Simona Merkinaitė

Rugsėjo 23-iąją minėsime Holokausto Lietuvoje atminimo diena, kai 1943-iaisiais buvo sunaikintas Vilniaus getas ir imtas įgyvendinti žydų klausimo „galutinis sprendimas“. Rugsėjo 25 d. 18.00 val. Valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje organizuojama diskusija „Tarp praeities ir ateities: apmąstymai apie žmogaus būklę“, organizuojama pagal kultūros žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ su „Geros Valios Fondo“ parama vykdomą projektą „Kaip būti po Holokausto? Žydiškieji svarstymai apie politiką, etiką ir tapatybę įvairovės pasaulyje“. Viena iš projekto dalyvių Simona Merkinaitė svarsto klausimą apie žydų kilmės filosofų minties unikalumą.

„Atsikėliau ir, neradęs tėvo lovoje, išėjau į lauką. Tėvas stovėjo kieme. Priėjęs arčiau pamačiau, kad jis verkia. Iki tol maniau, kad verkia tik vaikai. Jis man paaiškino, kad šūviai, kuriuos girdime, žudo mūsų brolius. Nenorėjau tuo tikėti. Jis parodė ilgą, ilgą žmonių koloną, nusidriekusią už geto tarp kalvų. Tai buvo vakar atrinkti žydai, varomi į XI fortą. Juos ten šaudė grupę po grupės... Žudynės truko visą dieną. Begalinėje laukiančiųjų savo mirties eilėje buvo ir tėvo sesuo“, – iš Jochaino Faino atsiminimų iš Kauno geto.

Jochaino, kaip ir daugelio kitų, prisiminimų ir liudijimų dėka mes pažįstame istoriją. Istorija, kuri savaime peržengia konkretaus įvykio ribą ir tampa liudijimu apie tamsiausią žmogiškojo pasaulio pusę.

Masinės kapavietės, deginimai krosnyse –  žmonių naikinimo mašina buvo sureguliuota taip, kad kartu su žmonių kūnais išgaruotų ir visi apie jų egzistavimą bylojantys ženklai. Atminimą apie vaikus, tėvus, brolius, seseris, senelius šiandien nešioja liudininkai, išsiveržę iš šio pragaro. Turbūt todėl, kasmet minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną, apima nerimas. Su kiekviena sukaktimi judame tolyn laiku nuo pačių įvykių, lieka vis mažiau liudijimų, o perduodama atmintis, kuri neišvengiamai turi atsiremti į tuštumą, blanksta ir tampa vis sunkiai išnešiojama tų, kurie nebeturi sąlyčio su šia praeitimi arba tiesiog vengia nemalonios akistatos su tuo, kas žmoguje yra blogiausia.

Tačiau šie liudijimai atskleidžia žmogaus dvasios stiprybę. Nors po Holokausto buvo kalbama apie tai, kad visos žmogaus pastangos tampa bergždžios, tokio masto nusikaltimas tampa nebeatperkamas, ir dėl to pats pasaulio atkūrimas netenka prasmės. Kalbėta, kad nei meilė, nei tikėjimas ar menas nebeįmanomi po Holokausto. Išgyvenusiųjų liudijimai byloja visiškai priešingą dalyką – pasirengimą grįžti į pasaulį, atsiverti jam ir tikėtis iš jo supratimo. Išties sunku net įsivaizduoti, kaip ištrūkusieji iš šio pragaro visgi atrado valios ir drąsos grįžti į gyvųjų pasaulį. Grįžę jame įsikūrė, ėmėsi atstatyti sugriautus namus ir miestus, iš kurių buvo išguiti, kurti naujas šeimas. Pasirinko kurti, mylėti, atsiverti pasauliui. Šiuo atžvilgiu Holokaustas atskleidžia radikaliai skirtingas žmogaus savybes – jo potencialą kurti tiek pat, kiek ir griauti, ryžtis gėriui lygiai tiek pat, kiek pasiduoti blogiui.

Toks buvimas „tarp“ yra vienas tiksliausių apibūdinimų, kuris prašosi kalbant apie žydų kilmės filosofus, pirmiausia savo profesijos pašauktus apmąstyti žmogaus būklę po Holokausto. Daugelį jų, gyvenusių ir dirbusių prieškario Europoje, Holokaustas paveikė asmeniškai ir dėl to jų apmąstymai įgavo egzistencinę prasmę. Vieniems Holokaustas tapo tiesioginis tyrinėjimų ir refleksijos objektu, kitiems – postūmiu radikaliai permąstyti žmogiškąją būklę apskritai.

Nors žydų politinė mintis nėra vienalytė, neretai tarp skirtingų autorių iškyla ne tik nesutarimų, bet ir realiai egzistavo ypač poleminių ginčų. Visgi daugeliu jų sujungia toks pats nenumaldomas pasiryžimas surasti būdą žmogui grįžti į pasaulį, kurti tokią bendrą politinę tikrovę, kuri leistų atsilaikyti prieš blogį. Panašiai kaip liudininkai jie pasitikėjo žmogaus geba pasukti gėrio link.

Asmens laisvei nėra jokios alternatyvos, kuri galėtų tapti gero gyvenimo garantu. Tai reiškia, kad neturime jokio kito pasirinkimo, kaip tik prisiimti šios laisvės naštą. 

Nepaisant visų idėjinių skirtumų, juos vienija apmąstymai apie pasaulį, kuriame politinė žmogaus būklė, nepaisant rizikos išvirsti į tironijas, kuriomis tapo du totalitariniai režimai, yra nepakeičiama žmogaus  unikalumą ir jo vertę atkleidžianti būklė. Priimant faktą apie žmogaus įvykdytą blogį, visgi galime sakyti, jog tai, kas įvyko, neturėjo įvykti, kadangi žmogaus geba įveikti blogį yra jo prigimtį (šalia gebos blogiui) apibrėžiantis dalykas. Tad netikslu būtų sakyti, jog dėl sąlyčio su Holokaustu žydų kilmės filosofus pastūmėjo Holokaustą paversti jų mąstymą esmiškai lemiančiu veiksniu. Veikiau jie ieškojo to, kas žmoguje potencialiai gali išgelbėti ateities pasaulį nuo panašaus blogio. Jie atsisuka į individą – laisvą, atsivėrusį pasauliui, kuris vertas gebėjimo netgi pačiais tamsiausiais momentais. Tarsi žydų filosofijos pagrindą sudaro tas pats visus liudijimus vienijantis dalykas – nenugalėtas ir neatimtas pasitikėjimas pasauliu.

Nemažai erdvės jie paskyrė priežasčių, pastūmėjusių žmoniją radikaliam blogiui, paieškoms. Hannah Arendt, Isaiahas Berlinas, Leo Straussas, Karlas Lowithas – visi ypač kritiškai siūlę permąstyti mūsų modernios būklės prielaidas. XX a. totalitariniai režimai, masinis teroras ir naikinimas atskleidžia nepasiteisinusį pasitikėjimą racionaliu protu ir iš jo išvedama racionalia politine santvarka. Modernus pasaulis pats savaime nebeteikė jokios prasmės ir dėl to galėjo tapti tarsi laisvai konstruojama mase, kuo pasinaudojo XX a. iškilusios ideologijos. Neretas jų pastebėjo ryšį tarp pasaulio „atkerėjimo“, pasitikėjimo paties žmogaus galia pavergti pasaulį ir totalitarinių režimų pažado jį įvaldyti, taigi išspręsti žmogaus neapibrėžtos pozicijos, gyvenimo „tarp“ klausimą. Pasaulio „atkerėjimas“ bendriausia prasme reiškė atmetimą šio neišsprendžiamo klausimo apie buvimą tarp – tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos.

Šis neapčiuopiamumas paverstas techniniu klausimu, kurį užsibrėžta išspręsti iškeliant vieną žmonių grupę kitų atžvilgiu, svetimo ir nepažįstamo egzistavimą paverčiant tiesiog problema, kurią galima (ir būtina) išspręsti. Žmogaus geba kurti perduota centrinei valdžiai, kuri ją paverčia apčiuopiamo gėrio statybine medžiaga, įgyvendinant penkmečio ekonominius planus ar gryninat rasės genetinį kodą. Tikrasis gyvenamasis pasaulis yra daug sudėtingesnis, o klausimai, kurie per amžius nedavė žmonėms ramybės neturi aiškaus sprendimo, teigia Leo Straussas. Tačiau tai nereiškia, kad neturime jų kelti.

Nepaisant modernaus politinio projekto trūkumų, tokių kaip individualizmo sukeliamas susvetimėjimas, į kurį reagavo ir totalitarinės ideologijos, visgi nė vienas jų neatmetė individo laisvės idėjos. Gerai žinomas iš Latvijos kilusio idėjų istoriko Isaiaho Berlino pasišventimas apginti žmogaus laisvę, netgi kai istorija aiškiai parodė, kad toli gražu ne kiekvienas šia laisve pasinaudoja kilniems tikslams. Asmens laisvei nėra jokios alternatyvos, kuri galėtų tapti gero gyvenimo garantu. Tai reiškia, kad neturime jokio kito pasirinkimo, kaip tik prisiimti šios laisvės naštą. Kritišką, nepriklausomą, nekomformistišką žmogų išugdyti galima vien laisvės sąlygomis. Tik laisvas žmogus, rašo Berlinas, yra už gamtinio priežastingumo ribų – jis geba išsilaisvinti iš jam primetamo elgesio modelio, iš paklusimo, kurio reikalavo totalitariniai režimai, įtraukdami individą į nusikaltimų mašineriją. Berlinas suprato, kad tikroji žmogaus didybės galimybė – potencialas gėriui egzistuoja tik ten, kur esame neišvengiamai priversti palikti kiekvienam ir galimybę nesirinkti gėrio.

Nemąstymas nutildant vidinį „aš“ yra totalitarinių režimų tikslas ir jų sėkmės garantas. 

Gerai žinoma Hannos Arendt tezė apie blogio banalumą, dėl kurios ji pati sulaukė ne tik aršios kritikos iš žydų bendruomenės narių, bet ir grasinimų susidorojimu. Tuo metu Izraelyje teisiamas Adolfas Eichmannas, vienas iš Holokausto „architektų“, daugeliui žydų ir ne tik tapo šio viso neregėto blogio įsikūnijimu, tarsi velnio reprezentacija žemėje. Tačiau stebėdama teismo procesą, Arendt teigė pamačiusi ne šėtono ranką, bet blankų funkcionierių, kurio veiksmų motyvas tebuvo banalus noras įtikti valdžiai ir pajausti savo apgailėtinai pilkos egzistencijos prasmingumą. Pasirodė, kad milžiniškas blogis gali būti  sukeltas eilinių, blogų ketinimų neturinčių žmonių rankomis. Tai paskatino Arendt blogio sėklos ieškoti pačiame žmoguje ir padaro išvadą, kad Eichmannas tiesiog nebuvo pajėgus mąstyti.

Tačiau ką reiškia šis mąstymas? Pirmiausia – tai pokalbis su savo vidiniu „aš“, su kuriuo kalba disponuojantis ir argumentus gebantis formuoti žmogus gali ir privalo „pasitarti“ dėl savo sprendimų. Šis vidinis „aš“, su kuriuo kalbamės, yra vienintelė patikima instancija, galinti užkirsti kelią nusikaltimui netgi tada, kai jo nedraudžia įstatymas, ar už kurį nuo tavęs nenusisuks artimieji bei kaimynai. Niekas niekada nenorėtų gyventi su žudiku, netgi žudikas, teigia Arendt. Taip Arendt giliai į žmogaus vidų įdeda pradą, kuris pajėgus išauginti gėrį ir pasipriešinti blogiui. Glūdėdamas žmogaus viduje ir pasikliaunantis vien žmogaus mąstymo ir argumentavimo geba (kuri būdinga kiekvienam vien dėl priklausymo žmonių rūšiai), šis pradas, o su juo ir žmogiškumas, gali išlikti nepavergtas totalitarinio režimo, išsikerojančio į visas žmogaus gyvenimo sritis. Nemąstymas nutildant vidinį „aš“ yra totalitarinių režimų tikslas ir jų sėkmės garantas. Taip pat nemąstymo faktas, kurį atskleidžia Holokaustas, nepaneigia žmogaus prigimtinio gebėjimo mąstyti apskritai.

Visai neseniai dienraštyje „The Guardian“ per Holokaustą Lenkijoje šeimą praradęs Stanislawas Aronsonas išspausdino laišką dabarties ir ateities kartoms. Jame dabar 93 metų vyras rašo, kad pirmoji pamoka kaip tik ir yra sunki užduotis išmokti priimti istoriją ir su ja žmogų, koks jis yra. „Priimkite mano karo kartą tokią, kokia ji buvo, o ne tokią, kokia šiandien norėtumėte mus matyti“, – rašo jis, – tad būkite atidūs tiesai ir būkite atidūs savo vidiniam „aš“, kuris geba atpažinti melą ir apsimetinėjimą.“ „Mes buvome lygiai tokie patys, kaip ir dabartinis jaunimas: dauguma mūsų nebuvo nei monstrai, nei herojai. Be abejo, buvo daug žmonių, kurie atliko nepaprastus darbus ir žygdarbius, bet dažniausiai tik tada, kai juos spaudė nepaprastos aplinkybės ir netgi tokiomis nepaprastomis aplinkybėmis, herojų buvo mažuma. Tas pats pasakytina ir apie tuos (kurių daug daugiau nei herojų), kurie tomis pačiomis aplinkybėmis pritrūko moralinės stiprybės ir pasidavę savo rankomis įvykdė neregėto mąsto ir žiaurumo nusikaltimus.  Tačiau būtina suprasti, kad mes buvome karta surakinta baimės gniaužtuose, o baimė verčia daryti baisius dalykus. Kol nesi to patyręs, negali to ir suprati“, – tęsia laiško autorius.

Tai, matyt, labiausiai nepatogi tiesa, su kuria susigyventi ypač sudėtinga – suvokimas, kad patys savęs gerai nepažįstame, kad galėtume iki galo sau atsakyti, kaip pasielgsime tokiomis neeilinėmis aplinkybėmis, kai rinktis reikia tarp savojo žmogiškumo ir išgyvenimo, tarp artimųjų saugumo ir pagalbos kaimynui. Visuomenėje, kurioje ieškome visų galimų mums iškylančių problemų ir klausimų sprendimo, o vis daugiau jų siūlo ir mūsų besiplečianti pasaulio pažinimo sritis, ypač sudėtinga pripažinti, jog vidiniame dialoge iškelti klausimai neturi tvirto atsakymo. Kai nubrėžiama riba tarp esančių už geto sienos ir laisvo miestiečio, ar nepajausiu pasitenkinimo, jog atsidūriau neaptvertos teritorijos ribose? Tačiau toks neapibrėžtumas yra ir mūsų suvokimo, kad esame pajėgūs tiek gėriui, tiek blogiui dalis.

Politinis gyvenimas randasi ten, kur žmonės gyvena kartu, ne tik spręsdami jiems pavieniui ir kartu kylančias problemas, ten, kur pats buvimas kartu įgalina mus būti savarankiškai mąstančiais ir laisva valia disponuojančiais individais.

Ši savotiška žmogaus būklės tragedija žydų mąstytojus vertė ne atsiriboti nuo pasaulio, bet skatino kuo drąsiau į jį eiti. Tik kuriant ryšį su kitu, per atsivėrimą kitam, einant į dialogą, kartu sutvirtinant savo vidinį, mąstantį „aš“ yra patikimas būdas atsilaikyti prieš tamsą. M. Buberis ar E. Levinas ypač daug dėmesio skyrė jau nebe vidiniam, bet pasaulyje besiskleidžiančiam dialogui, tarp „aš“ ir „tu“. Aš-tu santykis pats savaime sukuria naują tikrovę, tokią, kuri niekada negali egzistuoti be pačių žmonių, be jų bendravimo, pasitikėjimo vienas kitu ir suvokimo, kad „aš“ neįmanomas be kitų, kurie gali mane priimti (neatmetant ir lygios atmetimo galimybės). Pasirengimas atsiverti kitam, eiti į pasaulį ir pasirodyti jam tuo, kuo esu, sudaro politinio mąstymo centrą. Politinis gyvenimas randasi ten, kur žmonės gyvena kartu, ne tik spręsdami jiems pavieniui ir kartu kylančias problemas, ten, kur pats buvimas kartu įgalina mus būti savarankiškai mąstančiais ir laisva valia disponuojančiais individais.

Politika prasideda nuo tokio autentiško buvimo kartu, kuris leidžia mąstyti apie mūsų bendrą politinę egzistenciją ne per galios ar prievartos prizmę, kuri tegali skatinti apolitiškumą, nusisukimą nuo bendro pasaulio neretai užmerkiant akis prieš jame vykstančias blogybes. Politinė veika pamatine savo forma – būti su kitais ir tarp kitų yra mano „aš“ išraiškos galimybė ir kartu pradžia bendro pasaulio, kuriame dalinamės atsakomybe vieni už kitus ir kur galiausiai galime imtis kurti bendro, visiems gyventi tinkančio pasaulio.

Dėl žmogaus polinkio pasiduoti blogiui, aplinkybių spaudimui, tokie autoriai kaip Arendt, Straussas ar Berlinas, kiekvienas savaip pabrėžė valstybės – teisinės santvarkos, teisingumo, institucijų reikšmę (čia svarbi Arendt pastaba, kad žmogus tampa pasmerktas kančiai ir galimai mirčiai tada, kai jo teises ir laisves nustoja saugoti konkrečios valstybės teisė, o teisės įgauna deklaratyvią priklausymo žmonijos rūšiai formą be jokio aiškaus mechanizmo, kaip jos gali būti apgintos). Pasaulis, kuriame įmanoma visų lygybė ir laisvė, įvairovė ir kiekvieno galimybė reikštis nėra duotybė. Veikiau jos „išauga“ iš žmogiškosios veiklos. Pirmiausia – politinės veiklos. Politika, kuri dažnai suvokiama kaip nešvarus, amoralus reikalas, kaip neribota galia palenkti sau individą (prieš politinę galią tiesa sunkiai gali atsilaikyti apskritai, rašo Arendt), išties prasideda ten, kur gyvenama kartu. Politiniam įsitraukimui nėra jokios žmogaus prigimtį patenkinančios ir orumą užtikrinančios alternatyvos. Kartu tik buvimas tarp kitų įgalina augti ir vidinį „aš“, kuris per santykius su kitais pajėgus neribotai plėsti skirtingų pozicijų ir požiūrių įvairovę, į kurias atsižvelgiame kontempliuodami savo veiksmus ir pasirinkimus. 

Žydų mąstytojai, ėmęsi sudėtingos gėrio ir blogio temos, panašiai kaip daugelis Holokausto liudininkų, eina į dialogą su klausytoju/skaitytoju atvira širdimi, pasirengusiam vidiniam dialogui ir dialogui su kitais, žmogui, kuris nenusisuka nuo šio pasaulio, o renkasi jame būti. Blogio akivaizdoje tai velniškai rizikingas sumanymas. Tačiau jo išdrįso imtis ištrūkę iš pragaro, ir tai turėtų paskatinti jo imtis kiekvieną iš mūsų.