Evgenios Levin nuotrauka

Aptemo mums Popiežiaus vizitas. Mūsų Bažnyčią krečia tokia krizė, kokios ji tikriausiai neregėjo kelis šimtus metų: nors seksualinio išnaudojimo skandalai – baisus dalykas, daug iškalbingesnis krizės ženklas yra tai, kad vyskupai viešai reikalauja, kad popiežius atsistatydintų. Ir nežinau, gal tai nuskambės kaip kvailystė ar, dar blogiau, kaip puikybė, bet aš šiomis savaitėmis vis galvoju: štai mes taip šventiškai ruošiamės ir laukiame popiežiaus atvykstant, ir taip daug iš jo tikimės - ypatingos žinios, įkvėpimo, sutelkimo ir suvienijimo, katalikiškos dvasios atgaivinimo. O dabar, rodos, viskas apsivertė aukštyn kojom, mano širdis kužda, kad pačiam popiežiui net labiau negu mums jo reikia mūsų paguodos, palaikymo, vilties ir tikėjimo ateitimi.

Aišku, bet kokia paguoda ir viltis apskritai įmanoma tik laikantis vienos prielaidos. Jei šiame pasaulyje neveikia Šventoji Dvasia, jei viskas jame nesiklosto pagal išmintingą ir galiausiai neabejotinai pergalingą jos planą, kuriame mes esame vien talkininkai, iš tikrųjų negalintys paties plano nei patobulinti, nei sugadinti, – tuomet viskas veltui ir niekas neturi jokios prasmės. Bet tai juk akivaizdu net ir šviesiausiais laikais.

Kai ėmiau svarstyti, kodėl Šventoji Dvasia atveda, kaip man atrodo, sukrėstą ir prislėgtą popiežių būtent pas mus, man krito į akis tai, kad apie šį vizitą kalbant, nuolat kas nors primena: šitas popiežius visada keliauja į pašalius viena ar kita prasme, vadinasi, ir mes tokie. O pastaruoju metu ėmiau mąstyti, kad galbūt pašalys yra savarankiškas pašaukimas, galbūt ne šiaip kokie atsitiktinumai ar netiesioginiai sprendimų padariniai lemia, kas jame atsiduria, bet mes esame kaip tik ten, kur Šventajai Dvasiai ir reikia, kad būtume. O norint atsiliepti į tokį pašaukimą, reikia užsiimti bent šiokia tokia pašalio semiotika.

Man tokia semiotika parodė, kad pašalys reiškia du priešingus dalykus. Arba tai yra priebėga bejėgiui ir bevaliam – kaip pakelės krūmai, į kuriuos puolama slėptis – arba tai yra tinkamiausia vieta stebėti, fiksuoti, o kartais net vertinti ir spręsti – kaip trenerių ir teisėjų suolelis sporto aikštelėje, arba mūšio lauko pakraštys, kuriame glaudžiasi kronikininkas, istorikas ar žurnalistas.

Man tokia semiotika parodė, kad pašalys reiškia du priešingus dalykus. Arba tai yra priebėga bejėgiui ir bevaliam – kaip pakelės krūmai, į kuriuos puolama slėptis – arba tai yra tinkamiausia vieta stebėti, fiksuoti, o kartais net vertinti ir spręsti – kaip trenerių ir teisėjų suolelis sporto aikštelėje, arba mūšio lauko pakraštys, kuriame glaudžiasi kronikininkas, istorikas ar žurnalistas. O kai šitaip pasižiūriu iš pašalio, pasijuntu kaip tose sakmėse, kai virš galvos pakimba paslaptingas ir grėsmingas debesis, ir tik atspėjus jo vardą, jis virsta kuo nors pažįstamu ir apčiuopiamu, pavyzdžiui, ežeru. Ir mes spėliojame. Jogilė Ulinskaitė šią vasarą apgynė disertaciją apie populizmą, o profesorius Alvydas Jokubaitis labai įdomiai ir pagrįstai su ja diskutavo apie tai, kaip tyrinėti tai, ko negali apibrėžti. Madeleine Albright naujoje knygoje tai vadina fašizmu, Bernardas Gailius mini puritonizmą. Tarpusavyje žmonės su nerimu kalbasi apie tai, „kaip Lenkijoje“ ir „kaip Vengrijoje“, ir turbūt tik pusiau ironiškai šneka apie Naisių civilizaciją. Ir dar yra amerikietiškoji atmaina, įkūnijama prezidento Trumpo, o kažkaip tai vis dėlto susiję ir su Vatikano kurija. Kažkokios gijos raizgosi iki Rusijos ir diktatoriaus Putino, bet nelabai aišku, kokios ir kodėl. O kvantinė fizika moko, kad stebėjimo faktas keičia stebėjimo objektą, bet stebintysis negali žinoti kaip.

Ir kol tas juodas debesis neturi vardo ir nevirto niekuo apčiuopiamu, sunku suprasti, ką su juo daryti ir kaip nuo jo gintis. Bet man kažkodėl iškyla jau labai seniai giliai įstrigusi įžvalga, kad pokario Lietuvos partizanai gynė ne kokias nors didingas idėjas, bet visų pirma tiesiog savo namus. Man atrodo, namai yra saugiausia ir labiausiai teisėta vieta pasijusti, kaip visiems kartais būna, bejėgiams ir bevaliams, silpniems ir nuodėmingiems. Galvoju, jei rastume, ką vadinti namais – kur galime, kur nebijome būti tokie, kokie esame, o ne tik tokie, kokie norėtume ar jaučiamės privalą būti, ne tik gražūs ir teisingi, bet ir – kad ir ką tai reikštų – tikri. Jei tai rastume, jei tam duotume vardą, tada žinotume, ką ginti, net jei tiksliai nežinome nuo ko. Tai tikriausiai būtų tragiška, graudi laimė. Bet galbūt tik tokia ji ir yra, kol pasieksime tikruosius, amžinuosius namus.