Kadras iš rež. Stigo Björkmano filmo „Ingmaras Bergmanas“.

Šių metų liepos mėnesį legendinis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas būtų atšventęs 100-ąjį gimtadienį. Prisiminimai apie jo darbą ir asmenybę kruopščiai išsaugoti ne tik jo bendražygių atmintyje, bet ir neprofesionalia kamera įrašytose scenose didžiųjų I. Bergmano šedevrų filmavimo metu.

Ne vieną juostą ir knygą apie režisierių parengęs kino kritikas bei kūrėjas STIGAS BJÖRKMANAS šią archyvinę medžiagą kruopščiai sudėliojo į intriguojantį pasakojimą. Filmai „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ ir „Ingmaras Bergmanas“ atskleidžia ne tik režisūrines, bet ir asmenines kūrėjo paslaptis. S. Björkmanas atvyksta į Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (rugsėjo 20–30 d.) susitikti su žiūrovais. 

Režisierius Stigas Björkmanas.

Kaip susitikote su Ingmaru ir ką jums reiškė ši pažintis?

Ingmarą pirmą kartą sutikau drauge su dar dviem kolegomis, kai rengėme jo interviu knygą „Bergmanas apie Bergmaną“. 1969–1970 metais susitikdavome reguliariai, kalbėdavomės apie jo gyvenimą ir darbą. Pažinti Ingmarą asmeniškai, artimiau susipažinti su jo mintimis apie kiną, teatrą ir apskritai gyvenimą buvo nepaprastai praturtinanti patirtis. 

Koks Ingmaro filmas labiausiai patinka jums pačiam ir kodėl?

Mano mėgstamiausia juosta – „Persona”. Man patinka jos drąsa istorijos ir stiliaus prasme. Ir tai, kad Ingmaras tame karjeros laikotarpyje išdrįso sukurti tokį eksperimentinį filmą.

Kaip gimė dokumentiniai filmai „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ ir „…Bet kinas yra mano meilužė“. Kaip jie vystėsi?

Abu filmai gimė Ingmaro Bergmano fondo iniciatyva. Gavau prieigą prie užkadrinės medžiagos, paties režisieriaus ir jo bendražygių įrašytos filmavimo aikštelėse. I. Bergmanas šioms ankstyvoms dokumentacijoms naudojo seną, neprofesionalią, regis, 9 mm kamerą. Ankstyvoji medžiaga tebuvo vos kelios begarsės minutės. Vėlesni įrašai, pavyzdžiui, nufilmuoti filmų „Rudens sonata“ ir „Fani ir Aleksandras“ kūrimo metu, truko kelias valandas. Buvo įdomu šią medžiagą dėlioti į suprantamą ir intriguojančią visumą. Tai buvo nuostabus darbas!

Su Ingmaro kūryba esate susipažinęs kaip kino kritikas, rašytojas ir režisierius. Kuo rašymas apie šį kūrėją skiriasi nuo filmo apie jį kūrimo?

Tekstai apie Ingmarą dažniausiai gimdavo mano paties iniciatyva, iš gilinimosi į tam tikrą temą ar filmą. Kurti dokumentiką apie režisierių buvau pakviestas. Labai džiaugiuosi, kad pasirinko būtent mane, darbas buvo labai įdomus, bet kartu tai nebuvo mano iniciatyva. Kurdamas filmus apie Ingmarą sužinojau šiek tiek daugiau.

Beje, mintis kurti juostą „Fani, Aleksandras ir Aš“ (2013 m.) kilo man. Šioje juostoje užfiksuotas šios pjesės statymas teatre. Buvo įdomu I. Bergmano pasaulį atskleisti iš kitos perspektyvos, įamžinti spektaklio kūrimą.

Kuo I. Bergmanas žavėjo jus patį? Ar tai buvo jo kūryba, asmenybė, ar darbo metodai?

I. Bergmanas, be jokios abejonės, buvo vienas svarbiausių ir garsiausių švedų kino bei teatro kūrėjų. Būti greta, suprasti kai kuriuos jo darbo metodus buvo ne tik įkvepianti patirtis, bet ir savotiška kino mokykla.

Kadras iš rež. Stigo Björkmano filmo „Epizodai iš žaidimų aikštelės“.

Filmą pavadinau „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ dėl medžiagoje įamžintų scenų žaismingumo. Nežinau, koks būtų Ingmaro mėgstamiausias žaidimas. Galbūt jis atsakytų: „Kurti filmus“?

Išleidote net kelias knygas su I. Bergmano interviu.

Būti taip arti I. Bergmano ir jo idėjų buvo didžiulė privilegija. Pirmoji knyga vadinosi „Bergmanas apie Bergmaną“ (1971 m.), o antroji – „Trys dienos su Bergmanu“ (1990 m.), parengta drauge su prancūzų režisieriumi Olivier Assayasu.

Kodėl nusprendėte filmo „Vaizdai iš žaidimų aikštelės“ pasakojimą konstruoti remdamasis jo mūzų – aktorių – prisiminimais?

Medžiaga, kurią gavau, buvo begarsė. Pamaniau, kad natūraliausias dalykas būtų paprašyti aktorių – Harriet Andersson ir Bibi Andersson – papasakoti apie scenas, kurias jos filmavo kartu su I. Bergmanu, surinkti juokelius, pasakojimus apie jų asmeninius santykius.

Tarp vaizdinės medžiagos ir interviu – nemažas laiko tarpas. Ką ta kelionė laike atskleidžia apie I. Bergmano ir jo aktorių santykį?

Tikra tiesa. Trumpi filmuotos medžiagos gabaliukai, kuriuos gavau, buvo užfiksuoti 50-aisiais, o komentarai įrašyti 2009-aisiais. Tai tėra trumpi prisiminimai apie seniai prabėgusį laiką.

Filme I. Bergmanas savo darbą lygina su žaidimų aikštele vaikystėje. Kaip manote, koks buvo jo paties mėgstamiausias žaidimas?

Filmą pavadinau „Epizodai iš žaidimų aikštelės“ dėl medžiagoje įamžintų scenų žaismingumo. Nežinau, koks būtų Ingmaro mėgstamiausias žaidimas. Galbūt jis atsakytų: „Kurti filmus“? „Laterna Magica“ aparatą jis gavo dar būdamas labai jaunas, gal dešimties. Tai jam buvo vienas brangiausių objektų. Pasitelkęs šį techninį žaislą jis pradėjo kurti trumpus filmus, rodyti juos kitiems.

Kaip gimė filmas „Ingmaras Bergmanas“?

Jį užsakė švedų filmų institutas. Buvęs jo vadovas Harry Scheinas žinojo, kad režisierių pažįstu gan artimai, tad paprašė, kad apie jį sukurčiau filmą. Produkcijai turėjome, regis, 20 dienų. Jas padalinau į I. Bergmano pasirengimą filmavimui ir filmo „Prisilietimas” gamybą. Buvo nepaprastai įdomu iš taip arti stebėti I. Bergmano darbą. Tai buvo tikra mokykla. Stebėdamas Ingmarą darbe labai daug sužinojau apie kiną.

Šioje juostoje užsimenama apie ritmus, kuriuos I. Bergmanas sukuria savo juostose, apie jo darbo muzikalumą. Koks buvo jo asmeninis ryšys su muzika?  

I. Bergmanas muzika labai domėjosi ir daug apie ją žinojo. Daugiausia – klasikinę. Šis susidomėjimas išaugo po to, kai jis vedė ketvirtą kartą, tarptautinio pripažinimo sulaukusią pianistę Kabi Laretei. Ji veikiausiai buvo labai išmani ir jautri I. Bergmano klasikinės muzikos gidė.

Kitaip nei „Žaidimų aikštelėjeĻ, I. Bergmanas šioje juostoje lyderis, problemų sprendėjas. Tačiau ir šiame filme daug žaismingumo, improvizacijos elementų, taip būdingų jo kūrybos procesui. Filmai taip pat atskleidžia, kad apie I. Bergmaną neįmanoma kalbėti be jo konteksto – aktorių ir bendradarbių.

Tiesa. Jūs tuo pasakėte viską.

Kas I. Bergmanas buvo be aktorių, kameros, be žaidimų aikštelės?

I. Bergmanui jo aktoriai labai patiko, kine ir teatre jie buvo jo instrumentai. Baigęs karjerą režisierius gyveno savo namuose Forės saloje. Jis ne kartą buvo paklaustas, ar nieko nepasiilgsta iš gyvenimo Stokholme. Jo atsakymas visuomet buvo tas pats: „Vienintelis dalykas, ko pasiilgstu, yra mano aktoriai.“ Tai piktino kai kuriuos jo vaikus. Šie sakė: „Kodėl negali bent kartą pasakyti, kad pasiilgsti mūsų, savo vaikų?“  

Viename interviu užsiminėte apie Švedų filmų instituto išleistą „Chaplin“ numerį, kuris buvo skirtas I. Bergmano kritikai. Žiauriausias jo kritikas buvo pats I. Bergmanas. 

Taip, vienas „Chaplin“ numeris buvo skirtas prieš I. Bergmaną nukreiptai temai. Keletas žymių kino kritikų anuomet apie jį parašė gana aštrius straipsnius. I. Bergmanas tuo metu kaip tik sulaukė tarptautinio pripažinimo. Juostos „Septintasis antspaudas“ ir „Žemuogių pievelė“ buvo liaupsinamos kritikų ir apdovanotos prestižiniuose Kanų bei Berlyno kino festivaliuose. Tačiau pats žiauriausias straipsnis buvo sukurtas paties I. Bergmano ir pasirašytas Ernesto Riffe (žmonos kirpėjo) vardu. Šis straipsnis sulaukė daug dėmesio. Po dar dviejų numerių apie šį straipsnį atskleidėme tiesą.

Jei yra vienas dalykas, ko jauni režisieriai turėtų pasimokyti iš šio kūrėjo, kas tai būtų?

Išmok amatą, nevėluok, nekeisk savo idėjų, neik į kompromisus!