Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Man bus įdomu pamatyti, kas kine suprasta ir perteikta kitaip“, – sako rašytoja, knygos „Kvėpavimas į marmurą“ autorė LAURA SINTIJA ČERNIAUSKAITĖ. Prieš 12 metų išleistas jos romanas šiomis dienomis tarsi pradeda naują gyvenimą – leidykla „Alma littera“ pakartojo knygos leidimą, o nuo rugsėjo 28 dienos Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti to paties pavadinimo Giedrės Beinoriūtės filmas. 

Daugiau nei dešimt metų praėjo nuo dienos, kai pasirodė jūsų knyga „Kvėpavimas į marmurą“. Šiomis dienomis romanas perleistas dar kartą, o kino salėse pasirodo jūsų romano ekranizacija. Ką jaučia rašytojas, kai jo sena knyga pradeda naują gyvenimą?

Naują kvėpavimą? Šiurpą? Jaudulį? Atrodo, panašiai jaučiausi žiūrėdama filmą pirmąjį kartą. Bet tai – emocijos. Dabar laukiu premjeros, noriu pamatyti filmą dar kartą, šalčiau. Tik, man regis, tas naujas gyvenimas – filmo, ne knygos.

Ar kada skaitote iš spaustuvės parsineštą savo naują knygą?

Būtinai. Tik tada bent kiek suprantu, kokia iš tiesų ji. Kartais nespėju net iki namų parsinešti – praryju pakeliui, stabčiodama po medeliais ir sėsčiodama ant suolelių. Kai knyga įgauna kūną, gali ją pamatyti naujai, iš didesnio atstumo. 

Kaip jums iš laiko perspektyvos atrodo „Kvėpavimo į marmurą“ istorija?

Gal kiek naivoka? Drąsoka? Vietomis – per daug egzaltuota. Dabar tokios neparašyčiau. Bet mane gelbėjo jaunystė paikystė ir tai, kad pati dorai nesupratau, ką ir kodėl rašau. Tai buvo, kaip sakoma, grynasis įkvėpimas.

Nuo ko šita istorija prasidėjo? Ar nuo tikros istorijos, tikrame gyvenime?

Ji prasidėjo nuo mano vyro pasakojimų apie save. Tačiau jokių tiesioginių biografinių ryšių joje su žiburiu nerasite. Konkrečios istorijos tikrame gyvenime nebuvo.

Į kokį savo klausimą gavote atsakymą parašiusi šią knygą?

Man tiesiog trumpam palengvėjo.

Ką visada atsakote žmonėms, kai jie tikina, kad šitaip tikrame gyvenime nebūna?

Į akis man taip nesako. Gal sako už nugaros? Ieškoti knygoje tikro gyvenimo – prastas užsiėmimas. Į knygas sugula meninė tikrovė, kurią arba priimi, arba – ne. Arba tai tiesiog prasta knyga... Gal tokiais atvejais ir sakoma: taip nebūna? Nes prastai knygai trūksta ne tikroviškumo, bet gyvybės, ir skaitytojas tą jaučia.

Labai patiko dialogai, kuriuos parašė filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Ji juos tiesiog supaprastino, pavertė normalia kasdiene žmonių kalba. Nes mano tekstuose – per daug poezijos, o iš tiesų – egzaltacijos. Giedrė dialogus išvalė, atrinko esmę.

Kiek ir kokios į knygą sudėjote savosios patirties?

Gal kažką pasiėmiau iš bendravimo su savo vaiku? Tada turėjau tik pirmąjį... Maždaug prieš penkiolika metų, rengdama straipsnį apie vaikų globą ir įvaikinimą, kalbėjausi su viena įvaikinimo įstaigos darbuotoja. Ji prasitarė, kad kai kurios šeimos neapskaičiuoja savo jėgų ir grąžina net įvaikintus vaikus. Įvaikinimo procesas yra netrumpas, per tą laiką tarsi turėtum spėti ir vaiką pažinti, ir, padedamas psichologų, pats susivokti.

Ir vis dėlto tokie faktai stebina. Iš to, ką kalbėjo darbuotoja, supratau, kad taip neretai nutinka. Bent jau taip buvo tada. Tikėkimės, dabar situacija geresnė, vaikų globos namų naikinimo politika atrodo graži, tik neturiu žinių, kaip ji iš tiesų veikia gyvenime, ar pasiteisina.

Mane kartais suerzina mėginimas supaprastinti ir sudėlioti tokią sudėtingą, daugialypę būtybę kaip žmogus, į kažkokias kažkokių specialistų išgalvotas lentynėles. Pasitaiko ypač keistų išimčių, kai vaikas, jau gimdamas, atsineša sudėtingą duotybę, kurią sunku paaiškinti. Tai supras tik tie, kurie susidūrė su tokiais vaikais. Mano Ilja iš „Kvėpavimo į marmurą“ ir yra toks. Kitų požiūriu – blogas, beviltiškas. Izabelė jam – akivaizdžiai per silpna įmotė, per daug susijaukusi, pakrikusi. Bet gal būtent todėl jie ir traukia vienas kitą nepaaiškinamai, net ne kaip motina ir vaikas, bet kaip esybės, kurios potencialiai turi ką viena kitai duoti...

Tik abu visiškai nežino, kaip tai padaryti. Knygoje tarp Izabelės ir Iljos užsimezga vos juntamas, laukinis, sunkiai apčiuopiamas ryšys. Ir nors iš vienos pusės viskas baigiasi tragiškai, Ilja iš Izabelės gauna maksimaliai daug, tik ne taip, kaip abu tikėjosi. Manau, kad jis tai supras pamažu, bręsdamas, ir tai galbūt pakreips jo gyvenimą geresne linkme. Galbūt suaugęs jis net grįš pas Izabelę padėkoti, užmegzti naujo ryšio, parodyti savo vaikų. Pastebite, kalbu apie jį kaip apie tikrai egzistuojantį žmogų (šypsosi)?

Ar filmą jau matėte? Ar jis atspindi tai, kas vyko jūsų vaizduotėje?

Jis atspindi knygos atmosferą. Tai – visai nemažai. Tikėtis, kad filmas atspindės tik mano vaizduotę – naivu. Ir neįdomu. Man pačiai įdomu pamatyti, kas suprasta ir parodyta kitaip, įvairiapusiškiau, negu mano pačios rašyta.

Labai patiko dialogai, kuriuos parašė filmo režisierė Giedrė Beinoriūtė. Ji juos tiesiog supaprastino, pavertė normalia kasdiene žmonių kalba. Nes mano tekstuose – per daug poezijos, o iš tiesų – egzaltacijos. Giedrė dialogus išvalė, atrinko esmę. Ji perdėliojo istorijos akcentus, nes filmas – ne knyga, jis reikalauja kitoniškumo. Man patiko, kaip jautriai, subtiliai ji naudojosi knygos medžiaga.

Ar kinas pratęsia knygos gyvenimą? Ar tai jau – kita istorija?

Kinas pratęsia komercinį knygos gyvenimą, to turbūt tikisi leidykla (juokiasi). O šiaip skaityti knygą ir žiūrėti filmą – du skirtingi dalykai ir nesvarbu, kad istorija – ta pati. Manau, kad tai yra dvi skirtingos meninės tikrovės.

Filmo anonsas:

Filmas Kvėpavimas į marmurą“ pasakoja vienos šeimos istoriją. Izabelė, Liudas ir epilepsija sergantis jų sūnus Gailius gyvena kaimo sodyboje. Izabelei pavyksta įtikinti vyrą, kad jie turėtų įsivaikinti vaikų namuose augantį, užsispyrusį ir paslaptingą šešiametį Ilją. Nuo tos akimirkos šeimos gyvenimas pradeda keistis…

Filmo „Balkonas” režisierės Giedrės Beinoriūtės naujausias vaidybinis filmas „Kvėpavimas į marmurą” Lietuvos kino teatruose pasirodys rugsėjo 28 dieną.