Kadras iš filmo „Photon“ (2017, eksperimentinis, rež. Norman Leto)

Vilniuje ir Kaune jau baigiasi, o Mažeikiuose, Šalčininkuose ir Ukmergėje dar iki spalio 14 dienos vyks 18-asis lenkų kino festivalis „100 % kino – 100 % laisvės“, kuris siejamas  su Lenkijos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio minėjimu. XFM radijo laidoje „Kitas kadras“ kino kritikai Ramūnas Aušrotas ir Dalius Joneikis pasidalino įspūdžiais po pirmųjų matytų festivalio filmų.

„Photon“ (2017, eksperimentinis, rež. Norman Leto)

„Klausiausi, ką išeidami iš kino salės kalbėjo žiūrovai: „Na, va, kas mes, žmonės, esame? Išlikimo kapsulės arba tos amino rūgščių gijos, kurios siekia išlikti.“ Bet jaučiau, kad jie nepatikėjo tuo“, – juokiasi Ramūnas Aušrotas. Jis sako, kad, matyt, nereikia ieškoti ypatingos filmo prasmės, nes režisierius, ko gero, jos nelabai ir ieško, jį žavi tik pats kūrimo procesas.

„Mane labiau sudomino toks filmo aspektas – gyvybės paslaptis perteikta grynai iš materialistinės perspektyvos. Todėl kyla nuostaba. Sovietiniais metais priverstinai nuo mokyklos bandė visiems įdiegti, jog žmogus yra atomų kratinys ir niekas daugiau, o dabar tai kalbama laisvai! – stebisi XFM radijo laidų vedėjas. – Žiūrėdamas šį filmą užsikabinau už vienos eilutės: „Geras Dievas atsiranda tada, kai sąlygos raidai ir terpė yra gera.“ Gero Dievo idėja atsirado judaizme. Ir, reikia pasakyti, labai blogomis sąlygomis. Šventasis Raštas buvo užrašytas, kai žydų tauta buvo Babilono tremtyje. Retorinis klausimas: kaip nelaisvėje, kai visa aplinka yra priešiška, tautai gali kilti idėja, kad Dievas yra geras? Šis istorinis pavyzdys paneigia „Photono“ mintį, kad gero dievo idėja atsiranda geromis sąlygomis, o blogo – blogomis.“

Laidos „Kitas kadras“ vedėjas Dalius Joneikis kur kas kategoriškiau įvertino „Photon“: „Matyt, toks jau mūsų laikmetis, kad puikybė ima didelę mūsų gyvenimo dalį. Kai jaunas režisierius bando atsakyti į tokius pamatinius gyvenimo klausimus, kaip atsirado visata, kas ją sukūrė, kokia prasmė ir ateitis, internete graibydamas fizikos žineles, sakyčiau, labai paviršutiniška. Mes dar kartą pasiduodame pagundai statyti eilinį Babilono bokštą, jog įrodytume esantys dievai. Man kaip krikščioniui toks filmas nieko neduoda, netgi, sakyčiau, papiktino. Kodėl atidarymui pasirinktas būtent toks filmas, juk tiek daug gero lenkų kino?!“

Kadras iš filmo „Kanalas“ (1956, karinė drama, rež. Andrzej Wajda)

„Kanalas“ (1956, karinė drama, rež. Andrzej Wajda)

Tai – vienas svarbiausių lenkiškų filmų, skirtas Varšuvos sukilimo tragedijai. O per šį režisierių lenkų kinematografas išgarsėjo pasaulyje. Apie sukilimą, beje, ilgai istorijoje nekalbėta. Pasak R. Aušroto, dar ir dabar jis kelia patiems lenkams nedviprasmiškų požiūrių. Vis dėlto jis nesutiktų, kad šis filmas pastatytas tik todėl, kad prasidėjo politinis atšilimas: „Nieko panašaus. Tai yra modifikuota sovietinės istoriografijos paradigma. Sukilimas vyko, bet į žmonių sąmonę bandyta įrėžti, kad jis buvo nereikalingas ir nesėkmingas. Tačiau vien vertinti sukilimo rezultatą, manyčiau, yra neetiška. Juk nebūna taip, kad už laisvę nereikia kovoti. Ji dovanai neduodama.“

„Šiame filme kalba ir kadras, ir aktoriai, ir režisūra. Visos kino priemonės panaudotos, nepaisant, kad sukurtas 1956-aisiais, okupacijos metais. Be to, reikia įvertinti ir tuometes technines galimybes, finansavimą ir kt., – stebisi D. Joneikis. – Tikrai gilus kinas, nukeliantis ir į filosofinį, ir dvasinį lygius. Filmas paliečia esminius žmogaus gyvenimo klausimus. Kanale atsiskleidžia tikroji žmogaus prigimtis.“

„Kanalui“ žiūrėti specialiai rinkausi kino teatrą, kad įspūdžiai būtų kiti, – pasakoja R. Aušrotas. – Pati pradžia man kažkiek priminė A. Tarkovskio „Stalkerį“. Patiko menininko personažas, kuris vienas iš paskutiniųjų prisijungė prie sukilimo. Jis – visai ne karys, kitaip žiūri į tikrovę. Jis tarsi A. Wajdos alter ego. Įdomus momentas, kai jis pirmą kartą nukauna vokiečių karį. Ne šautuvu, o akmeniu. Tarsi gražiai sako, kad karas yra nenormali būsena, į kurią įstumiamas žmogus. Ir, aišku, menininkas pirmasis kanale išprotėja. Neatlaiko karo mėsmalės. Kartu šis personažas apibendrina filmą. Manau, režisierius neatsitiktinai įtraukia tokius momentus, pavyzdžiui, kai personažas cituoja Dantę – tokie sąmoningi momentai filmui duoda kokybės.“

Kadras iš filmo „Laukinės rožės“ (2017, drama, rež. Anna Jadowska)

„Laukinės rožės“ (2017, drama, rež. Anna Jadowska)

R. Aušrotas sako jau spėjęs pamatyti ir jaunos lenkų režisierės Annos Jadowskos darbą „Laukinės rožės“, kurio, anot kritiko, ir scenarijus stiprus, ir pagrindinė aktorė Marta Nieradkiewicz (filme – Eva) suvaidino puikiai. 

„Man filmas patiko todėl, kad tai yra moteriška perspektyva į santykius šeimoje. Galbūt moterys jame atpažins ženklus, signalus, kurie liudija, kodėl Eva nelaiminga. Ir tai sukelia dramatiškų pasekmių. Klasikinis meilės trikampis: vyras, nelaiminga moteris ir meilužis. Filmo vyrui svarbu pasirūpinti materialine šeimos baze ir turėti palikuonį. Jis dirba Norvegijoje. Matai, kaip kuriama materialinė gerovė, tačiau jauti, kad tie kadrai tokie šalti ir supranti, jog kažkas negerai. O kaip jaučiasi moteris, palikta čia? – svarsto kino kritikas. – Man kaip vyrui, gyvenančiam santuokoje, svarbus geras santykis su žmona ir vaikais. Susimąsčiau bežiūrėdamas filmą, kad iš tiesų mes turime būti vienas kitam atsakingi santuokoje už tai, ką darome vienas dėl kito, nes, akivaizdu, to labai trūksta. Dėkingumas labai sušildo ir atgaivina santykį. O jei norime, kad vaikai mus mylėtų, turime puoselėti tarpusavio santykius, nes juk tik vaikai jie yra didžiausi mūsų sirgaliai.“

Beje, jei patinka tokie filmai kaip šis, radijo laidų vedėjas Ramūnas Aušrotas siūlo pasižiūrėti ir „Tylią naktį“.

Parengė Ilona Petrovė