Režisierė Giedrė Beinoriūtė. Vytautės Ribokaitės / KINFO.lt nuotrauka

Kalbėjome su režisiere GIEDRE BEINORIŪTE apie jos filmą „Kvėpavimas į marmurą“, kurio premjera Lietuvoje įvyko rugsėjo 24 dieną. Filmas jau yra laimėjęs „Sidabrinę gervę“ ir du apdovanojimus iš Kosove vykusio „Hyjnesha në Fron“ filmų festivalio.

Kaip sekėsi filmavimai, dėl kokių priežasčių teko keisti scenarijų ir artimiausi filmo pasirodymai užsienio festivaliuose – interviu.

Filmo komanda – itin talentingi žmonės, daugelis jų yra laimėję „Sidabrines gerves“. Ar lengvai pavyko suburti tokio lygio komandą?

Nesunkiai. Turbūt labiausiai apdovanotas komandos narys – šviesaus atminimo operatorius Audrius Kemežys. Kartu su juo filmavome nuo labai seniai, ir buvo tarsi savaime suprantama, kad nepaisant „Gervių“ skaičiaus ir toliau dirbsime kartu. O aktoriai Lietuvoje paprastai nori filmuotis, jiems patinka procesas, todėl nebuvo sudėtinga prisikalbinti.

Kadangi filmavome trimis etapais, tai sudėtingiau buvo didžiąją komandos dalį surinkti  – žmones, kurie rūpinasi šviesomis, kamera, jų asistentus, taip pat administratorius… Jiems susiplanuoti tokį ilgą procesą, išsitęsusį beveik metus, buvo sudėtinga, dėl to dalis komandos keitėsi.

Filme du pagrindinius vaidmenis atlieka vaikai. Ar nebuvo sudėtinga ir režisuojant, ir patiems vaikams vaidinant perteikti istoriją?

Tai ir surasti vaikus yra sunkiau negu suaugusiuosius. Suaugusiesiems mes aktorių atrankos praktiškai nedarėme, o vaikų ieškojome ilgai ir sunkiai. Iš pradžių mažuosius, vėliau vyresniuosius, kurie turėjo būti panašūs į tuos jaunesnius ir galėtų vaidinti… Tai buvo sudėtingas atrankos procesas. Ir turbūt pats sudėtingiausias. O dirbant su vaikais, režisuojant vaikus – aišku, yra savų iššūkių, bet, be abejonės, yra ir didžiulis privalumas – vaikai pasitiki režisieriumi šimtu procentų. Jie neabejoja, kad tai, ką tu sakai, yra „sąmonė“.

Suaugę gali abejoti, turėti savo nuomonę. Aišku, kartais būna, kad jie yra teisūs ir tuo prisideda prie filmo kūrimo, bet kartu tos diskusijos, atradimo procesas yra beveik nereikalingi dirbant su vaikais. Žinoma, jeigu vaikai jaučia, kad tu jų prašai to, ko  neįmanoma atlikti, tada supranti, kad tikriausiai tu prašai nesąmonės ir pakeiti savo pageidavimus.

Bet šia prasme, vaikų pasitikėjimo prasme, tai tikrai labai džiugus procesas, ir dažnai gali labai tiksliai įgyvendinti tai, ką sugalvojai.

Papasakokite plačiau apie aktorių atranką. Minėjote, kad kai kuriems vaidmenims neturėjote abejonių dėl suaugusiųjų aktorių?

Airidą Gintautaitę ir Sigitą Šidlauską kviesti sugalvojau dar scenarijaus rašymo procese. Jie prieš porą metų jau žinojo, kad noriu su jais filmuoti. Lietuvos aktorius daugiau mažiau pažįstu, ypač tokio amžiaus… Su Airida mes beveik paraleliai mokėmės akademijoje, o Sigitą žinojau iš Gintaro Varno spektaklių Kaune. Buvau jį įsidėmėjusi ir rekomenduodavau visiems, kad jį filmuotų, kai pati dar neturėjau jam vaidmens.

Filme dar vaidina Guna Zariņa – Latvijos garsi aktorė. Kadangi filmas buvo planuotas kaip koprodukcija su Latvija (nors tada dar nežinojome, kad taip bus), šovė tokia mintis pasidairyti į Latvijos aktorius. Ir iš tikrųjų, kai susitikau su G. Zariņa, pasakiau prodiuserei, kad mes ją filmuosime, nepaisant to, ar bus bendra gamyba su Latvija, ar nebus. Tai buvo lyg meilė iš pirmo žvilgsnio.

Kaip ją radau, irgi buvo tokia smagi istorija – įvedžiau į „Google“ „best Latvian actress“, ir man išmetė Guną Zariņą. Kai susitikome, iškart supratau, kad ji tinkama. Ir nesvarbu, kad ir koks jos indėlis į filmą, didesnis ar mažesnis, man ši draugystė tapo tikrai labai reikšminga. 

Režisierė Giedrė Beinoriūtė. Vytautės Ribokaitės / KINFO.lt nuotrauka

GIEDRĖ BEINORIŪTĖ: Labai daug žiūrovų atpažįsta filme save, ir tai mane džiugina. Taip buvo ir man: nors istorija tokia sudėtinga, komplikuota ir tikrai nekasdieniška, bet žmonių santykiai – jie man buvo labai atpažįstami.

Kas filmuojant vaikams buvo sunkiausia?

Skirtingai. Pavyzdžiui, mažiausiam aktoriui Joriui sunkiausios scenos, kuriose jį bara arba muša. Aš manau, kad niekam nebūtų malonu, kai ant tavęs rėkia. Jam, tuomet šešiamečiui, emociškai atskirti, kur mes žaidžiame ir vaidiname, o kur tave tikrai bara – ne visada buvo lengva. Jis iki šiol prisimena tas dvi scenas, kurios jam buvo sunkiausios.

O vaikai skirtingi. Vienam buvo sunku kartoti. Ir tai gali būti lengva scena, bet tiesiog nusibosta kartoti. Kristupui buvo sunki scena, kurioje jis kalba su mama valgydamas sriubą. Ten jam reikia sakyti labai sudėtingus tekstus. Nežinau, ar jis dabar ją atsimintų kaip sunkią, bet man įstrigę, kad visiems teko pavargti, nors ir buvome tam pasiruošę.

Kiek laiko užtruko filmavimai? Galbūt įvyko įsimintinų akimirkų ar lengvų trikdžių, dėl kurių teko pakeisti siužetą?

Ko tik nebuvo… Kaip ir minėjau, filmavimai buvo išskaidyti į tris etapus, dėl metų laikų kaitos ir dėl to, kad dirbome su mažais vaikais. Žinojome, kad per ilgą laiką jie keičiasi. Sakykime, devyni mėnesiai: mažam vaikui gali iškristi pieniniai dantys, kaip ir nutiko mūsų jauniausiam aktoriui tarp pirmo ir antro filmavimų etapo. Dėl to turėjome laikytis tam tikro nuoseklumo. Ir tas ištęstas procesas labai vargino.

O dėl scenarijaus – jį vis peržiūrėdavau ir ką nors pakeisdavau. Pačiame filmavimo procese buvo scenų, kurios ne taip pavyko, kaip tikėjausi, arba nufilmuotos kitaip veikė, negu skaitant scenarijų. Buvo viena scena, kurią filmuojant užėjo rūkas, todėl su juo pradėjome. Vėliau rūkas išsisklaidė… Klasika – ir mes nespėjome jos nufilmuoti, nes oras vis keitėsi: tai švietė saulė, tai užeidavo debesys… Buvo tiesiog neįmanoma nufilmuoti, nes tai buvo sudėtinga scena greitkelyje su mašinomis, policija ir t. t.

Aš tikrai maniau, kad be tos scenos filmo negali būti. Mes ją perfilmavome atsisakydami kitos, ne tokios reikšmingos, o finale scenos filme nėra. Taip būna dėl tam tikrų struktūrinių dalykų – montuojant, kad vienos scenos veikia vienaip, kitos – kitaip, o kažkokių tiesiog nebereikia.

Filmo scenarijus – modernios šeimos istorija. Kaip manote, kiek pati istorija yra artima mūsų visuomenei? Ar visi gali atrasti dalį savęs filme?

Aišku, yra įvairių nuomonių, bet labai daug žiūrovų atpažįsta filme save, ir tai mane džiugina. Taip buvo ir man: nors istorija tokia sudėtinga, komplikuota ir tikrai nekasdieniška, bet žmonių santykiai – jie man buvo labai atpažįstami. Ir čia labai didelis Lauros Sintijos Černiauskaitės nuopelnas, nes ji romane sukuria veikėjus, kurie yra tokie žmogiški…

Kuriant filmą iš prodiuserinės ir rinkodarinės pusės buvo abejonių, nes tai yra sudėtinga istorija ir kas ją žiūrės. Tačiau mano draugė latvė prodiuserė, kai jos paklausiau, ar įmanoma kokiu nors kampu susitapatinti su ta istorija, atsakė, kad turi būti visiškai kvailas, jog nesusitapatintum, juk istorija yra apie žmones. Ir dabar išgirstu, kad žmonės atpažįsta save ir įžvelgia įvairių temų – viena yra įsivaikinimas, kita yra vyro ir moters santykiai.

Yra ir jauni žmonės, kurie tą istoriją mato iš vaikų perspektyvos, kaip santykius tarp tėvų ir vaikų. Yra ir tokių, kurie sako, kad susitapatinti neįmanoma. Tas nuomonių prieštaringumas man irgi labai patinka.

Vestards Šimkus – talentingas latvių kilmės pianistas-kompozitorius. Ar iškart nusprendėte jį pakviesti kurti filmo garso takelį?

Rinkausi iš keleto, klausydama skirtingų latvių kompozitorių. Prodiuseriai pasiūlė du, tarp jų buvo Vestards, bet klausiausi daugiau kompozitorių, dirbusių su lietuvių režisieriais ir kūrusių kinui. Vestards man pasirodė labai netipiškas. Ir dar muzikoje man labai patinka minimalizmas ir iki šiol kine muzikos naudojau labai nedaug. Prieš tai dirbau su lietuvių minimalistu Gediminu Gelgotu ir Indre Stakvile, kurie kūrė muziką ankstesniems mano filmams.

Man patinka, kai muzika neužgožia, nedominuoja. Dar man patinka, kad Vestards turi savo stilių. Ir iš tikrųjų, kai pradėjome dirbti, tai labai pasiteisino, nes beveik viskas, ką jis pasiūlė, iš pirmo karto mums tiko. Labai nedaug ką koregavome.

Filmo anonse skamba beveik dešimtmetį nebegrojama koncertuose grupės „Golden Parazyth“ daina „Lapė“. Kodėl pasirinkote būtent šią dainą?

Filmo anonsą kūrė Mantvido Žalėno kompanija. Jis ieškojo, kaip atskleisti ir sujungti filmo temas. O daina „Lapė“ jam primena žmogaus ryšį su žmogumi iš Mažojo princo.

Kokio žiūrovo labiausiai laukiate savo filme?

Tokio, kuriam įdomu, kaip mes gyvename, ir kuris nori galvoti, kas mes esame, kokie mūsų santykiai su kitais. Kuris nori galvoti, kuris nori su kitais kalbėti. Man atrodo, kad po šio filmo daug kam kyla noras pasikalbėti su kažkuo apie tai, kokių kilo minčių. Ir aš nesakyčiau, kad filmas vien moterims, nes esu sulaukusi labai pozityvių atsiliepimų iš vyrų žiūrovų… Lygiai taip pat negaliu pasakyti, kad tik vyresniems žmonėms, nes esu sulaukusi labai gero grįžtamojo ryšio iš jaunesnių žiūrovų – dvidešimtmečių, trisdešimtmečių…

KINFO.lt logotipas