„Vaikų Kalėdų salos“ nuotrauka

Susipažinkite su menininke, kalbančia skaitytojams originalia – erdvinių knygų – kalba. ELENA SELENA yra jaunosios kartos vaikų knygų kūrėja, jau ketverius metus gyvenanti ir kurianti Paryžiuje. Lietuvoje jos pamėgtas „pop-up“ žanras – retenybė, apie kurią norisi išgirsti daugiau ir išsamiau. Kaip ir apie pačios autorės kasdienybę ir iššūkius svetur.

Esi labai jauna, vaikų knygų padangėje ryškiai suspindusi žvaigždė. Ar savo dar nelabai ilgame kelyje į sėkmę teko patirti iššūkių ir sunkumų? Ar keičiasi jų vertinimas žiūrint iš laiko perspektyvos?

Pamenu, kaip paskutinėje gimnazijos klasėje buvau apsisprendusi – gyvenime noriu tapti tik sieninės tapybos restauratore ir niekuo kitu. Buvau tuo įsitikinusi taip tvirtai, kad net išmokau italų kalbą ir intensyviai ruošiausi stojamiesiems egzaminams Romoje. Deja, net ir labai didelių pastangų neužteko – studijuoti išsvajotoje mokykloje pakviesta nebuvau. Prisimenu, kaip gavusi neigiamą atsakymą žingsniavau nuostabiomis amžinojo miesto gatvėmis, pro ašaras jų nelabai nė matydama – sužlugo ilgai puoselėta svajonė, kurios taip atkakliai siekiau. O kas toliau? Praėjus metams, jau besimokydama Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos katedroje, ir, tikėdamasi dar kartą išbandyti sėkmę stojamuosiuose egzaminuose ateinančią vasarą, vieną dieną netikėtai susimąsčiau...

Štai jau keleri metai, kaip kasdien piešiu į savo eskizų sąsiuvinius iliustracijas vaikams, nuolat bibliotekoje minu vaikų literatūros skyriaus slenkstį, o į rankas patekus mylimai vaikystės knygai, net širdis pradeda plakti greičiau. Tai kaipgi čia yra, jog tai, kas man iš tiesų taip brangu, iki šiol laikiau vien tik hobiu, daugiau ar mažiau nelabai rimtu, nuo vaikystės lydinčiu laisvalaikio pomėgiu? Jausmas buvo toks, lyg būtų nukritusi tamsi užuolaida, dengianti langą – tai, ko taip ilgai ieškojau ir ryžtingai siekiau, buvo visai šalia.

Po kelių dienų bėgte bėgau į Grafikos katedrą pasikalbėti su tuometiniu jos vadovu R. Kepežinsku. Laimei, jis per daug neprieštaravo ir ateinantį semestrą pavyko pakeisti studijų kryptį. Taip supratau, kokia veikla iš tikrųjų mane labiausiai traukia, nors ji taip ilgai buvo šalia ir buvo sunku ją pastebėti, mano svajonė tapo realybe – pradėjau vaizdais bei žodžiais pasakoti istorijas vaikams... Manau, kad būtent ši (ne)sėkmė man padėjo stabtelėti ir susimąstyti, taip pat atrasti savąjį kelią, kuriuo šiandien eidama jaučiuosi labai laiminga.

„Amazon“ nuotrauka

Papasakok savo kūrybinio identiteto paieškas – kada ir kaip kilo idėja pasakoti istorijas karpyto popieriaus technika?

Savo diplominiam darbui „Ecole Estienne“ mokykloje svajojau sukurti pop-up knygą apie sapnus, sodą naktį. Tiek knygos siužetas, tiek balti erdviniai maketai gimė gana greitai.

Didžiausias iššūkis man buvo atrasti iliustracijų stilių, kuris derėtų su jau ir taip gana sudėtinga ir turtinga knygos forma, nekonkuruotų su ja ir jos neužgožtų. Eksperimentuodama nutariau iliustracijas pabandyti sukurti iš karpyto popieriaus ir gana greitai supratau, kad ši technika ne tik man itin miela ir artima, bet ir tinka mano pasirinktam knygos kūrimo principui.

Prašau paaiškink skaitytojams, ką reiškia „pop-up“ knyga, kurių esi išleidusi jau dvi?

Erdvinės knygos atsirado be galo senai, pirmosios jų buvo sukurtos dar viduramžiais. Tiesa, iš pradžių jos buvo skirtos daugiau mokslui (medicinai bei astronomijai). Iki šių dienų erdvinių knygų idėja išliko panaši – įvesti į knygą tūrio bei judesio matmenį, siekiant perteikti dalykus, kuriuos sunkiau pavyksta atskleisti įprasta iliustracija.

Šiandien tokių knygų būna pačių įvairiausių, vienos jų – plokščios, o jų veikėjai juda tarsi marionetės, su traukomų popieriaus juostelių pagalba. Kitas atvertus iškyla sudėtingos erdvinės skulptūros. Kiekvienas tokių knygų puslapis – netikėtumas, siurprizas, kuriam sukurti dažnai prireikia ne tik autoriaus vaizduotės, bet ir tikslių techninių žinių.

„Vaikų Kalėdų salos“ nuotrauka

Karpiniai tradiciškai primena tautodailės dirbinius, senovę. Kas tave išmokė tokios sudėtingos technikos? Ar savo braižą sukūrei pati, ar rėmeisi klasikinėmis žiniomis?

Į šį klausimą atsakyti sunku, nes atrodo, kad visa tai įvyko savaime, paprasčiausiai daug dirbant ir eksperimentuojant. Bet, be jokios abejonės, įtaką man daro tiek lietuvių, tiek kitų pasaulio tautų popieriaus karpymo menas, kiti erdvinių knygų kūrėjai, taip pat ir iliustracijos knygų, su kuriomis augau. Žinoma, visa tai transformuoju. Kartais iliustracijai sukurti prireikia daug laiko ir eskizų, tik juos retai kada kuriu piešinio forma.

Dažniausiai pradedu nuo mažų greitų maketų – bandau įsivaizduoti, kaip viskas išsidėstys erdvėje, o kai pop-up sistema jau veikia, pereinu prie iliustracijos detalizavimo.

Papasakok tokių knygų kūrimo technologiją. Kaip tai perkeliama į masinę gamybą?

Erdvinių knygų kūrimas gana sudėtingas ir ilgas procesas, kartais užtrunkantis kelerius metus. Kaip ir kitose paveikslėlių knygose, deja, ne visuomet įmanoma įgyvendinti dalykus, kurie buvo sumanyti iliustracijos originale. Tačiau kurdama pirminį knygos maketą leidžiu sau viską ir stengiuosi kuo mažiau galvoti apie masinį knygos gaminimo procesą. Laikausi principo, kad kuriant reikia kuo mažiau varžyti savo vaizduotę, nors maketus vis vien galų gale tenka pritaikyti, daug ko atsisakyti. Mano brėžinius leidykla siunčia į fabriką, kuris sukuria dideliam tiražui paruoštos spausdinti knygos maketą ir perspėja, jei kai kurios karpinių vietos yra per smulkios, per trapios ar tiesiog per brangios įgyvendinti, tuomet ieškome kompromisų. Galiu papasakoti vieną pavyzdį iš Jardin Bleu kūrimo.

Savo sukurtame makete buvau pasirinkusi mėlyną aksominį popierių. Deja, fabrikas perspėjo, jog, lazeriu pjaustant, toks popierius svyla ir net gali užsidegti. Taigi, nors ir skaudama širdimi teko šio knygos elemento atsisakyti.

„Vaikų Kalėdų salos“ nuotrauka

Kodėl Tavo tokio grožio knyga – „Jardin Bleu“ – nėra išleista Lietuvoje? Juk leidėjų sąraše Prancūzija, Japonija, Italija...

Būtų labai smagu, jei „Jardin Bleu“ pasirodytų ir lietuviškai. Sunkumų tam kelia tai, jog pop-up knygas pagaminti yra brangu, tai atsipirktų dažniausiai leidžiami gana dideli jų tiražai. Tačiau manau, kad, tinkamai susiklosčius aplinkybėms, vieną dieną tai bus įmanoma.

Kokie keliai nuvedė tave į knygų leidyklą? Papasakok smulkiau, kokius darbus ten dirbi.

Mane labai domina ne tik iliustracija, bet ir knygų dizainas. Taigi jau metus derinu šias dvi veiklas, ne tik kuriu savo knygas, bet ir dirbu vaikiškų knygų leidykloje grafine dizainere. Kuriu ir įgyvendinu knygų maketus, padedu parinkti joms dailininkus bei bendradarbiauju su jais išsakydama savo pastabas apie piešinius. Šis darbas įdomus, nes padeda susipažinti su leidybos rinka, įgyti techninių žinių, domėtis kolegų iliustruotojų veikla bei atrasti kitą požiūrio tašką į savo pačios kūrybą. Taip pat šiuo metu tai man suteikia ir finansinę galimybę kurti, nes vis dar esu pradedanti iliustruotoja ir vien iš kūrybinės veiklos pragyventi būtų sunku.

Kiek tavo kūrybai turėjo įtakos studijos užsienyje? Ar sunku prasimušti Paryžiuje? Juk konkurencija turbūt kur kas aršesnė nei Lietuvoje. Ar tavo knygos – populiarios?

Studijos Paryžiuje man davė labai daug, čia turiu galimybę kaip dailininkė augti nepaprastai turtingoje kultūrinėje aplinkoje. Be to, studijuodama susipažinau su pop-up knygų menu, atlikau mėnesio trukmės stažuotę popieriaus inžinieriaus Olivier Charbonnel dirbtuvėje, tai mane padrąsino eiti šiuo keliu. Smagu, kad šiame mieste jaučiu didelę kūrybinę laisvę. Žinoma, sunku būti pastebėtam ir išleisti savo knygą, tačiau, kita vertus, tikrai nesakyčiau, kad tarp knygų kūrėjų tvyro didelė konkurencija. Netgi priešingai – man susidarė įspūdis, jog tarpusavyje mano pažįstami iliustruotojai bendrauja kaip draugai ar kolegos. Esant progai, daugelis jų padeda vieni kitiems, parekomenduoja vieni kitiems kūrybinių projektų. Juk yra tiek skirtingų galimybių kurti, kiekvienam čia užtenka vietos.

Tavo knyga „Pelėnas, Varlėnas ir Bobo“ 2017 m. laimėjo debiuto premiją vaikų literatūros konkurse „Švieskime vaikus“. Kaip sumanei imtis rašymo? Su kokiais iššūkiais susidūrei kurdama istorijas?

Knyga apie Pelėną, Varlėną ir Bobo man labai brangi. Ją rašyti ir iliustruoti pradėjau senokai, prieš ketvertą metų. Rašydama galvojau apie savo vaikystę, atostogas kaime ir apie nuotykius, kuriuos svajojau patirti su draugais. Procesas buvo labai smagus, bet ir nelengvas, stengiausi, kad knygos veikėjai būtų charakteringi, įsimintini, taip pat adresuoti savo pasakojimą vaikui – kad jam mano papasakota istorija atlieptų džiaugsmus ar problemas, su kuriais jis ir pats gal yra susidūręs. Taip pat tai pirmasis mano didesnės apimties tekstas. Savo erdvinėms knygoms „Jardin Bleu“ bei „Jungle“ tekstą taip pat kūriau pati – bet tai daugiau trumpi poetiniai haiku ir iššūkiai juos rašant buvo kitokie.

Tavo bibliografijoje ir dvi visai kitokios knygos: „La Tapisserie française: du Moyen âge à nos jours livre de coloriage“ (liet. „Prancūziški gobelenai: nuo viduramžių iki mūsų dienų. Spalvinimo knyga“) ir „Graffitis (cahier d’activités)“ (liet. „Grafičiai. Užduočių knyga“; „editions du patrimoine“, 2018 m.). Papasakok, kaip ir kodėl jų ėmeisi, kokią patirtį atnešė šis procesas.

Kasmet Prancūzijos paveldosaugos centras paskelbia kultūrinę temą, kuriai tais metais skiriama daugiausia dėmesio, rengiamos parodos, leidžiami meno albumai, taip pat ir užduočių sąsiuvinis vaikams. Praėjusiais metais tokia tema buvo gobelenai. Buvau pakviesta interpretuoti žinomiausius iš jų ir pritaikyti juos spalvinimo albumui visai šeimai.

Šiais metais paskelbus grafičio temą leidėja paklausė, ar nenorėčiau sugalvoti ir paties sąsiuvinio koncepcijos. Tai buvo be galo smagus uždavinys – parinkti užduotis ir vizualiai jas pateikti tarsi senovinius įrašus sienose. Labai norėjau sukurti linksmą ir žaismingą rezultatą, dėl to eksperimentavau, derinau ryškias kontrastingas spalvas bei tamsius tonus.

Pati dirbi vaikų knygų leidykloje Paryžiuje. Labai įdomu išgirsti, kokių skirtumų matai lygindama vaikų literatūrą Lietuvoje ir ten. Ar labai skiriasi leidinių kokybė, mados, kiti kriterijai?

Prancūziškose knygose vaikams man didelį įspūdį daro drąsa eksperimentuoti bei stilių įvairovė. Taip pat šiai šaliai būdinga elegancija, kokybė bei estetiškumas. Žinoma, čia yra labai įvairių leidyklų, bet mane labiausiai keri les Grandes Personnes, Helium, les trois Ours bei Gallimard Jeunesse leidžiamos knygos. Kartais tai – tikri meno kūriniai, kuriuose apgalvotos visos detalės. Sunku būtų lyginti Lietuvos ir Prancūzijos rinkas, juk smarkiai skiriasi jų dydžiai, tačiau žaviuosi kolegų lietuvių kūryba, manau, mūsų šalis tikrai gali didžiuotis puikiais iliustruotojais.

Augai didelėje šeimoje, vieną savo knygų skyrei sesei Elžbietai ir broliui Benediktui. Ar mažiesiems šeimos nariams patari, kokias knygas skaityti, ar jautiesi ugdanti jų literatūrinį ir estetinį skonį?  

Man labai smagu, kai galiu jiems patarti ar parekomenduoti kokią gražią iliustruotą knygą ar įdomų romaną. Susitikę dažnai kartu vartome paveikslėlių bei erdvines knygas, juokiamės iš linksmų istorijų. Taip pat ir jie man papasakoja apie savo atradimus, stengiuosi perskaityti tai, su kuo dar nebuvo tekę susipažinti ir kas mano broliams ir sesei yra aktualu. Nors visi keturi esame skirtingi, smagu, kad kalbėdami apie knygas galime vienas kitam patarti, padiskutuoti ar tiesiog linksmai kartu pasijuokti.

Baigdama pokalbį norėčiau paprašyti, kad pasidalintum įkvepiančiu patarimu visiems, šiuo metu besikankinantiems kūrybinio kelio ar tiesiog įkvėpimo paieškose. Kaip tokias problemas sprendi pati?

Manau, kad labai svarbu aktyviai domėtis tuo, kas vyksta aplinkui. Svarbiausia yra išlikti visiškai nuoširdžiam sau pačiam ir kuriant kalbėti tik apie tai, kas iš tiesų rūpi, negalvojant apie madas ir nebijant būti kitokiam tam tikrame kultūriniame kontekste. Juk yra šimtai tūkstančių būdų BŪTI, ir visi jie savaip teisingi.

vaikukaledusala