Poetė Greta Ambrazaitė. A. Radzevičiaus nuotrauka

Greta Ambrazaitė „Trapūs daiktai“: eilėraščiai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

Pirmąja knyga „Trapūs daiktai“ debiutavusi Greta Ambrazaitė atskleidė artumą filologiškiems jaunosios kartos poetams. Taip įvardyti skatina ne priklausomybė filologyno laktoms, bet požiūris į rašytojystę ir kūrybos meną. Mat poezija – rimtas užsiėmimas, neatsiranda savaime. Jai reikalinga estetinė sistema, pasaulėvaizdis, apsiskaitymo lygis ir kiti veiksniai. Debiute G. Ambrazaitė savo tekstams kelia daug sąlygų ir parodo, kad iš savarankiškų jutimų ir išgyvenimų lėtai noksta poezijos turinys.

Jeigu tikėtume, kad visa poezija kalba apie geismą ir mirtį, G. Ambrazaitės „Trapūs daiktai“ šią mintį galėtų paliudyti iš jaunuoliškos orbitos. Tekstuose pasikartojanti subjektės nuostata būti arčiau apima žmogiško artumo troškimą ir skausmingo pažinimo siekį. Tačiau knygoje publikuoti tekstai rodo, kad ji išsigrynino ne iš karto, tik persirgus etapą kurti svarbiems poetams reikšmingomis temomis – apie Dievą („Aš per mažai galvoju apie Dievą“), rašymą prie vyno ir mirtį („mirtis yra griežta motina, atleidžianti savo vaikams“, p. 33).

G. Ambrazaitės balsas natūralesnis, kai poezija atsiranda iš savęs – iš patirties ir iš intensyvios būsenų refleksijos, kuri leidžia naujai permąstyti kalbančiosios vaidmenį. Teatrališką dramatizmą („privalau išparduot savo atskirtis“, p. 47) ima keisti šios poezijos įtampos šaltinis – nebeprikišamas laikinumo suvokimas ir jį lydinčios trapios rezignacijos signalai – tyla, šukės ir pelenai. Tokiame kontekste frazė „trapūs daiktai“ gan taikliai įvardija autorės pastangas kalba užčiuopti jai rūpintį nepatvarumo pulsą, o subjektė pasirodo gyva, kol išgyvena nerimą, meilę ir nežinią.

Kalbėti apie „Trapius daiktus“ labai tinka metaforiškai, mat atrodo, kad G. Ambrazaitei rašymas – ne tik savistabos, bet ir apsauginė estetikos erdvė. Jos lyrinės prigimties poezijoje lyg ir ieškoma konflikto (juo gali būti ir beprasmybė, laiko tėkmė, santykiai), tačiau cinkeliu galima vadinti ne išgyvenimą, bet pateikimo būdą – intriguoja elegantiška tamsa, sapniškas siurrealizmas, sakytum, gotiška estetika.

Sodrus stilius autorei padeda įprasminti netobulumą, tačiau iki nuosaikumo nugludina individualesnį santykį su pasauliu, leidžia konstruoti įvaizdį (arba pagal įvaizdį – poezijos pasaulėvaizdį). Šį aspektą laikyčiau apgaulingiausiu jos poezijoje, nes išlieka kinematografiškos refleksijos įspūdis: pasakymo grožis konkuruoja su interpretavimo gyliu, realiu skausmu. Dėl to šiuose tekstuose net liūdesys gali pasirodyti tiesiog gražus: „kojos, rodos, palaidotos, / jų įkapės – baltosios burės / primena šokančių gulbių puantus“ (p. 19).

Estetizuoti „Trapūs daiktai“ pastarųjų metų poezijos kontekste atrodo ganėtinai nuosaikiai. Regis, šį debiutą formavo metaforišką, dainingą poeziją rašantys pagirti jaunosios kartos poetai (Vainius Bakas, Vytautas Stankus, Ernestas Noreika, Nerijus Cibulskas, Ilzė Butkutė), taip pat vyresnių tekstuose vyravę astrališki bauginimai, sukurti pagrįsti subjekto „tikrumą“ (Rimvydas Stankevičius, Gytis Norvilas). Vis dėlto geriausiuose tekstuose G. Ambrazaitės kalbėjimas išsiskiria sugestyviu būsenos aprašymu ir tuo, kad jau žino, kaip provokuojamą nejaukumą sutaikyti su grožiu, kaip tiksliai parinktą žodį suderinti su estetiniu veiksmu („jūros vonioje“, „kraujo pelytė“, „pareidolijos“, „vandens kolonėlė“). Šią idėją palaiko autorei artima ekspresionizmo stilistika.

Įprastai iš ekspresionistų tikimasi drastiškai deformuoto tikrovės vaizdo, kalbėjimo, pajėgaus netipiškai išreikšti reiškinio būdą. Šis tikslas matyti ir G. Ambrazaitės poezijoje, nors ji būsenoms linkusi režisuoti švelnų ekspresionizmo variantą. Daugelyje jos tekstų būsena dramatiškai apsivelka žodžiu, apauga „beprotybės noktiurnų violetu“, „tektoninių plokščių judėjimu“, „leviatano varikliais“ ar „ballet mecanique“.

Tačiau po tokiu išraiškingu monumentalumu slypi klasikinė priešprieša tarp metališkai šalto, mechaniško buvimo ir individualaus dvasinio išgyvenimo, kurio vienu pagrindinių ramsčių tebėra kultūra, tegul ir ne visada originaliais įvaizdžiais (pavyzdžiui, „noriu pažint tavo skulptūrą“, „mano kojų dokumentika“). Minėti pavyzdžiai rodo ne tik priemones nepatvarumui matuoti, bet ir kol kas svarbią bręstančios G. Ambrazaitės poezijos ypatybę – sudaiktinti įtampą, realybę išmainyti į vaizduotę ir nuolat kaityti jų režimus, kad būtų apgintas asmeniškumas.

Svarstant apie „Trapius daiktus“ visai pagrįsta atrodo mintis, kad pirma knyga retai kada pasirodo susiformavusi. G. Ambrazaitės knyga labai netolygi: stipriausius tekstus sutalpino į I „Trapių daiktų“ skyrių, kuriuo prisistato, o į visa kita palengva galima žiūrėti silpnėjančia tvarka – kaip į kūrybos raidą.

Todėl, norint pabrėžti jos įdomumą, nuolat tenka įterpti „atrodo“, „kol kas“ ir „dalis tekstų“. Puikų pradinį įspūdį menkina silpni tekstai, o knyga ima priminti paauglystės madų katalogą, kuriame įrašytos kultūringo jaunuolio bagažui būdingos pavardės (Orwellas, Kafka, Plath, Ono, Lynchas) ir nualintų klišių repertuaras (beprotnamiai, egzorcizmai, katastrofos, stigmos, atskirtys, elektrošoko terapijos – būtinai daugiskaitiniai, padidinantys mastą, bet tirštame tekste praradę bet kokią individualią reikšmę).

Dėl to „Trapūs daiktai“ palankūs kalbėti apie bendresnę tendenciją, būdingą pradedantiesiems, kai poezija rašoma iš noro pasaulį padaryti meniškesnį, negu jis yra („istorijos sukasi spiralėmis“, „visos kryptys pavojingai vienodai, / nors taip nesinori nutolti, / atsiskirti nuo žemės traukos“).

Savaime toks noras visai adekvatus, žaidybiškas, jei motyvuotai formuojasi nuostatos ir požiūris. Kai jų stinga, viskas pasirodo tik gelmės režisūra. Be to, dėl netolygumų nesunku įžvelgti prieštaravimą: stipriausiuose tekstuose bėgdama nuo gyvenimiškos vaidybos ir G. Ambrazaitės subjektė prasmingai išeities ieško kultūroje, o silpnesniuose tekstuose ši linkmė reiškia ne tik alternatyvą, bet ir galimybę perspausti, uždėti naują kaukę. Po įmantriais aprašymais norisi tikėtis slypinčio įdomesnio turinio ir kad paminėta koordinačių struktūra praaugtų pasikartojantį kelio įvaizdį ir iš tiesų kažkur nuvestų. 

Todėl džiugu, kad, įgudusi patirtis ženklinti kelio erdvėje, besvorius vektorius G. Ambrazaitė jau keičia asmeniškesniais klausimais, tirštus aprašymus – švaresniu kalbėjimu, daugiskaitą – gerokai brandesne vienaskaita, o ryškus estetizmas vis labiau motyvuotas. Taigi, nors jos tekstai atspindi tipinį jauno kūrėjo tapsmą, kurį galima standartiškai apibūdinti savito balso paieškomis, „Trapūs daiktai“ parodo, kad iki įdomios poezijos yra užaugama.