Rolando Karaliaus nuotrauka

Važiuojant į Marijampolę tamsiuoju paros metu, dar 10 kilometrų iki jos nustebina aukštai tolumoje ryškiai šviečiantys bokštai, o gal spindinti karūna, neįprasti stogai, mįslingas šviesos siluetas. Kas tai? – klausia atvykstantys svečiai, taip pat sugrįžtantys emigravę marijampoliečiai.

Reginys išties įspūdingas, nes lygumoje įsikūrusios Marijampolės šviesos bokštų ant vieno aukščiausių miesto pastatų – įmonės „Marijampolės grūdai“ stogo – nepamatyti neįmanoma, o labiausiai stebina, kad Lietuvos provincijoje legitimuojamas aukšto lygio menas (teatleidžia marijampoliečiai didmiesčio aroganciją, bet juk ne paslaptis, kad didieji kultūriniai vyksmai vis dėlto sukasi Vilniuje, Kaune, dar Klaipėdoje, rečiau – Šiauliuose ar Panevėžyje). Kažkaip tarsi priimtina, kad mažesniuose Lietuvos miestuose žmonėms svarbiausia duona, na, dar – žaidimai. 

Marijampolė gali didžiuotis turinti profesionalų, išskirtinį meno kūrinį – Jūratės Kadusauskaitės-Preikšienės sukurtą instaliaciją „Šviesos bokštai“, kuri ne tik puošia miestą, bet ir savotiškai jį pakelia į aukštesnį lygį, nes profesionalus, šiuolaikinis, konceptualus kūrinys – ir precendentas rastis nedideliuose Lietuvos miestuose aukšto lygio menui.

Taip, dabar daugelis miestų ir miestelių puošiasi, gražėja, vis dėlto neretai tai – puošyba, kuri dar nėra menas, ji reikalinga, bet mąstančiam žmogui jos nelabai užtenka, todėl neretai jis ir bėga į didesnį miestą, sostinę, kurios įvairovėje randa kuo savo sielą pamaitinti. (Būtent įvairovė, egzistuojati alternatyva, „undergroundas“ – didžiausias kultūros katalizatorius.)

Dabar didžiuma miestų vienaip ar kitaip apipiešia namų sienas, jaukiai prisodina angeliukų ar kokių mielų naminukų, o išskirtinesniam, originalesniam menui durys uždaromos, spekuliuojant opinija, kad daugelis nesupras. Greičiausiai tikrai nesupras, nes supratimas yra ugdomas, ir metų metais, esant tokiems precendentams, kaip, tarkime, šviesos instaliacija Marijampolėje.

Minėta J. Kadusauskaitės-Preikšienės instaliacija „Šviesos bokštai“ – brangus, ambicingas kūrinys ir techniškai, ir idėjiškai. Menininkė su pagalbininkais (be jokio atlygio) triūsė daugiau nei metus, sudėtingas projekto techninis įgyvendinimas pareikalavo ne tik daugybės nemigo naktų, bet ir nemažų finansų – šviesos instaliacija sukurta ant stambaus pramoninio pastato stogo, ji turi atsilaikyti prieš vėją bei audras, ir tai nevienadienis kūrinys.

„Šviesos bokštai“ įsižiebė šių metų vasario 16-ąją, nes įspūdinga meninė instaliacija sukurta norint paminėti neeilinę datą – Lietuvos valstybingumo šimtmetį, subtiliai primenant, kad šviesa sklido iš Suvalkijos, čia kilo tautinio atgimimo idėjos. Labai simboliška, kad „Šviesos bokštai“ stovi ant elevatorių, po kuriais yra Suvalkijos regiono grūdai: dėl tų grūdų, derlingų žemių šio krašto ūkininkai galėjo išleisti savo vaikus į mokslus, kurie prieš šimtmetį ir sukūrė valstybę.

Įspūdinga ir tai, kad tamsiuoju paros metu „Šviesos bokštai“ matomi beveik iš visų aplinkkelių, o vertinga ir meniškai brandu, kad nepasukta lengvesniu (ir idėjiškai, ir techniškai) keliu: instaliacija konceptuali, šiuolaikinė, nespekuliuojama lengvai atpažįstamomis formomis, kokiu nors banaliu siluetu ar (šviesos) piešiniu – kūrinys nėra nei reklaminis, nei rėksmingas ar perdėm šventinis, jis užduoda klausimus, netgi mįslę, jį reikia ne tik pamatyti (šiuo atveju, deja, kūrinio fotografijos ypač menkai informatyvios, bet taip turbūt ir turi būti susidūrus su tikru menu), bet ir pajausti, netgi išgyventi tą aukštai toliuose švytinčią šviesą.

„Šviesa man turi ypatingą prasmę. Mistikų raštuose tai buvo dvasinės tikrovės metafora, drauge tai grožio, būties šaltinis. Taigi mano kūrinys atsiradęs mūsų valstybės šimtmečio proga turi ypatingą prasmę – tai ženklas vilties ir to esmingo stipraus buvimo“, – pasidalijo mintimis Marijampolėje gimusi, užaugusi ir savo miestą mylinti profesionali dailininkė J. Kadusauskaitė-Preikšienė, Lietuvos dailinininkų sąjungos narė, dailininkų grupės „Žvilgsnis“ pirmininkė, Marijampolės meno mokyklos dailės pedagogė.

Reikėtų pažymėti, kad šviesos instaliacijos bokštų (dienos metu juos sunkiai ir pastebėsi, jie ima šviesti tik sutemus) aukščiai skirtingi: vieno – 15 metrų, dviejų iš jų – 12 metrų, trijų – 10 metrų ir vieno – 8 metrai. Šviečia jie irgi nevienodai: stipresne arba silpnesne LED šviesa, tarsi tapybišku potėpiu išryškinami akcentai, linijos, sukuriant vientisą formos grožį. Taigi kūrinys iš septynių nevienodu ryškumu šviečiančių įvairaus aukščio bokštų – ir savotiška karūna Marijampolei, kuri šiais metais yra Lietuvos kultūros sostinė ir, atrodo, atsisukusi ne tik į masinį vartotoją, bet ir į profesionalųjį meną.

Menininkė, paklausta, ar lengvai sutiko bendradarbiauti pati grūdų įmonė, atsakė, kad dėl to vargo nebuvo: leidimą davė ir žalią šviesą uždegė UAB „Litagros prekyba“ technikos direktorius Gediminas Lanauskas, meninį projektą parėmė Marijampolės savivaldybė bei Kultūros ministerija, techniniais klausimais padėjo talentingas konstruktorius Giedrius Dautaras, kai kuriais sprendimais prisidėjo ir menininkės šeimos nariai – techninių profesijų atstovai. Tik vienas liūdnas „bet“.

Jokio honoraro už kūrinį negavusi J. Kadusauskaitė-Preikšienė liko skolinga instaliacijos montuotojams, nes, nors ir kruopščiai apgalvotas, darbo brėžiniuose smulkiai išguldytas, kūrinys vis dėlto pareikalavo daugiau resursų, negu buvo galima numatyti iš anksto. Lieka tikėtis, kad šviesa yra ir viltis: menininkei išbristi iš skolų, menui Lietuvoje klestėti, nes, kaip yra teigęs Benediktas XVI, tikrasis grožis yra vienas didžiausių žmonijos poreikių, tai tarsi šaknys, iš kurių išauga ramybės ir vilties šakelės... Grožio kūrimas ragina išsilaisvinti ir atitolina egoizmą.