Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), vadovaujamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato maestro GINTARO RINKEVIČIAUS, sukvietė vilniečius į neįprastą muzikinį įvykį. Laisvo pobūdžio spaudos konferencijoje, surengtoje po atviru dangumi Bernardinų sode, orkestras simboliniu kūriniu grįžo į savo įsikūrimo pradžią.

Miestiečiai, gaubiami ypatingos parko atmosferos, šalimais Didžiojo fontano, ant suoliukų ar medžių paunksmėje – čia pat aplink orkestrantus ir jų išdėliotus pievoje instrumentų dėklus, išgirdo prieš 30 metų – 1989-ųjų sausio 30-ąją – atliktą tuomet Jaunimo orkestru pasivadinusio kolektyvo pirmąjį kūrinį – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“. Nuskambėjo ir kompozitoriaus Piotro Čaikovskio simfonijos „Manfredas“, kuria LVSO atidarys Kongresų rūmuose sezoną, ir Georgeso Bizet „Farandolos“ fragmentai.

„Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui šis sezonas ypatingas – mes jums grosime 30 ypatingų koncertų“, – su jubiliejinio sezono pradžia šiltai pasveikino maestro G. Rinkevičius gausiai susirinkusią publiką.

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras Bernardinų sode pristatė jubiliejinį – 30-ąjį – koncertų sezoną. Bernardinai.lt nuotrauka
Spaudos konferencijos dalyviai. Bernardinai.lt nuotrauka

Besąlygiška meilė muzikai

„Muzika yra graži arba labai graži. Muzika yra gera arba labai gera. Arba geniali. Ir nesvarbu, kokio žanro ji būtų. Visai neseniai dirigavau roko operą „Eglę“. Ji man taip patinka, kad jaučiuosi joje taip pat pakylėtas kaip Piotro Čaikovskio muzikoje, – žmonėms, pakviestiems po trumpo koncerto prisėsti orkestrantų kėdėse, sakė maestro G. Rinkevičius. – Žinoma, tai labai skirtingi dalykai, bet muzika yra muzika. Jeigu ji gera, ji yra viskas.“ 

Dalindamasis jausmais, kokie buvo tie trisdešimt metų stovint prie orkestro pulto, dirigentas pirmiausia kalbėjo apie puikius jo ir orkestro narių tarpusavio santykius: „Mūsų santykiai yra labai geri. Stengiamės dirbti savo darbą – kuo nuoširdžiau, kuo sąžiningiau. Manau, kiekvienas muzikantas, esantis orkestre, myli muziką.“ Maestro G. Rinkevičiaus nuomone – ar profesionalai būtume, ar ne, visi mes turime būti širdyje muzikos mylėtojai. 

Merūnas Vitulskis: maestro tiki tavimi labiau nei tu pats savimi

Į Bernardinų sodą atvykusi operos solistė Ieva Prudnikovaitė, kurios bendradarbiavimas su orkestru labai platus ir kurią bus galima šį sezoną išgirsti labai įvairiuose amplua, prisipažino, kad šis kolektyvas jai sukeliantis didžiausius gyvenime sentimentus. I. Prudnikovaitė kalbėjo į jį įaugusi su šaknimis – operos solistės tėtis Vladimiras Prudnikovas buvo vienas tų, kurie dalyvavo pirmajame orkestro koncerte Sąjūdžio metais. 

„Mane žavi šio orkestro universalumas, nes atlikti ir įvairaus žanro kūrinius, ir rengti koncertus įvairiose vietose reikia sugebėjimo ir talento. Kiekvienas žanras – tai iššūkis, bet, man atrodo, šis kolektyvas su tuo labai gerai susitvarko. Žinoma, ir maestro dėka, kuris nebijo ieškojimų, naujovių, kuris turi ypatingą muzikinį pojūtį“, – komplimentų negailėjo garsaus operos dainininko dukra. Ji tarė orkestrui „Bravo!“ ir palinkėjo jam ateityje turėti naujus gražius namus. 

Operos solistas Merūnas Vitulskis, kuris šį sezoną debiutuos operoje „Toska“ ir atliks itališkų operų perlus, kalbėjo, kad, be orkestro jubiliejaus, šiemet švenčiantis ir savo bendradarbiavimo su juo dešimtmetį.

„Kiekvieną koncertą jaučiuosi labai stipriai paaugantis, nes iš maestro visada laukiu daug provokacijų. Tačiau jis tiki tavimi labiau negu tu pats savimi. Atrodo, aukštos natos nebeįmanomos, bet maestro tikrai žino, kad jos įmanomos“, – teigė M. Vitulskis. 

Jis pasakojo, kad vaiduo „Toskoje“ – vienas labiausiai išsvajotų jo vaidmenų nuo pat pirmojo kurso: „Prieš porą metų netekau pirmo ir turbūt vienintelio didžiausio pedagogo Jono Antanavičiaus. Kitais metais – Virgilijaus Noreikos. Šie žmonės, mano mokytojai, kurie man buvo kaip tėvas, abudu „Toskai“ skyrė išskirtinį dėmesį – mane mokydami, laukdami mano akyse įkvėpimo ir tikėjimo šiuo vaidmeniu. Tai labai svarbu, ir taps svarbiau, nes su maestro ši opera bus dar kitokia.“

Jeronimas Milius: ne skaičiuokime roko balades, bet neškime žmonėms džiaugsmą

Rokeriškajai ir miuzikliškajai LVSO pusei atstovaujantis Jeronimas Milius šį sezoną drauge su orkestru bei kolegomis Česlovu Gabaliu bei Povilu Meškėla atliks roko balades. Visai neseniai atlikėją J. Milių kartu su maestro G. Rinkevičiaus diriguojamu LVSO buvo galima išvysti roko operoje „Eglė“. 

„Džiaugiuosi, kad toks rimtas, brandus ir solidus kolektyvas priėmė žmonių iš rūsio, – šmaikštavo J. Milius. – Labai smagu, kad bemaž aštuonerius metus su orkestru buriame nemažą roko klausytojų būrį, tai darosi tradicija, ir dėl to labai džiaugiuosi.“ 

Roko muzikantas svarstė, kad galimybė dirbti su LVSO kadaise jam, net nemokėjusiam natų, įnešė sumaišties – dabar rokeriai bando atsilyginti tuo pačiu.

„Stengiamės sulaužyti formalų koncertų formatą, leidžiame sau per daug. Bet gera ir smagu, kad mus toleruoja. Tokia abipusė gera aura ir begalinis malonumas. Suprantu, kad pajutote požeminę muziką, kuri jūsų jaunystėje irgi dominavo, – į orkestro senbuvius kreipėsi J. Milius. – Džiaugiuosi, kad tokių koncertų gruodį turėsime ne du, o jau tris. Pasiūlymas toks – ne ribokime save roko baladžių skaičiumi, o neškime žmonėms šviesą ir džiaugsmą.“

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro pasirodymas Bernardinų sode. Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Apie LVSO trumpai 

  • LVSO veikla prasidėjo Sąjūdžio metais. Pirmasis kolektyvo pavadinimas buvo Jaunimo orkestras, simboliškai įprasminęs ir jaunų muzikantų bei dirigentų kūrybos kelią, ir atgimstančią jauną valstybę Lietuvą.

  • Orkestro meno vadovu ir dirigentu tapo maestro Gintaras Rinkevičius. Šiandien jis – vienas geriausių ir Lietuvos, ir Europos dirigentų.

  • Pirmasis orkestro koncertas įvyko 1989 metų sausio 30 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Iki šiol sklando legendos, kaip pirmojo koncerto metu publika karštligiškai veržėsi į salę, net išlaužė metalines duris. Prisimenantieji šį koncertą kalba, kad tai buvo nepaprastai drąsu, įspūdinga, kad tai buvęs ypatingas reiškinys, sužibęs Lietuvos muzikinėje padangėje. Publiką orkestras žavėjo drąsiomis interpretacijomis, įdomiais repertuariniais sprendimais.

  • Pirmąjį savo veiklos dešimtmetį orkestras neturėjo savo namų ir glaudėsi įvairiose salėse. 1999 metais orkestro namais galiausiai tapo Vilniaus kongresų rūmai. Netrukus juose prasidės rekonstrukcija, kurios metu orkestras koncertus perkels į salę „Compensa“, parodų ir kongresų centrą „Litexpo“.

  • Režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir maestro Gintaro Rinkevičiaus su LVSO kadaise suburtas „bohemiečių“ kolektyvas šiandien yra išaugęs į oficialų teatrą „Vilnius City Opera“.

  • Universalumu išsiskiriantis LVSO gali puikiai vienodai atlikti ir Piotro Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, ir bet kurią Gustavo Mahlerio simfoniją, ir grupių „Pink Floyd“, „Metallica“, „Queen“ kūrinius.