Apie kelionę ir įsikūrimą Lietuvoje, apie pašaukimą ir tikėjimo kelionę, apie aukojimo kultūrą ir planus ateičiai. Apie visa tai – pokalbis su Shasta Miller.

Kaip atvykote į Lietuvą? 

Europoje dirbau jau nuo 1993 m., kai Baltarusijoje padėjau vaikams, nukentėjusiems nuo Černobylio katastrofos. Mokiau juos anglų kalbos, ir ten susipažinau su savo vyru Toniu. 1997 m. grįžome į JAV, ten dirbome Luizianos valstijos Hamondo mieste, čia pagrindines jėgas skyrėme padėti jaunuoliams, kovojantiems su priklausomybėmis bei susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais ir juos padrąsinti. Nuo 1999 m. dirbome jaunimo vadovais, padėjome planuoti žinomus renginius visoje Luizianoje, tačiau po septynerių metų gyvenimo JAV su šeima pajautėme pašaukimą grįžti į Europą. 2005 m. atsikraustėme į Vilnių, kur tęsiame savo darbą su jaunuoliais bei studentais, norinčiais prisidėti prie visuomenės gerovės, čia įkūrėme ir ne pelno siekiančią organizaciją „Jaunimo taškas“. Atvykti į Lietuvą buvo didysis gyvenimo sprendimas. Palikome viską ir visus. Dabar jaučiame, jog čia – mūsų namai. 

Kaip prasidėjo jūsų tikėjimo kelionė?

Gimiau šeimoje, kurios nariai nebuvo praktikuojantys tikintieji. Tiesą sakant, mano patėvis bėgo nuo visko, kas susiję su Dievu... Tačiau jo tėvai buvo atsidavę krikščionys ir gerbiami tarnautojai Luizianoje. Aš buvau ketvirtokė, kai mano naujoji močiutė atvyko į Teksasą, susodino visus į automobilį, nusivežė į mažą bažnytėlę ir paprašė patėvio prižadėti, kad jis mus ir vėl atsiveš čia ateinantį sekmadienį, per Velykas. Patėvio mama buvo tas žmogus, kuris atvedė mus į bažnyčią, padarė šią pradžią, kurią sekė tai, jog su visa šeima po truputį pradėjome nuolat lankytis pamaldose. Aš labai pamilau ten esančią bendruomenę. Niekad nebuvau išsižadėjusi tikėjimo, tačiau jau būdama šeštokė puikiai pamenu, kaip jį sąmoningai, garsiai išreiškiau. 

Ar Dievas visada buvo jūsų gyvenime?

Aš tikiu, kad Dievas visuomet yra mūsų gyvenimuose, tačiau kartais visiems ateina toks laikas, kai suprantame, jog mums itin Jo reikia. Mano gyvenime irgi buvo toks metas, tačiau, pažvelgusi į savo praeitį, suprantu priežastis, kodėl Jis man paskyrė tokią kelionę, kokioje buvau.

Kaip atradote savo pašaukimą?

Pagalvojusi apie savo gyvenimą suprantu, kad viskas visada turėjo ir turi tikslą. Net patys sunkiausi laikai buvo mokymosi procesas. Iš savo gyvenimo patirčių išmokau padėti kitiems, supratau, kad, kai susidurdavau su sunkumais, pagalba kitiems nukreipdavo dėmesį nuo mano pačios problemų,jos pasidarydavo mažiau reikšmingos, mažesnės. Po truputį vis labiau augo poreikis skirti savo dėmesį ir pagalbą kitiems, čia matau savo pašaukimą ir tikslą.  

Kokį patarimą duotumėte pašaukimo ieškantiems?

Stenkitės rūpintis ne tik savimi, bet ir jus supančiais. Mūsų Bažnyčia skelbia: „Mylėk Dievą, tarnauk kitiems, dalinkis viltimi.“ Kuo daugiau savęs atiduodi, tuo daugiau gauni pats. Galiu tai patvirtinti iš savo asmeninės patirties.  

Kaip jums kilo idėja įsteigti naują Bažnyčią?

Tiesą sakant, mūsų Bažnyčia nėra nauja, nauja ji – Lietuvoje. Mano vyras labai gerai paaiškina: „Bažnyčia yra ne pastatas – Bažnyčia yra žmonės.“ Pastatas yra tik vieta, kurioje mes, kaip bendruomenė ar draugai, susiburiame šlovinti, padrąsinti ir palaikyti vieniems kitus. 

Kas jus labiausiai žavi jūsų darbe?

Savo veikloje ne tik turiu galimybę prisidėti naudingais bendruomenei darbais, kuo labai džiaugiuosi, bet ir kartu sutikti daugybę nuoširdžių, atsidavusių bendruomenės narių, kurie taip pat buriasi neatlygintai – savo talentais ir skiriamu laiku, kuria naudą, suteikia pagalbą labiausiai jos ieškantiems. Smagu matyti, kaip mūsų pastangos randa atgarsį ir mus supančių žmonių širdyse, skatina prisidėti.  

Kokie iššūkiai kyla atiduodant save kitiems? 

Mano vyras Tonis ir aš jaučiame, kad geriausias, tačiau kartu ir pats sudėtingiausias būdas padėti kitiems yra dalintis savo asmeninėmis patirtimis. Tai reiškia, jog tenka atskleisti savo jautriausias vietas, išgyvenimus. Tai nėra lengva ar patogu, tačiau, kaip Tonis sako, tokiu atveju savo skausmą patyrėme ne veltui. 

Kaip jūsų tikėjimas veikia jūsų kasdienybę?

Absoliučiai visur. Aš esu savimi tik todėl, kad suprantu Jo besąlygišką meilę man, ir tai yra meilė, kuria aš stengiuosi ir noriu dalintis su kitais.  

Ką pasakytumėte žmogui, kuris nori tarnauti kitiems, bet nežino nuo ko pradėti?

Visus, ieškančius būdų, kaip padėti kitiems, pirmiausia kviečiu prisidėti prie organizacijos, bendruomenės ar žmogaus, kuris turi aistrą tarnauti kitiems ir sekti jų pavyzdžiu. Bent jau taip savo kelią atradau aš.  

Kokie yra pagrindiniai skirtumai tarp aukojimo kultūros Lietuvoje ir JAV? 

Sunku lyginti rėmimo kultūrą Lietuvoje bei užsienyje ar konkrečiai JAV, tačiau trylika metų pragyvenusi Lietuvoje galiu pasakyti, jog matau, kaip žmonių požiūris į paramą labai pozityviai kinta. Matau, jog per pastaruosius aštuonerius metus, kai organizuojame labdaros koncertus „UNITED Voices“, žmonių atsakas, noras prisidėti tik auga. Aš tikiu, kad žmonės patiria davimo džiaugsmą, kai jų dėka yra keičiami kitų gyvenimai.

Ar šiuo metu yra daugiau ženklų, kad žmonės, kompanijos, verslai nori daugiau savo laiko ir pinigų skirti kitiems? 

Kaip ir minėjau, daugiausia galiu tai pastebėti mūsų organizuojamų kasmetinių labdaros koncertų metu. Apskritai, manau, jog Lietuva išties tampa duodančia valstybe, ir tai nuoširdus komplimentas.

Ar turite planų ateičiai?

Mūsų noras yra ir toliau aktyviai veikti bendruomenėje. Mano įsteigta ne pelno siekianti asociacija „Jaunimo taškas“ kasmet auga ir stiprėja, drąsina jaunus žmones galvoti ne tik apie save, bet ir tarnauti kitiems. Vienas iš būdų – „UNITED Voices“ labdaros koncertai, kurie kitąmet bus organizuojami net du – balandžio ir gegužės mėnesiais. Mūsų koncertai jau pasitarnavo daugeliui skirtingų tikslų – būtiniausių daiktų ir lėšų rinkimui Visagino ligoninei, Santariškių vaikų ligoninei, „Jaunimo linijai“ ar „Krizinio nėštumo centrui“. Siekiame naudą bendruomenei kurti ir toliau – mūsų partneriai renginių organizavimo įmonė „UNITED Events“ ne tik padeda organizuoti, koordinuoti labdaros renginius, bet ir stengiasi atkreipti dėmesį į svarbius visuomeninius, socialinius klausimus, prie kurių sprendimo galėtume prisidėti. Kaip ir minėjau, stengiuosi aktyviai dalyvauti visuomeninėje veikloje, esu „Tarptautinės moterų asociacijos“ Vilniuje valdybos narė. Tai labdaringa organizacija, vienijanti čia gyvenančias moteris iš užsienio bei Lietuvos. Tačiau visų svarbiausia man yra mūsų „Gyvenimo Bažnyčia“ – vieta, kurioje laukiamas kiekvienas, kur visi bendruomenėje esantys žmonės yra lyg viena didelė šeima.