Evgenios Levin nuotrauka

„Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, Reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą“, – teigia teologas G. Saulytis. Antrojoje teksto dalyje klausiama, kokiais principais vadovavosi Biblijos vertėjai. Pavyzdžiui, „M. Liuteris prisipažįsta, jog, versdamas Penkiaknygę, siekė, kad Mozė kalbėtų kaip vokietis ir niekas net neįtartų jį buvus žydu!“. Pirmąją teksto dalį rasite čiaStraipsnis publikuotas 2018 m. nr. 8 (rugpjūčio-rugsėjo) mėnraščio „Metai“ numeryje.

Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė J. Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis. J. Rėza, remdamasis J. Bretkūno rankraščiu, gana tiesmukai jį vienodino su M. Liuterio versija. Vaizdingus lietuviškus posakius keitė germanizmai, kurie, pasak L. Rėzos, apskritai „buvo nesuprantami kitapus Nemuno“, t. y. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Jau XIX a. pradžioje L. Rėza kritiškai vertino savo bendrapavardžio išleistą „Psalterą Dowido“, pažymėdamas, kad „Bretkūno vertimas neabejotinai artimesnis Senojo Testamento originalo kalbai, o Rėzos psalmynas – liuteriškai versijai“. Taigi vėlesnių amžių biblistai, lygindami J. Bretkūno verstą Biblijos tekstą ir jo pagrindu atliktą J. Rėzos redakciją, suprato, kad redakcija vertimą tik pagadino. Vis dėlto pats faktas, kad XVII a. pradžioje konfesinė valdžia J. Bretkūno vertimą laikė nutolusiu nuo M. Liuterio ir taisytinu, patvirtintų mūsų prielaidą, kad J. Bretkūno vertimas neatitiko savo meto konfesinių Biblijos vertimo vertinimo normų.

Kito lietuviško Šventraščio leidimo Prūsijoje teko laukti kone visą amžių, o tuo tarpu LDK pasirodė spaustuvininko Jokūbo Morkūno išleistas Mikalojaus Rėjaus (Mikołaj Rey) evangeliškos postilės vertimas iš lenkų kalbos, užvardytas „Postilla lietuwiszka“ (1600), ir dar kelios katalikų parengtos knygos su parinktais Naujojo Testamento tekstais. Konstantinas Sirvydas, garsėjęs įtaigiais pamokslais, kuriuos sakydavo lietuvių ir lenkų kalbomis Vilniuje, išleido savo pamokslų konspektus „Punkty kazan od Adwentu aż do Postu“ (I dalis 1629 m., II d. 1644 m.), vėlesniuose pakartotuose leidimuose jau su lietuvišku pavadinimu „Punktay sakimu nu Adwenta iki Gawienes“. Formos požiūriu knyga mažai kuo skiriasi nuo kitų to meto postilių, tačiau originalios teologinės refleksijos ir netikėtos įžvalgos ją priartina prie miniatiūrinių religijos filosofijos kūrinių, pavyzdžiui, Blezo Paskalio (Blaise Pascal) „Minčių“, parašytų tame pačiame amžiuje, nors šiek tiek vėliau. Apmąstydamas biblinius skaitinius, K. Sirvydas remiasi Augustinu, Tomu Akviniečiu ir kitais krikščionių mąstytojais. „Punktai sakymų“ pranoksta M. Daukšos postilę ne vien todėl, kad šioji tebuvo lietuviška Jokūbo Vujeko (Jakub Wujek) postilės „Postilla catholicka“ versija, bet svarbiausia dėl gilaus autentiško žvilgsnio bei Dievo žodžio ir žmogiškos tikrovės koreliacijos. K. Sirvydo bendražygio Jono Jaknavičiaus į lietuvių kalbą išverstos evangelijų ištraukos „Ewangelie polskie y litewskie“ (1637) buvo naudojamos Šventojo Rašto skaitymui per mišias ir per du amžius susilaukė bene trisdešimties pakartotinų leidimų. Bent žodžiu reikėtų užsiminti ir apie Kėdainiuose reformatų išleistoje „Knygoje nobažnystės krikščioniškos“ (1653) esančią postilę, pavadintą „Summa“, laisvai verstą iš lenkiškos Grzegorzo iš Žarnovieco (Grzegorz z Żarnowca) postilės.

Svarbiausias ir savo apimtimi didžiausias XVII a. Biblijos vertimo darbas priklauso S. B. Chylinskio plunksnai. Visą Šventąjį Raštą – tai pažymima ir antraštiniame Biblijos lape – S. B. Chylinskis išvertė uźmarioſe. Įtakingų Oksfordo profesorių dėka bei Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio II įsaku 1660 m. jo versta Biblija pradėta spausdinti (trijų tūkstančių egzempliorių tiražu) Londone. Tačiau LDK evangelikų reformatų sinodo sprendimu jos leidyba buvo sustabdyta. Išsamesniam S. B. Chylinskio Biblijos aptarimui reikėtų atskiro straipsnio, čia galime paminėti tik šaltinius, kuriais rėmėsi jo vertimas. Išsamūs G. Kavaliūnaitės tyrinėjimai įtikina, kad pagrindiniu atramos tašku S. B. Chylinskis pasirinko olandų Bibliją, „Statenbijbel“ (1637), o pagalbiniu – lenkišką Gdansko Bibliją (1632). Pabrėžtina, kad S. B. Chylinskio knygelė „Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas“ („An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian tongve“), išleista Londone anglų (1659) ir vėliau lotynų (1659/1561) kalbomis, atskleidžia dvasinę vertėjo brandą ir puikų Šventojo Rašto išmanymą. O Naujojo Testamento rankraščio gale esantis sąrašas knygų ir Biblijos komentarų, kuriais versdamas S. B. Chylinskis naudojosi, neleidžia abejoti jo teologine kompetencija. V. Biržiškos svarstymai, esą „Chylinskis nieko nenusimanė įvairiais Biblijos klausimais“, yra visai nepagrįsti. Regis, antrasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, kaip ir pirmasis, nebuvo išleistas ne dėl prastos kokybės, bet dėl konkurencijos ir politiškai motyvuotų konfesinių ambicijų kalvinistinėje LDK bendruomenėje. Drauge su I. Lukšaite tenka apgailestauti, kad siauri, medžiagine nauda paremti reformatų sinodo sprendimai atspindėjo regresyvų požiūrį ir sykiu tarsi ženklai liudijo, „kad Reformacija kaip kultūrinis, visuomeninis ir net tikybinis judėjimas baigiasi, užsisklendžia ištvėrimo rutinoje“.

Biblijų paroda. Evgenios Levin nuotrauka

Šventraščiai lietuvių kalba XVIII a.

Šį niūrų paveikslą šiek tiek praskaidrina XVIII a. pradžioje dienos šviesą išvydęs LDK reformatų verstas, bet Karaliaučiuje atspausdintas Samuelio Bitnerio parengtas Naujasis Testamentas. Buvo tikimasi, kad juo galės naudotis lietuvių parapijos tiek LDK, tiek Mažojoje Lietuvoje. Tačiau Rytų Prūsijoje gyvenantiems lietuviams ši versija buvo svetima dėl gausių polonizmų ir savitos leksikos. Nepadėjo net F. Šusterio redakcija – skliausteliuose įrašyti lenkiškų skolinių ir žemaitiškų posakių atitikmenys, – S. Bitnerio versija neprigijo. Vis dėlto lietuviškos Biblijos istorijoje S. Bitnerio vertimą reikėtų laikyti žingsniu į priekį, nes versta iš graikų kalbos. L. Rėzos analizė atskleidžia, kad verčiant nebuvo orientuotasi nei į Vulgatą, nei į M. Liuterio vertimą. Pastarasis, be abejo, ir negalėjo būti LDK reformatų vertimo pagrindu. Todėl kur kas tikslingiau būtų patyrinėti, kiek S. Bitnerio versija buvo artima lenkiškiems vertimams. Be to, patikrinti galimas sąsajas su J. Bretkūno vertimu, nes LDK reformatai į Kėdainius iš Karaliaučiaus buvo atsivežę J. Bretkūno rankraštį. Kad ir kaip ten būtų buvę, S. Bitnerio Naujasis Testamentas (ir tai, kad jis neprigijo Rytprūsiuose) paruošė dirvą naujam Biblijos vertimui.

1735-ieji lietuviškos Biblijos istorijoje yra įsimintini – pirmą kartą lietuvių kalba buvo išleistas visas Šventasis Raštas (Naujasis Testamentas ir psalmynas atskiru leidiniu pasirodė jau 1727 m.). Šio darbo ėmėsi iškilus Karaliaučiaus universiteto profesorius ir vyriausiasis karaliaus rūmų pamokslininkas J. J. Kvantas. Tiesa, jis pats nevertė ir nežinia, ar apskritai mokėjo lietuvių kalbą, o tik surinko nemažą būrį, L. Rėzos žodžiais tariant, „nusipelniusių ir dievobaimingų pamokslininkų“, gerai išmanančių lietuvių kalbą ir Šventąjį Raštą, o pats prižiūrėjo teksto parengimą ir pasiekė, kad jo spausdinimui karalius Frydrichas Vilhelmas I būtų skyręs reikalingų lėšų. Knygos pavadinime skelbiama, kad ji išversta pagal wokißką perguldimą D. Mertino Luteraus. (L. Citavičiūtė atkreipia dėmesį į J. J. Kvanto biografo L. E. Borovskio pastabą, kad J. J. Kvantas gana gerai mokėjęs lietuvių kalbą).

Jau minėjome, kad liuteroniškose valstybėse, taigi ir Prūsijos karalystėje, vokiškas M. Liuterio vertimas laikytas norminiu. J. J. Kvantas Senojo Testamento pratarmėje pažymi, kad „vertėjai rėmėsi iš dalies ir kitų tautų pavyzdžiais, o jos savo Biblijas buvo išsivertusios iš Liuterio, tai vertimai į žemutinių saksų, vendų, švedų, danų, suomių, laplandų, islandų ir lenkų kalbas“. Vis dėlto jau to meto biblistai pabrėžė, kad M. Liuteris Šventąjį Raštą vertė iš originalo kalbų ir kad šio principo reikėtų laikytis verčiant ir į kitas kalbas. Gotfrydas Ostermejeris „Lietuviškų giesmynų istorijoje“ (1793) apgailestavo, kad J. J. Kvanto išleista pirmoji lietuviška Biblija buvo versta iš vokiečių kalbos, ir svarstė, ar ne geriau būtų buvę pasinaudoti S. Bitnerio parengtu Naujuoju Testamentu, verstu iš pirminio šaltinio. Tos pačios nuomonės buvo ir L. Rėza, kuris gero vertimo kriterijais laikė ištikimybę originalui ir kalbos, į kurią verčiama, vaizdingumą. Tačiau J. J. Kvanto leidinio rengėjai turėjo išsikėlę visai kitą tikslą:

Pagrindu paimtas Liuterio vertimas, tačiau ne todėl, kad jis būtų laikomas tobulu. Mes gerai suprantame, kad nei Liuterio, nei koks nors kitas vertimas negali prilygti originalui vertimas buvo pritaikomas toms lietuvių parapijoms, kuriose pamokslai sakomi vokiečių ir lietuvių kalbomis, ir buvo siekiama suartinti tekstus.

Taigi vokiškas šaltinis buvo pasirinktas praktinės pastoracijos tikslais – idant parapijiečiai nesutriktų suvokę, jog Šventasis Raštas vokiečių ir lietuvių kalbomis gali skirtis. Paradoksalu, bet toks J. J. Kvanto pasirinkimas (kaip ir J. Rėzos, redaguojant J. Bretkūno vertimą „Psalteras Dowido“) prieštaravo paties M. Liuterio vertimo metodikai.

Biblijų paroda. Evgenios Levin nuotrauka

M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gana išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531–1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia – ne mažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

M. Liuterio išverstoje Biblijoje (1534, NT 1522) ir kituose jo raštuose galime įžvelgti glaudžias sąsajas su šnekamąja kalba ir tautosaka. Savo kritikams, kodėl jis vietomis nutolsta nuo originalo, M. Liuteris aiškino, kad to reikalauja sklandi vokiečių kalba. Pavyzdžiui, Jėzaus posakis „juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34) paraidžiui iš lotynų būtų verstinas kaip „burna kalba iš širdies pertekliaus / gausos“. Tačiau, anot M. Liuterio, tūlas vokietis, išgirdęs apie „širdies gausą“, tik sutriks, nes jam tai asocijuosis su namų, viryklės ar laktos gausa. Vokiečių kalboje esama savito frazeologizmo (wes das hertz vol ist, des gehet der mund über), tiksliai atitinkančio lotyniško išsireiškimo prasmę (lietuviškas atitikmuo, ko gero, būtų: kas širdyje, tas ir ant liežuvio). Vertėjas privalo nuolatos galvoti apie skaitytoją, kuriam ir yra skirtas išverstas tekstas:

Bergždžia paisyti lotyniško rašto, norint sklandžiai išsireikšti vokiškai. Geriau jau klausti motinos namuose, vaikų gatvėje, prastuolio turguje. Jų kalba ir kalbos maniera padės susigaudyti, kaip reikia versti. Tuomet jie supras be vargo, kad mes kalbame vokiškai. pažodinė lotynų kalba yra didelė kliūtis, kalbant grynai vokiškai.

M. Liuteris prisipažįsta, jog, versdamas Penkiaknygę, siekė, kad Mozė kalbėtų kaip vokietis ir niekas net neįtartų jį buvus žydu!

Ne mažiau svarbus jam buvo ir teologinis kriterijus. Nepakanka gerai išversti atskirus paragrafus, reikia nuodugniai išmanyti visą Šventąjį Raštą, gebėti atskirti persipynusias teologines gijas, paisyti pagrindinių temų nuoseklumo. „Laiško romiečiams“ tekste – „ taigi mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ – M. Liuteris įterpė žodelį tik (vok. allein), kurio nėra nei graikiškame originale, nei Vulgatoje: „ žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, o tik tikėjimu“ (Rom 3, 28). Jo nuomone, žodelis tik yra legitimus vertimo intarpas, nes paryškina Įstatymo darbų ir Kristaus tikėjimo antitezę bei pabrėžia, jog išganymas nėra žmogaus pastangų nuopelnas. M. Liuteris net apgailestauja, kad neįterpė dar poros žodelių – alle ir aller, tuomet Pauliaus mintis būtų tapusi dar aiškesnė: „ išgelbsti tik tikėjimas, be jokių įstatymų ir jokių darbų.“

Teologinį argumentą M. Liuteris pasitelkia ir aiškindamas, kodėl ne paraidžiui išvertė angelo Gabrieliaus sveikinimą Marijai. Su jam būdinga ironija jis svarsto, jog vokiečiui pažodinis vertimas „sveika, malonės pilna“ (lot. ave gratia plena) visų pirma primintų pilną bokalą alaus arba storą piniginę. Graikišką κεχαριτωμένη (kecharitōmenē) ir lotynišką gratia plena M. Liuteris verčia malonioji (vok. holdselige) ir tokį pasirinkimą grindžia bibliškai. Mat Senajame Testamente tas pats arkangelas Gabrielius buvo siųstas pas Danielių. Jo hebrajiškiems kreipiniams חֲמוּדוֹת (hámûdôt) (Dan 9, 23) ir אִישׁ־חֲמֻדוֹת (’îš-hámùdôt) (Dan 10, 11, 19), kurie verstini kaip brangus, mylimas vyre, evangelistas Lukas, kuris puikiai išmanė tiek hebrajų, tiek graikų kalbas, parinko graikišką žodį κεχαριτωμένη. Tai paprasčiausias malonybinis kreipinys, o ne, kaip manyta viduramžiais, teologinę reikšmę turinti sąvoka. Anot M. Liuterio, jis būtų dar tiksliau perteikęs originalo mintį, jei Marijai adresuotą pasveikinimą būtų išvertęs „sveika, brangioji“, „sveika, mieloji“ arba net „sveika, mylimoji“ (vok. liebe).

Tikėtina, kad pirmieji lietuvių vertėjai buvo gerai susipažinę su M. Liuterio „Atviru laišku apie vertimą“. Antai B. Vilentas arkangelo kreipinį išvertė „Buki ſweika iſch malones numiletoghi“, taip apjungdamas originalą ir vokišką šaltinį. J. Bretkūnas laikėsi originalo, tačiau paminėjo ir M. Liuterio variantą, jį versdamas númileta. Prisimintinas ir katalikiškas J. Jaknavičiaus vertimas „ſweyka milistos piłna“, kuris paradoksaliai artimas M. Liuterio egzegezei. Tikriausiai šis ryšys atsitiktinis ir jį lėmė ne artimas teologinis požiūrio taškas, o slavizmo mylista (lenk. miłość, brus. мiлacць), turinčio ir malonės, ir meilės reikšmes, pasirinkimas (Pastebėtina, kad greta esančiame tekste lenkų kalba pavartotas žodis łáſka).

M. Liuteris buvo įsitikinęs, kad Biblijos vertimas į gimtąją kalbą yra ištisas menas, reikalaujantis ne tik puikaus biblinių kalbų – hebrajų ir graikų – išmanymo, bet ir gimtosios kalbos pojūčio. Šventojo Rašto pažinimas ir teologinis išprusimas nėra vienintelis gero vertimo laidas. Idant tinkamai išverstų Dievo žodį, vertėjas turi nuoširdžiai mylėti Dievą, branginti jo apreikštą tiesą ir ieškoti šlovės ne sau, o Dievui. Savo kritikams M. Liuteris prisiekia, kad neturėjo jokių paslėptų motyvų – Naująjį Testamentą ėmėsi versti ne dėl atlyginimo ir ne siekdamas iškilti. Šį sunkų, daug pastangų ir stropumo reikalaujantį darbą reformatorius vertinąs kaip „patarnavimą brangiems krikščionims ir šlovei Sėdinčiojo aukštybėse, kuris laimina mane kiekvieną mano gyvenimo valandą“. Bene geriausiai M. Liuterio požiūrį į Šventraščio vertimą apibendrina citata apie vertėjo širdį:

Ak, versti ne kiekvienam duota, kaip mano kai kurie pakvaišę šventieji. Vertimas reikalauja teisios, pasišventusios, sąžiningos, tyros, dievobaimingos, krikščioniškos, išlavintos, išsimokslinusios ir patyrusios širdies. Aš laikausi nuomonės, kad joks netikras arba sektantiškos dvasios krikščionis negali būti geru vertėju.

Martyno Liuterio paminklas Vitenberge (Vokietijoje)


J. Bretkūnas kaip lietuvių M. Liuteris

M. Liuterio vertimo principų šviesoje ryškiausiai sušvinta J. Bretkūno Biblijos tekstas. Pirmieji lietuviškos Biblijos vertėjai liuteronai konfesiškai angažuodamiesi titulinio puslapio antraštėje nurodydavo vokišką vertimo šaltinį, bet iš tiesų versdavo ir iš kitų šaltinių. Tiek J. Bretkūno, tiek J. J. Kvanto Biblijų titulinės antraštės pateikia nuorodą į M. Liuterio versiją, kaip į pirminį vertimo šaltinį. Jau minėjome, kad J. Bretkūno verstas psalmynas kur kas artimesnis originaliam hebrajiškam tekstui nei jo vėlesnė J. Rėzos redakcija, siekusi J. Bretkūną priartinti prie M. Liuterio. Evangeliją pagal Luką J. Bretkūnas vertė iš Vulgatos, tai liudija jo paties įrašas: Iſch latiniſchka perguldyta. J. Gelumbeckaitės nuomone, iš lotynų kalbos J. Bretkūnas galėjo būti išvertęs ir kitas evangelijas, bet vėliau jas perrašė, remdamasis M. Liuterio versija. Šie faktai pagrįstų hipotezę, kad J. Bretkūnas, savo iniciatyva ėmęsis versti Šventąjį Raštą, suvokė arba buvo patartas, kad Biblijos leidyba bus įmanoma tik orientuojantis į M. Liuterio versiją. Eglė Bukanytė, tyrinėjusi M. Liuterio versijos įtaką J. Bretkūno išverstoms evangelijoms, svarsto, kad vokiškosios sintaksės elementai į J. Bretkūno tekstą galėjo patekti ne tik per M. Liuterio vertimą, bet ir iš gyvosios kalbos – per XVI a. Prūsijos lietuvių dialektus. Aišku viena, kūrybinė J. Bretkūno laisvė pranoko ad verbum vertimo principą, kurio buvo tikimasi iš to meto Biblijos vertėjų liuteronų.

Manau, kad J. Bretkūną pagrįstai galėtume vadinti lietuvių Liuteriu, išvertusiu Šventąjį Raštą gyva ir vaizdinga savo meto kalba. J. Bretkūnui buvo artima M. Liuterio vertimo metodologija, ypatingą dėmesį skirianti gimtajai kalbai. Pakaks pacituoti L. Citavičiūtę:

Bretkūno kalba – sodri, glausta ir aiški, stilius artimas šnekamajai kalbai. Jis stropiai stengėsi neiškreipti originalo prasmės, išradingai gryna lietuviška išraiška perteikdamas rytietiškas realijas, vengė germanizmų ir svetimybių. Jo raštuose daug gyvų lietuviškų pasakymų, mažybinių-maloninių daiktavardžių formų, vaizdžių palyginimų, folkloro elementų, naujadarų, frazeologizmų (pavyzdžiui, netupėk bažnyčioje ant suolo kaip žąsis kokia ant lizdo; kurį Dievas myl, tą ir plak).

Mano manymu, J. Bretkūno vertimo spausdinimas galėjo būti vilkinamas ir galiausiai apskritai įstrigo dėl to, kad, lyginant pažodžiui, neatitiko M. Liuterio Biblijos. Ona Aleknavičienė teigia, kad J. Bretkūnas „atsiplėšia nuo „šventųjų kalbų“, kad nebūtų pažeistos lietuvių kalbos normos“. G. Kavaliūnaitė, lygindama XVI–XVII a. Šventojo Rašto vertimus į gimtąsias Europos tautų kalbas, J. Bretkūno Bibliją priskiria prie vertimų, atliktų vadovaujantis ad sensum principu, kaip ir M. Liuterio bei Brastos Biblijas. Konfesinės vienybės požiūriu J. Bretkūno kaip vertėjo laisvė galėjo kelti nemažai nerimo. Vis dėlto pastebėtina, kad J. Bretkūnas, kaip liuteronų kunigas, stropiai laikėsi savo eklezinės vyresnybės potvarkių. Todėl, nors jau buvo išvertęs visą Šventąjį Raštą, rengdamas „Postilę“ jis naudojo konfesiškai pripažintas Baltramiejaus Vilento, o ne savo verstas Naujojo Testamento ištraukas (tiesa, jas redagavęs).

Tyrimai teologiniu aspektu padėtų geriau suvokti, kodėl vienur J. Bretkūnas nesvyruodamas žengė M. Liuterio pramintais takais, o kitur drąsiai ieškojo originalių lietuviškų sprendimų. Mano atlikta analizė atskleidžia, kad arkangelo pasveikinimą Marijai J. Bretkūnas vertė iš graikiško teksto arba Vulgatos, tačiau žodžius malonės pilna pabraukė ir virš jų mažu šriftu įrašė liuterišką alternatyvą númileta. Aptartą „Laiško romiečiams“ sakinį J. Bretkūnas bei kiti vertėjai liuteronai, nepaisydami originalo ir sekdami M. Liuteriu, Pauliaus teiginį papildo intarpu tik. Jis pranyksta tik trečiojoje J. J. Kvanto Biblijos redakcijoje, parengtoje L. Rėzos (1816). Kita vertus, LDK vertėjai kalvinistai, laikydamiesi originalo, žodelį tik praleidžia. Tai būtų vienas iš pavyzdžių, kaip konfesinė tapatybė daro įtaką Šventraščio vertimui. Tolesni pirmųjų Šventojo Rašto vertimų į lietuvių kalbą tyrinėjimai teologiniu aspektu padėtų išsiaiškinti ir daugiau iki šiol neatsakytų klausimų.

Šventasis Raštas lietuvių kalba nelengvai skynėsi kelią. Nors pirmasis visos Biblijos vertimas, priklausantis J. Bretkūno plunksnai, pasirodė XVI a. pabaigoje, jis taip ir liko neišleistas. Panašaus likimo sulaukė ir XVII a. viduryje Anglijoje pradėta spausdinti, tačiau vertėjo bendražygių sustabdyta S. B. Chylinskio Biblija. Visas Šventasis Raštas lietuvių kalba pirmą kartą buvo išleistas tik 1735 m. Karaliaučiuje, vadovaujant J. J. Kvantui.