Palermo grotoje įrengta šventosios bažnytėlė. panormus.es nuotr.

Rug­sė­jo 4 d. minime šv. Rozaliją, mergelę (XII amžius).

Ro­za­li­ja yra Pa­ler­mo glo­bė­ja. Be ga­lo ger­bia­ma ir my­li­ma, bet ir jos gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja yra tiek pat ne­aiški.

Šven­to­sios gy­ve­ni­mą il­gai ir skru­pu­lin­gai ty­ri­nė­jo vie­nas XVII am­žiaus is­to­ri­kas Ok­ta­vi­jus Ga­je­ta­nis (Ot­ta­vio Gai­e­ta­ni), ta­čiau ne­ra­do jo­kių pa­ti­ki­mų ži­nių. Nu­si­vy­lęs Ga­je­ta­nis mi­rė 1620 metais. Ta­čiau su­si­do­mė­ji­mas Ro­za­li­ja vėl įsiliepsno­jo po tre­jų me­tų, kai šven­to­ji pa­si­ro­dė vie­nai mo­te­riai ir nu­ro­dė jai vie­tą, ku­rio­je bu­vo pa­lai­do­tas jos  kū­nas. To­je vie­to­je – neto­li Pa­ler­mo esan­čio Pe­leg­ri­no kal­no gro­to­je – bu­vo at­lik­ti ty­ri­mai ir iš tie­sų bu­vo ras­ti kau­lai, ta­čiau čia ne­bu­vo jo­kio užrašo.

Ta­da mies­to vys­ku­pas Džia­ne­ti­nas Do­ri­ja (Gian­net­ti­no Do­ria) me­di­kų ir te­olo­gų ko­mi­si­jai pa­ti­kė­jo už­duo­tį iš­sa­ky­ti nuo­mo­nę apie šių pa­lai­kų au­ten­tiš­ku­mą. Ir ko­mi­si­ja 1625 me­tais po atidžių ty­ri­nė­ji­mų pa­tvir­ti­no ga­li­my­bę, jog tie pa­lai­kai iš tie­sų ga­li pri­klau­sy­ti šven­ta­jai.

O ki­to­je gro­to­je ne­to­li Kvisk­vi­ni­jos (Quis­qui­nia) ke­le­tas Šv. Ste­po­no do­mi­ni­ko­nų vienuo­ly­no dar­bi­nin­kų, res­tau­ruo­da­mi vie­nuo­ly­ną, ap­ti­ko uo­lo­je iš­kal­to lo­ty­niš­ko įra­šo frag­men­tus. Įra­šas by­lo­jo: Ego Ro­sa­lia Si­ni­bal­di di Quis­qui­ne et Ro­sa­rum Do­mi­ni fi­lia amo­re Do­mi­ni mei Je­su Chris­ti in hoc an­tro ha­bi­ta­ri dec­re­vi, tai yra „Aš, Ro­za­li­ja Sini­bal­do, Kvisk­vi­ni­jos ir ro­žių Vieš­pa­čio duk­ra, iš mei­lės Jė­zui Kris­tui, sa­vo Vieš­pa­čiui, nu­sprendžiau ap­si­gy­ven­ti šio­je gro­to­je.“

Šis įra­šas iš da­lies pa­tvir­ti­no tai, ką tei­gė vie­na žo­di­nė tra­di­ci­ja, pa­sa­ko­jan­ti Ro­za­li­ją bu­vus ku­ni­gaikš­čio Si­ni­bal­do, ka­ra­liaus Gul­jel­mo I pus­bro­lio, duk­te­ri­mi ir gy­ve­nu­sia XII am­žiu­je.

Graži ir do­ry­bin­ga Ro­za­li­ja bu­vo pa­ža­dė­ta į žmo­nas vie­tos di­di­kui, ta­čiau ofi­cia­lių suža­dė­tu­vių die­ną ji pa­bė­go iš na­mų ir pa­si­slė­pė Kvisk­vi­ni­jos kal­nuo­se, o jos tė­vo bei su­ža­dė­ti­nio su­reng­tos pa­ieš­kos bu­vo be­vai­sės.

Iš Kvisk­vi­ni­jos Ro­za­li­ja vė­liau per­si­kė­lė į sau­ges­nę vie­tą, į ne­pa­sie­kia­mo Pel­leg­ri­no kal­no vie­nat­vę. Ant to kal­no at­gai­lau­da­ma ir nuo­sta­bių vi­zi­jų stip­ri­na­ma ji iš­gy­ve­no tik ke­le­rius me­tus. Prieš jai mirš­tant vie­nas ste­buk­lin­gai įspė­tas vie­nuo­lis už­ko­pė į kal­ną pas­ku­ti­nį kar­tą su­teik­ti jai Ko­mu­ni­jos.

Ro­za­li­ja amžiams už­mer­kė akis apie 1160 me­tus. Į šven­tų­jų są­ra­šus ji pa­te­ko 1630 me­tais Ur­bo­no VIII pa­stan­go­mis, vis la­biau stip­rė­jant pa­mal­du­mui, ku­rį ir pa­ska­ti­no jos pa­lai­kų at­ra­di­mas bei jos ste­buk­lin­ga pa­gal­ba, kai Pa­ler­mą siau­bė bai­sus ma­ras.

Iš Piero Lazzarin. Naujoji šventųjų knyga