Pexels.com nuotrauka

„Kataliko balsas“ pristato paskutiniąją popiežiaus Pranciškaus bendrosios audiencijos katecheze paremtą meditaciją apie viltį bei kviečia sutikti Šventąjį Tėvą jo viešnagės Lietuvoje metu. O Tą, kurio vietininkas žemėje popiežius yra, raginame ir toliau gyvai sutikti maldoje bei per sakramentus. Jis juk yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.

Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus 2017 m. balandžio 12 d. bendrosios audiencijos katechezės Kryžiaus viltis (plg. Jn 12, 24–25):

[...] mes tikime, kad būtent Nukryžiuotajame mūsų viltis atgimsta. Žemiškos viltys žlunga prieš kryžių, tačiau gimsta naujos viltys, išliekančios amžinai. Iš kryžiaus gimusi viltis yra kitokia, ji skiriasi nuo žlungančių vilčių, iš pasaulio kylančių vilčių. Tačiau kokia tai viltis? Kokia viltis gimsta ant kryžiaus?

Tai suprasti gali padėti Jėzaus žodžiai, pasakyti vos įžengus į Jeruzalę: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24). Pabandykime įsivaizduoti grūdą ar mažą sėklą, nukrentančią į dirvą. Jei ji neprasiveria, niekas neįvyksta; tačiau jeigu prasiskleidžia, subrandina varpą, išleidžia daigą, po to ūglį, o augalas duoda vaisių.

Jėzus atnešė į pasaulį naują viltį ir tai padarė panašiai kaip grūdas: Jis tapo labai mažas, kaip kviečio grūdas; jis paliko dangiškąją šlovę, kad ateitų pas mus. Jėzus „nukrito į žemę“. Tačiau to dar nepakako. Idant atneštų vaisių, Jėzus išgyveno meilę iki galo ir leidosi praveriamas mirties, panašiai kaip grūdas atsiveria po žeme. Būtent ten, pačiame giliausiame jo pažeminimo taške, kuris taip pat yra iškiliausias meilės taškas, prasiskleidžia viltis. Jei kas nors paklaustų: „Kaip kyla viltis?“ – „Nuo kryžiaus. Pažvelk į kryžių, žvelk į nukryžiuotą Kristų, iš ten kyla viltis, kuri niekuomet nepraeina, kuri tęsiasi iki amžinojo gyvenimo. Ši viltis išdygo iš pačios meilės galios: nes meilė „viskuo viliasi ir visa ištveria“ (1 Kor 13, 7). Meilė yra Dievo gyvenimas ir atnaujina visa, ką pasiekia. Per Velykas Jėzus mūsų nuodėmę perkeitė į atleidimą, prisiimdamas ją sau. Tačiau gerai paklausykite, kuo grindžiamas Velykų slėpinio perkeitimas: Jėzus perkeitė mūsų nuodėmę į atleidimą; mūsų mirtį į prisikėlimą, mūsų baimę į pasitikėjimą. Štai kodėl ant kryžiaus gimė mūsų viltis, ten ji nuolat gimsta iš naujo. Todėl su Jėzumi visos mūsų tamsybės gali būti perkeistos į šviesą, kiekvienas pralaimėjimas – į pergalę, kiekvienas nusivylimas – į viltį. Kiekvienas, taip, kiekvienas. Viltis viską nugali, nes ji gimsta iš Jėzaus meilės, – Jėzaus, kuris tapo kviečio grūdu, nukrito į žemę, mirė, kad duotų gyvybę, o iš to meilės kupino gyvenimo kyla viltis.

Kai pasirenkame Jėzaus viltį, palengva suvokiame, kad gyvenimo sėkmės kelias yra panašus į tą grūdą, jis grindžiamas nuolankia meile. Nėra kito būdo, kaip nugalėti blogį ir teikti viltį pasauliui. Tačiau jūs galėtumėte man sakyti: „Ne, tai pralaimėtojo logika!“ Gali atrodyti, kad tai pralaimėtojo logika, nes tas, kas myli, praranda galią. Ar jūs tai apmąstėte? Tas, kas myli, praranda valdžią, kas duoda, kažko netenka, nes meilė yra dovana. Iš tikrųjų mirštančio grūdo ir nuolankios meilės logika yra dieviškas būdas, ir tik jis atneša vaisių. Matome tai taip pat savyje. Kai ką nors turime, visuomet kyla troškimas turėti daugiau. Kažką įsigijau ir tuoj pat noriu kažko dar didesnio, tai tęsiasi, ir man niekuomet nepakanka. Tai blogas troškimas! Kuo daugiau turi, tuo daugiau nori. Besotis niekuomet nebūna sotus. Jėzus aiškiai nusako: „Kas myli savo gyvybę, ją pražudys“ (Jn 12, 25). Esi nepasotinamas, sieki turėti daugybę dalykų, bet…viską prarasi, net savo gyvybę. Tai reiškia: kas myli savo nuosavybę ir gyvena dėl savo interesų, prisipildo savęs ir žlunga. O kas priima, yra pasirengęs padėti ir tarnauja, tas gyvena pagal Dievo valią: jis tampa nugalėtoju, išsaugo save ir kitus, tampa vilties sėkla pasauliui. Malonu padėti tarnauti kitiems... Galbūt pavargsime! Tačiau toks yra gyvenimas, o širdis kupina džiaugsmo ir vilties. Tai yra drauge meilė ir viltis: tarnauti ir duoti.

Iš tikrųjų šios tikros meilės kelias yra kryžius, pasiaukojimas, kaip Jėzaus. Kryžius yra būtinas perėjimas, tačiau jis nėra tikslas, tai perėjimo etapas. Tikslas yra šlovė, ir tai atskleidžia mums Velykos. Čia mums į pagalbą ateina kitas gražus įvaizdis, kurį Jėzus pateikia mokiniams per Paskutinę vakarienę. Jis sako: „Gimdydama moteris būna prislėgta, nes atėjo jos valanda, bet, kūdikiui gimus, ji kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21). Taigi dovanoti gyvybę, o ne ją pasilaikyti. Taip daro motinos: duoda gyvybę, kenčia, bet po to džiaugiasi, būna laimingos, kad pasauliui davė naują gyvybę. Tai teikia džiaugsmo; meilė duoda pasauliui gyvybę ir netgi skausmui suteikia prasmės. Meilė yra mūsų vilties variklis. Kartoju: meilė mūsų vilties variklis. Kiekvienas galime paklausti savęs: „Ar aš myliu? Ar išmokau mylėti? Ar mokausi kasdien mylėti vis labiau?“, nes meilė mūsų vilties variklis.

Brangūs broliai, [...] leiskimės apgaubiami Jėzaus slėpinio: Jėzus panašiai kaip kviečio grūdas teikia gyvybę mirdamas. Jis yra mūsų vilties sėkla. Kontempliuokime Nukryžiuotąjį, kuris yra vilties versmė. Palengva suprasime, jog puoselėti viltį su Jėzumi reiškia mokytis įžvelgti augalą sėkloje, Velykas kryžiuje, gyvybę mirtyje. Norėčiau užduoti Jums namų darbą. Mums visiems gera stabtelėti prieš Nukryžiuotąjį – namie visi turite jo atvaizdą – pažvelgti į jį ir ištarti: „Su Tavimi niekas neprarasta. Su Tavimi visuomet galiu turėti viltį. Tu esi mano viltis.“ Dabar įsivaizduokime Nukryžiuotąjį ir drauge tris kartus ištarkime nukryžiuotam Jėzui: „Tu esi mano viltis.“ Visi: „Tu esi mano viltis.“ Garsiau! „Tu esi mano viltis.“ Dėkoju.

Cathopic.com nuotrauka

Klausimai meditacijai:

„Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3:16). Ką man reiškia tai, jog Jėzus paaukojo savo gyvybę dėl manęs? Kokio atsako į savo meilę Jis trokšta?

Jėzus savo žemiškojo gyvenimo dienomis pašventino kiekvieną buvimo žmogumi aspektą ir nepaprastai išaukštino žmogiškąją prigimtį, nes įžengė į dangų ir karaliauja visai visatai būdamas žmogus. Jam nėra svetima niekas, kas žmogiška, išskyrus nuodėmę (o ir pačiam žmogui ji - „svetimkūnis“ - tai, kas nedera ir žeidžia - ką matome iš žmogaus nuopuolio padarinių, kuriuos atpažįstame savo pačių gyvenimuose). Tad Jėzus nepaprastai mums artimas: Jis atėjo į šį pasaulį, gyveno kaip ir visi kiti ir net mirė kaip kiti, ko būdamas be nuodėmės neprivalėjo, bet pasirinko iš meilės mums. Ir todėl nebegalime sakyti, jog niekas mūsų nesupranta, niekas negali mūsų paguosti, niekas nejautė mūsų kančios - Jėzus pats prisiėmė visas viso pasaulio nuodėmes ir jų padarinius ant Kryžiaus ir atkentėjo už mus visus kartu paėmus. Jis tikrai žino, ir net geriau už mus, ką reiškia būti nesuprastam ir ką reiškia kentėti. Dar daugiau, prisikeldamas iš numirusių ir gyvendamas kaip žmogus danguje bei per Bažnyčią veikdamas čia, žemėje, savo malone Jis realiai, iš tikrųjų susivienija su kiekvienu iš mūsų, gyvena mumyse, su mumis. Ir atvirkščiai: mes gyvename Jame, nes per Krikštą tampame Jo Mistinio Kūno - Bažnyčios - nariais, ir nuo to laiko priklausome Jam. Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip vaisingai ši gyvenimą teikianti „priklausomybė“ mumyse pasireikš. Ar stengiuosi, kad Kristus būtų mano gyvenimo ašis ir savo kasdienybę, tokią, kokia ji yra, gyvenu išvien su Jėzumi?

Malda: Dieve, švęsdami Kryžiaus Išaukštinimo šventę ir laukdami Šventojo Tėvo apsilankymo Lietuvoje, prašome parengti mus artimesniam „susitikimui“ su Tavimi. Tegul ši Apaštališkoji kelionė Lietuvos žmonėms bus postūmis atverti Tau širdis ir priimti Tavo paruoštas gausias dovanas. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Konkretūs žingsniai, ką galiu padaryti:

Kai pasitaiko proga, „apmirti“ sau iš meilės Dievui. Pavyzdžiui, kai kyla puikybės pilnos mintys, paklausti savęs, ko nesu gavęs/-usi iš Dievo ir ar tai, kad kažką turiu, moku, padarau, taip pat nėra Jo dovana; jei kas mane užgavo ar pažemino, nesistengti žūtbūt „atsiteisti“, bet paaukoti tai Jėzui, paniekintam ir kentėjusiam dėl mūsų visų ant Kryžiaus, - Jis nesigynė ir nemaištavo, o laisva valia savo kančią priėmė dėl mūsų išganymo; kai kas nors blogai kalba apie kokį pažįstamą, paaukoti savo norą prisidėti ir nepasakyti nieko arba pasakyti apie tą žmogų ką nors gero.

Prašyti Dievą daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo Juo, kad nesupykčiau ir nenusivilčiau, kai kas nors vyksta ne taip, kaip norėčiau. Pavesti tai Dievui ir veikti taip, kaip maldoje Jis skatina. Juk Dievas niekada neužmiršta nė vieno iš mūsų („... aš tavęs niekada neužmiršiu“ (Iz 49:15), pažįsta mus labai giliai ir visada yra „prieinamas“ maldos bei sakramentų dėka. Mums tereikia norėti pas Jį ateiti!

Parengė Indrė Zapolskytė