Kodėl vėl rašiau apie Julijoną Lindę-Dobilą – kunigą, filosofą, literatūros kritiką, rašytoją, pedagogą? Sakysite, 2017 m. pavasarį parengta istorinė apybraiža „Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje“ (Meno kuopai atminti). Knyga susilaukė nemažo susidomėjimo ir vertinimo.

Bet apybraižos žanras – gyvenimas ir kūryba Panevėžyje – neleido plačiau apžvelgti viso daugialypio lietuvių kultūros veikėjo, pralenkusio provincijos literato akiratį, veiklą nuo pat gimimo iki mirties. Knyga prisideda prie Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimo, mokytojų kartos, kuri kūrė ir stiprino Lietuvos valstybę.

Paskutinė biografinė apybraiža pasirodė 1990-aisiais. Taigi praėjo daugiau kaip 25 metai. 2017-aisiais minėjome Julijono Lindės-Dobilo gimimo 145-ąsias metines. Tai palanki proga iš naujo žvilgtelėti į kūrėjo gyvenimą ir kūrybą.

Pedagogui, visuomenės veikėjui Petrui Būtėnui, Rapolui Šalteniui buvo lengviau rašyti. Jis matė gyvą kūrėją, stebėjo jį nuo gimnazijos suolo iki gyvenimo pabaigos. Bet Rapolui Šalteniui visa tau uždėjo nemenką ideologinį antspaudą, kurį „nuėmus“ išryškėja visu grožiu neeilinė J. Lindės-Dobilo asmenybė: kunigas, literatūros kritikas, filosofas, pedagogas, pasirinkęs kitokį tarnystės Lietuvai būdą: ieškojo žmogaus ir jam tarnavo, siekė kūryboje atrasti tiesą, gėrį, grožį, žmoniškumą,  tautos dvasią, ugdyti  tautinę ir religinę toleranciją. 

Šiandien mums viso to labai trūksta. Savo dvasia, visa sielos esybe jis buvo jaunas. G. Petkevičaitė-Bitė Dobilą pavadino dvasios milžinu. 

Kūrėjas buvo be galo drąsus. Ieškojo to, ko kiti nedrįso net pagalvoti.

Gimtųjų Dovydų erdvė išsiplėtė iki Lietuvos ir jos kultūros supratimo. Į tą supratimą vedė prasmingas pažinimo kelias. Jis netikėtai aktualus mūsų šių dienų gyvenime pilname sumaišties... Simboliška, kad knyga apie žymų kūrėją pasirodė Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse. Knygos leidybą finansavo Pasvalio rajono savivaldybė, Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijos Alumnų prezidentė Viktorija Folk.