Popiežius Pranciškus Kauno arkikatedroje kalba kunigams, pašvęstiesiems ir seminaristams. EPA nuotrauka

Popiežius Pranciškus šį sekmadienį, kalbėdamas kunigams ir pašvęstiesiems, Kauno arkikatedroje pradėjo tokiais žodžiais: „Matydamas jus, už jūsų matau daugelį kankinių. Nežinomus kankinius, nežinomus ta prasme, kad net nežinome, kur jie palaidoti.“ Adelė ir yra viena tų, kurių palaidojimo vietos nežinome. Šiandien – rugsėjo 26 dieną, prieš 63 metus, sovietų režimo ištremta, Chabarovske mirė Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė – mokytoja, ateitininkė, katalikių moterų draugijos vedlė. Ją 2000-aisiais popiežius Jonas Paulius II pripažino tikėjimo liudytoja – kankine.

Būdama nuteista už – komunistų tardymų protokolų žodžiais – „antisovietinę fašistinės ateitininkų organizacijos veiklą“, tremties lageriuose liudydama tikėjimą, besimelsdama ir kitas tremtines būrusi maldai, už šią veiklą daugelį kartų tardyta ir bauginta, kalinta vienutėse, mušta, liko ištikima tikėjimo liudijimui iki galo. Po paskutiniųjų metų ypač žiaurių tardymų grįžo suluošinta fiziškai ir psichologiškai – sumušta, išrauta dalimi plaukų, nekalbi ir atsiribojusi nuo aplinkos. Paguldyta ligoninėje, ji pamažu silpo, kol šią rugsėjo 26-osios dieną užgeso, likus vos porai mėnesių iki bausmės pabaigos, kuomet būtų buvusi paleista į laisvę.

Pagal Adelės giminaičių užklausas ir Chabarovsko parapijiečių pastangas, pavyko surasti numanomą Dievo tarnaitės palaidojimo vieta Chabarovsko prieigose, kur buvo laidojami politiniai kaliniai. Šiuo metu čia kolektyviniai sodai. Kai parapijos tikintieji bandė išsiaiškinti kažką daugiau, valdžios atstovų jiems buvo draugiškai patarta nebeieškoti ir neklausinėti, dėl jų pačių saugumo. Taigi, kaip sakoma, rytų fronte nieko naujo.

Galima Adelės Dirsytės palaidojimo vieta. Chabarovsko archyvo nuotrauka

Šiuo metu Kauno arkivyskupijoje jai užvesta beatifikacijos byla (taip pat ir kankinei Elenai Spirgevičiūtei). Šiame procese esu Kauno arkivyskupo paskirtas postulatoriaus tarnystei.

Ką reiškia Adelės beatifikacijos byla ir jos postulatorius?

Galima apie tai kalbėti ir įprasto teismo bylos terminais – šiuo atveju Dievo tarnaitė yra apkaltinta „sunkiai nusidėjusi“ šventumu, tam yra įkalčių – liudininkų parodymų ir rašytinių šaltinių, jie visi renkami. Bylos procese postulatoriaus užduotis yra kaip advokato – tik šiuo atveju postulatorius siekia, kad kaltinamoji, jei įkalčiai ir parodymai bus pakankamai svarūs, susilauktų teisėtos bausmės – būtų pripažinta palaimintąja. Išlikdamas tiesoje, jis rūpinasi bylos eiga ir koordinuoja procesą, veikdamas su visa bylos komanda. Vyskupijoje surinkus ir apibendrinus visus Adelės šventumo „įkalčius“, byla bus perduota į Vatikaną – kaip aukščiausiajam teismui, Šventųjų skelbimo kongregacijai, po kurios atlikto tyrimo Popiežius priims galutinį sprendimą.

Bažnyčia palaimintųjų ir šventųjų negamina 

Kankinys, iš graikų kalbos išvertus, reiškia liudytojas. Kankinys yra tikras tikėjimo liudytojas, nes šį liudijimą išlaikė iki galo. Jėzus sakė: „Jūs bū­si­te dėl ma­nęs ve­džio­ja­mi pas val­do­vus bei ka­ra­lius liu­dy­ti jiems ir pa­go­nims. Kai jie jus įskųs, ne­si­rū­pin­ki­te, kaip ar ką kal­bė­si­te, nes tą va­lan­dą jums bus duo­ta, ką jūs tu­ri­te sa­ky­ti. Ta­da jau ne­be jūs kal­bė­si­te, o jū­sų Tė­vo Dva­sia kal­bės jū­sų lū­po­mis. Bro­lis iš­duos mir­ti bro­lį ir tė­vas – sū­nų, o vai­kai su­kils prieš gim­dy­to­jus ir žu­dys juos. Jūs bū­si­te vi­sų ne­ken­čia­mi dėl ma­no var­do. Bet kas iš­tvers iki ga­lo, bus iš­gel­bė­tas“ (Mt 10, 18–22). Kankinys yra ištikimosios Dievo meilės ženklas – meilės iki galo. Tai artimiausias Kristaus gyvenimo atspindys – su Juo gyventi, su Juo ir dėl Jo kentėti bei numirti. Kankinio mirtis yra paties Kristaus auka atsikartojusi Jį tikėjusio, Juo gyvenusio žmogaus asmenyje. Ir todėl ši auka yra Bažnyčią pašventinanti – būtent todėl gerbiame kankinius kaip aukščiausio lygio tikėjimo liudytojus, nes jie Kristų paliudija ne vien žodžiais, bet ir savo pralietu krauju. Apreiškimo knygoje skaitome: „Jie nu­ga­lė­jo jį Avi­nė­lio krau­ju ir sa­vo liu­­di­ji­mo žo­džiu. Jie ne­bran­gi­no sa­vo gy­vy­bės ir ne­bi­jo­jo mir­ti. To­dėl džiū­gau­ki­te, dan­gūs ir jų gy­ven­to­jai!“ (Apr 12, 11–12).

Adelė Dirsytė

Kankiniai yra mūsų tautos ir kiekvieno užtarėjai pas Dievą ir padrąsinimas su meile ir viltimi ištverti visus išmėginimus, kaip ir Popiežius Pranciškus mums priminė: „Jis mus kviečia viltis po to, kai paskelbė Dievo svajonę kiekvienam žmogui, dar daugiau – visai kūrinijai, kad „Dievą mylintiems viskas išeina į gera“ (Rom 8, 28). Pažodžiui verčiant, jis viską „ištiesina“. Dievas tikintiesiems „ištiesina“ ir gyvenimo kelius pro išmėginimus, ir „ištiesina“ kelią į prisikėlimą – per palaimingą mirtį su Juo, Jame ir dėl Jo.

Bažnyčia negamina palaimintųjų ir šventųjų; ji atpažįsta ir pripažįsta jų šventumą žvelgdama į jų gyvenimą ir po mirties išliekantį šventumo garsą. Palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacija pernai buvo tarsi „didysis sprogimas“ mūsų katalikiškos Lietuvos erdvėje, sužinota kad mes turime ne vien šv. Kazimierą ir pal. Jurgį Matulaitį. Iš tiesų mūsų tautoje daug didžių tikėjimo liudytojų.

Kauno arkivyskupijoje šventumu „apkaltintos“ Dievo tarnaitės Adelė Dirsytė ir Elena Spirgevičiūtė. Jų beatifikacijos procesą 2000-aisiais pradėjo arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, pats ragavęs tremtinio duonos, o dabartinis Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas yra pabrėžęs: „Tikiu, kad Adelė ir Elena bus ženklas Lietuvos žmonėms, kad šventaisiais Lietuvoje gali tapti ne vien karaliai ir arkivyskupai, bet ir kiekvienas paprastas žmogus.“

Iš tiesų Adelė ir Elena, būdamos pasaulietės, savo gyvenimais liudija, kad šventumas yra kvietimas kiekvienam žmogui liudyti Dievą visu savo gyvenimu: „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ (Mt 5, 12), – sako Jėzus tiems, kurie persekiojami ar žeminami dėl jo. Viešpats iš mūsų reikalauja visko ir už tai siūlo tikrąjį gyvenimą, laimę, kuriai esame sukurti. Jis trokšta, kad būtume šventi, ir tikisi, jog nesitenkinsime vidutiniška, praskiesta, netvaria egzistencija“. (Popiežius Pranciškus, Apaštališkasis paraginimas „Gaudete et exsultate“)

Adelės gyvenimo su Dievu gražiausi momentai

Kaip ji dažnai melsdavosi ir dalyvaudavo šventosiose Mišiose dar būdama laisvėje, taip ir tremtyje kasdien, kai būdavo galimybė, melsdavosi ir kviesdavo maldai kitas kalėjimo merginas. Tokia veikla lageriuose buvo draudžiama, todėl jos tai darydavo slapta, Adelės vedamos jos melsdavosi gegužines ir birželines pamaldas, rožinį, apmąstydavo kryžiaus kelius, Adelė pravesdavo joms rekolekcijas, išmokydavo, kaip prieiti dvasinės Išpažinties ir dvasinės Komunijos. Adelė per vietos vienuoles, iš gretimoje vyrų grupėje kalinčio kunigo, Velykoms ir kitose šventėse, parūpindavo ir suteikdavo kalinėms Švenčiausiąjį Sakramentą. Kartais būdavo tik viena Komunija, todėl ją pasidalinti tekdavo į daug gabalėlių, kad Kristų priimti galėtų visos kalinės. Viena iš kartu kalėjusių merginų, Danutė Ulozaitė, prisimena: „Mes karštai meldėmės ir atlikome dvasinę išpažintį, atgailavom, vakare, susirinkusios po gultais, užsidangsčiusios nuo pašalinių akių, pasimeldusios, iš mokytojos rankų priimdavome Šv. Komuniją.“

4. Knygelė „Marija, gelbėk mus“ skirtingomis kalbomis, Putnamas. Kun. Andriaus Končiaus

Pati Adelė nuolat meldėsi už Lietuvą ir visus vargus aukojo Dievui per Mariją už Lietuvos žmones ir laisvę. Jos malda už Lietuvą šiame varge ypač atsispindi jos maldose, kurias dirbdama miškuose ji užrašydavo ant beržo tošių, vėliau grįžus perrašydavo ant cemento maišelių, ir surišdavo padarant maldaknyges. Viena šių maldaknygių, pavadinimu „Marija, gelbėki mus“, yra didžiausiu tiražu kada nors išleista lietuviška knyga, tiesiog bestseleris, išversta į keliolika kalbų, per visus leidimus virš milijono egzempliorių.

Adelė mums yra ir besąlygiško atleidimo, kantrumo ir geros valios pavyzdys. Kiek kalėjusios moterys pamena, per visus vargus negirdėjo nė karto Adelės besiskundžiančios, o jei kurį išreikšdavo neapykantą pavergėjams, jos atsakymas būdavo: „Keršto kelias – ne mūsų kelias. Mes galime tik atleisti.“ Kartu kalėjusi Eleonora pasakoja: „Ją dažnai kviesdavo tardytojas, o po to – visuomet į karcerį. Ten ją daužydavo budelis, kiek tik jis norėdavo, bet ji nesiskųsdavo ir man nesakydavo, kad ją taip kankina. Nuėjusi į pirtį aš pamatydavau vis naujas dėmes ant jos kūno, matydavau, kad ji labai kenčia. Dirsytė visada savo kančias aukodavo Dievo Motinai Marijai už Lietuvą. Visoms buvo sunku – lageryje šaltis, sunkus darbas, alkis dažnai nuvesdavo į neviltį, bet ji buvo dar ir kankinama. Jos sveikata visai susilpnėjo, dažnai skaudėdavo galvą, krūtinę. Po vieno tardymo ji ilgai spjaudė krauju, buvo sutinęs visas veidas; tik vėliau man pasakė, kad dantis išmuštas.“

Chabarovsko archyvo nuotrauka

Adelės lagerio paštas

Gražus prisiminimas iš jos gyvenimo, kaip išradingai ir išmintingai Adelė atrasdavo būdą suteikti paguodą lagerio sesėms, kurios ją vadindavo mokytoja, ji mėgo rašyti padrąsinančius laiškus ir raštelius. Tremtinė Aldona prisimena: „Vėl susitinkame 6-to lagerio merginas. Jos atneša man mokytojos laiškutį. Gerai prisimenu tą dieną. Pustė nesmarkiai, sargybiniai leido susikurti laužą. Apsėdusios jį, susigūžusios, alkanos skaitome mokytojos laiškutį. Ji rašo, kad ir jų vakar į darbą nevedė. Jos susirinkusios svarstė klausimą: kas geriau - ar laisvė, ar jos ieškojimas (siekimas)? Svarstome ir mes prie laužo. Mūsų išvada: geriau laisvės ieškojimas. Skaitau toliau: „Mes nusprendėm, kad geriau laisvės ieškojimas. Taigi mūsų dalia rinktinė“. Gerai prisimenu tą dvasinį pakilimą. Ši mintis šildė dar ilgai.“

Popiežius Pranciškus Kauno arkikatedroje davė mums užduotį atminti savo kankinius: „Neužmirškite jų. Atminkime juos. Esate kankinių vaikai! Tai jūsų stiprybė. Neleiskite pasaulio dvasiai įtikinėti kažkuo, kas priešingą tam, ką patyrė jūsų protėviai. Atminkite savo kankinius! Jie neturėjo baimės.“

Svarbus Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės šventumo ženklas yra jos šventumo garsas Dievo tautoje. Teko pažinti tikinčiųjų, kurie meldžia jos užtarimo, laiko ją savo pavyzdžiu ir dar daugiau, – myli kaip bičiulę. Tai aiškus ženklas, jog Šventoji Dvasia veikia per jos užtarimą priešais Dievo sostą.

Adelės Dirsytės Sibiro maldaknygės žodžiai Vatikano Šv. Petro Bazilikoje esančioje Lietuvių koplyčioje. Kun. Andriaus Končiaus

Adelės Dirsytės tremtyje užrašyta malda į Gailestingumo Jėzų (Atvelykio sekmadieniui)

Nuovargis, nusilpimas sukaustė mūsų širdis. Nebeturime nei dvasios maisto, nei reikalingo poilsio, nei atsigaivinimo. Ilgesys, lūkestis, vergija prislėgė mus. Gailestingumo Jėzau, Tavo pasigailėjimo šaukiamės, prie Tavo atverto šono glaudžiamės. Gailestingiausioji ir meile liepsnojanti Širdie, sujunki mus gailestingumo, meilės ir vienybės ryšiais. Padėki mums veikiai sugrįžti į savo žemę, kad vis geriau ir geriau vykdytumėm Viešpaties mums skirtus uždavinius. Amen.

Malda prašant Adelę Dirsytę paskelbti palaimintąja

Visagali Viešpatie Dieve, Tikėjimo, Vilties ir Ištvermės šaltini! Tu palaikai ir stiprini pasitikinčius ir sekančius Tavimi. Žiauriuose Sibiro lageriuose daugelį metų stiprinai mokytoją Adelę Dirsytę, kad liktų ištikima Tavo valiai ir būtų pamokančiu pavyzdžiu artimui. Viešpatie, suteik malonę, kad Tavo tarnaitė mokiusi žodžiu ir savo gyvenimu, o tikėjimu paliudijusi kankinystę, galėtų tapti mūsų Užtarėja Danguje. Amen.

Jei Dievo tarnaičių Adelės Dirsytės ar Elenos Spirgevičiūtės užtarimu patirsite kokias nors malones, galite apie tai paliudyti raštu ar žodžiu kurija@kn.lcn.lt, tel. (37) 40 90 26.