, Trijų kryžių kalnas. Tai – dailininko Rafaelio Chvoleso Vilnius, kokį jis atsimena iš vaikystės. Paveiksle sukoncentruoti miesto tapatybės klodai, persiklojantis laikas, vilties ir grėsmės nuojautos, visuomenės pertvarkymo planai ir įsišaknijimas į rodos nepajudinamą ir monotonišką kasdienybę kupiną paprastų darbų.

Chvoleso kūryboje Vilnius užima ypatingą vietą kaip pažadėtoji ir prarastoji žemė vienu metu. Šiandien menininko paveikslų dėka galime pasivaikščioti po Vilnių, kurio jau nebėra, iki kurio šiandien dažniausiai ir nebesistengiame prisikasti pasitenkindami tuo, kas yra, o istoriją palikdami vadovėliams, muziejams ir mirusiesiems. Juk šiandien jau nebeužsuksime į Didžiosios sinagogos kiemą, kur dabar stovi bjaurus sovietinis vaikų darželis. Nebepasivaikščiosime žydų apgyvendintomis Senamiesčio gatvelėmis, kad galėtume pajausti tenykščius kvapus, gyvenimo ritmą. Netgi nebeužsuksime į kapines, kurios sovietmečiu buvo uždarytos, o jų paminkliniai akmenys panaudoti statybose. 

Tačiau pavadinti Chvolesą tik dailininku, kuris siekė dokumentuoti prieš akis į užmarštį gramzdinamą miestą, būtų pernelyg didelis supaprastinimas. Jo skubūs potėpiai yra tiek liudijimas apie pasaulio, draskomo totalitarinių ideologijų, trapumą, tiek pasisakymas už spontaniškumą, autentiškumą, atsiremiantį į išgyventas patirtis, o ne schematiškumą, nuleidžiamą iš ideologinių vadovėlių, schematiškų vizijų. 

Paveikslas Rafaelio Chwoleso parodos: „LEIDŽIAMA IŠVEŽTI: Rafaelio Chwoleso Vilnius“.

Jo tapyba man ataidi Zbigniewo Herberto eilėmis: „ir jei Miestas išnyks bet paliks bent vienas/ jisai nešis Miestą tremties keliais savyje/ jisai bus Miestas.“ Chvolesas buvo tas Miestas. Jis nešėsi Vilnių su savimi į Varšuvą, į kurią po ilgų dvejonių išvyko 1959 metais. Jisai nešėsi Vilnių su savimi ir į Paryžių, kur išvyko po 1968-ųjų antisemitinių ekscesų komunistinėje Lenkijoje. Jo kūryba, įsišaknijusi Vilniuje, yra žinia apie žmogaus poreikį įsišaknyti, kad ir koks nestabilus ir trapus būtų mūsų šiandienis pasaulis. 

Chvoleso paveikslai meistriškai atsiskleidžia jo kūriniuose, kuriuose miestas atsiskleidžia ne toks, koks yra matomas plika akimi, o toks, kokį jį regi mylinčiojo, užjaučiančiojo, kenčiančiojo širdis. Miestas yra nuspalvinamas meilės, liūdesio, sielvarto, ilgesio, laukimo spalvomis. Šešėliuose skendinti žemė ir giedras dangus kalba apie neatitikimą tarp to, kas yra čia ir dabar, ir to, ko trokšta širdis – geresnio, teisingesnio, jautresnio pasaulio.

Vilniaus gete žuvo Rafaelio tėvai ir trys seserys. Vilniaus gete ir Paneriuose buvo nužudyta dauguma Vilniaus žydų. Žiūriu į Chvoleso 1962 metais nutapytą paveikslą „Geto kelias“, kuriame sutemų – veikiau ne gamtinių, o dvasinių – gaubiama gatve į Panerius žygiuoja minia. Kai kurių veidus dar galime įskaityti, o kai kuriuos jau pasiglemžia mirtis, užmarštis. Kitame paveiksle „Geto vaikas“ regime vienišą sužvarbusį išgąstingo veido berniuką, stebintį žmonių koloną. Šis paveikslas kalba ne tik apie sužalotą vaikystę, tačiau ir apie dailininko kančią, kai jis, negalėdamas įamžinti ir atminčiai išsaugoti visų pasmerktų nekaltųjų veidų, turi rinktis, ką iš visos minios šiandien mums palikti kaip išgyvento košmaro liudininkus. 

Atminties ir laiko tėkmės kova yra svarbi Chvoleso darbų tema. Atmintis nėra duotybė – apie tai mums byloja tiek išblunkantys žmonių veidai, tiek blėstančios spalvos, tiek savo kontūrus prarandančios formos, tiek simboliniai – samanomis želiantys griuvėsiai, žole apaugantys takai. Atmintis yra pastanga viso to neprarasti ir išsaugoti. Išsaugoti kartu išsaugant ir tokį supratimą apie istoriją, kurioje veikia ne būtinybę akcentuojantys dėsniai, o žmonių pasirinkimai, kartu užkraunantys jiems asmeninę atsakomybę už savo sprendimus. 

Rafaelis Chwolesas „Pereinamas kiemas“ (1948 m.).

O kokia yra mūsų atsakomybė žvelgiant į Chvoleso paveikslus? Atmintis. Mūsų atsakomybė yra atmintis, kuri nepasiduoda istorijos politikai, kuri siekia nusilenkti ne savam, o tiesai, kuri stengiasi išgirsti ne tik garsiai aidinčius galingųjų balsus, tačiau ir paprasto žmogelio nedrąsų šnekėjimą, kuri stoja į dialogą ne tik su gyvaisiais, tačiau ir pražudytaisiais, kad nebūtų pamiršti jų gyvenimai, o mirtis tarnautų kaip perspėjimas mūsų laikams. 

Rafaelis Chvolesas „Vilniaus getas“.

Kartu atmintis yra pastanga išsaugoti savo asmenybės integralumą, į kurį kėsinasi aplinkui tave pasaulį radikaliai keičiančios jėgos, kurios naikina tau svarbius atminties ženklus, o kartu ir ima diktuoti tau leistinas kūrybos formas. Totalitarinis režimas ne tik perrašo visuotinę istoriją, tačiau ir spaudžia kiekvieną asmenį perrašyti savo asmeninę istoriją, išrasti save iš naujo pagal ideologijos reikalavimus. Chvoleso kūryba, nors kai kur joje ir galima užfiksuoti veikiau dialogo, o ne pataikavimo socialistiniam realizmui formas, išlieka sąmoninga pastanga nepasiduoti Czeslawo Miloszo puikiai aprašytam pavergto proto fenomenui, palaipsniui ištirpdančiam laisvo kūrėjo asmenybę ideologijos ir partinių reikalavimų rūgštyje.  

Chvoleso kūryba teptuku mums perteikia ne tik praeitin nugrimzdusią Vilniaus istoriją, ne tik menininko pastangą reflektuoti savo santykį su miestu bei puoselėti jo atmintį, tačiau ir raginimą kiekvienam iš mūsų susimąstyti apie savąjį santykį nebūtinai su Vilniumi, tačiau su savo gyvenamąja erdve. Kokiais potėpiais jį perteiktume, kokiais atspalviais jį nuspalvintume, kokius žmones ir detales akcentuotume? Visa tai skatina mus susimąstyti apie mūsų pačių įsišaknijimą. Būtent už šį paraginimą kasdienybės skuboje ir esu be galo dėkingas Chvolesui ir jo kūrybos katalogą sudariusiems žmonėms, ypač dailės istorikei Laimai Laučkaitei.