Jėzus pasuko į miestą, vardu Najiną. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienatinį sūnų motinos, o ta buvo našlė. Kartu ėjo nemaža miesto minia. 
    Pamačius motiną, Viešpačiui jos pagailo, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. 
    O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. 
    Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado mūsų tarpe“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. 
    Tokios kalbos apie Jėzų pasklido visoje Judėjoje ir visoje šalyje.

1 Kor 12, 12–14. 27–31a: Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai

Ps 100, 2. 3. 4. 5. P.: Esam jo liaudis, jo kaimenės avys.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Jacekas Paszenda SDB

Kiek kartų praktiškai mes pristatome Dievui ilgus, nesibaigiančius sąrašus prašymų. Su kiekvienu reikalu – pas Jį. Netgi kartais su pačiu mažiausiu. Pasitaiko ir tokių, kurie mano, kad, jei Jis padės, tai kam man stengtis? Jis geriau padarys negu aš. Arba prašant mums atrodo, kad Jam reikia priminti, nes pamiršo arba nemato mūsų reikalų. Tarsi be mūsų prašymų Jis nieko nežinotų. Ar iš tikrųjų?

Šios dienos Evangelijos ištrauka mus rodo, kad yra kitaip. Našlė netgi nesuspėjo paprašyti, gal ir nepagalvojo, kad būtų tokia galimybė. Bet irgi neslėpė savo liūdesio, nevaidino. Atsistojo ir žmonių, ir Dievo akyse tokia, kokia ji yra – pilna skausmo dėl savo vienintelio sūnaus netekties, vienintelės pagalbos, savo meilės vaisaus. Gal ir buvo pilna nevilties ar pretenzijų.

Kai esu Dievo akivaizdoje, negaliu vaidinti. Neapsimoka, nes Dievas vis tiek pažįsta mūsų širdis. Verčiau reikia atsistoti priešais Jį tiesoje. Tai svarbu, ypač išpažinties metu. Neslėpti nieko. Nors gėda prisistatyti tokiam, koks esu. Dievas mato mano širdį ir žino mano reikalus anksčiau, negu suspėsime paprašyti (plg. Mt 6, 8). Kaip pas gydytoją – kai, pvz., dėl gėdos paslėpsiu tam tikrus ligos simptomus – gausiu netinkamų vaistų. Taip pat reikia plačiai atverti savo širdies duris ir nieko neslėpti, kad Dievas savo malonė sugebėtų paliesti pačias skausmingiausias vietas. Tiktai tada gali savo širdyse, savo gyvenime patirti Dievo veikimą.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai