Kadras iš režisierės Bernadett Tuzos-Ritter filmo „Įkalinta moteris“ („A Woman Captured“, Vengrija, 2017 m., 89 min.).

Mariš jau daugiau nei dešimtmetį yra paprastos vengrų šeimos vergė. Ji dirba už dyką ir turi paklusti nurodymams, kitaip jos laukia bausmė. Režisierė BERNADETT TUZA-RITTER atsitiktinai susipažįsta su Mariš ir iš labai arti imasi dokumentuoti nusikaltimą žmogiškumui norėdama parodyti pasauliui, kas dedasi už uždarų kaimynų durų. Tapusi filmo heroje ir jausdama režisierės palaikymą, Mariš sustiprėja ir pradeda galvoti apie pabėgimą. Šis dokumentinis trileris yra geras pavyzdys, kaip filmų kūrėjo darbas ir aiškiai deklaruojama pilietinio aktyvumo pozicija gali radikaliai pakeisti žmogaus gyvenimą ir pasiekti realius pokyčius sprendžiant socialines problemas.

Pokalbis su filmo „Įkalinta moteris“ (A Woman Captured, Vengrija, 2017 m., 89 min.) režisiere B. Tuza-Ritter. 

Filme nėra pasakojama, kaip Mariš pateko į namų vergovę. Kokia jos istorija?

Mariš turėjo vyrą ir šešis vaikus, tad daug dirbdavo, kad juos išlaikytų. Viena šeima jai pasiūlė dirbti namuose – rūpintis vaikais ir namų ruoša. Iš pradžių algą jai mokėjo, bet pamažu suma vis mažėjo, o darbo valandos ilgėjo. Kai ji norėjo darbą mesti, jos neišleido ir ėmėsi fizinio smurto. Mariš vyras ketino apie tai pranešti policijai, bet šeima pagrasino, kad, jei prasitars, jie nuskriaus vaikus. Šeima užrakino Mariš namuose ir išmušė jai visus dantis.

Po to įvykio ji pateko į ligoninę, kur ir susipažino su Eta. Eta davė savo kontaktą ir paragino prireikus kreiptis į ją pagalbos. Grįžusi iš ligoninės Mariš dar kurį laiką buvo laikoma uždaryta, tačiau galiausiai paspruko. Tada paskambino Etai, ir, deja, viskas prasidėjo iš naujo. Iš pradžių Eta neva geranoriškai pasisiūlė padėti, priėmė pas save gyventi.

Žmogaus verbavimas visada prasideda nuo manipuliacijos. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad Mariš dienomis dirbdavo namuose, o naktimis fabrike. Visus uždirbtus pinigus ji turėdavo atiduoti Etai. Taip pat ją privertė pasirašyti paskolos bankui sutartį: Eta gavo pinigus, o Mariš skolą visam gyvenimui.

Eta įsileido jus į savo butą ir davė sutikimą filmuoti vergijoje laikomą moterį. Iš viso su šiais žmonėmis praleidote pusantrų metų. Skamba neįtikėtinai. Kaip jums pavyko ten patekti?

Kai studijavau režisūrą, man reikėjo atlikti užduotį – sukurti penkių minučių trumpametražį filmą apie žmogaus dieną. Keletą metų prieš tai Etos šeimą buvau sutikusi visai atsitiktinai. Man įstrigo atmintin Mariš veidas. Moteriai buvo apie penkiasdešimt metų, tačiau atrodė kur kas vyresnė. Režisūros egzaminui turėjau idėją stambiu planu nufilmuoti veidą, kuriame ryškiai matytųsi emocijos. Įsivaizdavau, kad tai turėtų būti Mariš veidas, todėl paskambinau šeimai ir paprašiau leisti man kelias dienas pafilmuoti. Jie sutiko.

Kai Mariš man pasakė, kad už namų ruošą ji negauna algos, tai buvo pirmasis ženklas, kad kažkas čia ne taip. Tuomet dar nieko nežinojau apie modernią vergovę. Kad Mariš yra vergė, supratau iš to, kad ji neturi teisės išeiti iš namų. Ji man ėmė pasakoti vis daugiau detalių, o aš apsimečiau, kad tęsiu filmavimą dėl mokslų.

Eta paprašė manęs pinigų už tai, kad toliau filmuoju, ir aš sumokėjau. Ši šeima dievino pinigus, jie manė, kad aš tik kvaila studentė, iš kurios galima pasipelnyti. Jie nenumanė, kad žinau visas paslaptis. Kartais ateidavau kasdien, o kartais kurį laiką nesimatydavome. Mums buvo uždrausta susitikti Etai apie tai nežinant. Kai kartą slapta susitikome, sužinojusi apie tai Eta du mėnesius neleido mudviem matytis.

Mariš gyvenimas primena koncentracijos stovyklą: ji valgo maisto likučius, dirba per naktį, jai neleidžiama miegoti lovoje, išeiti iš namų, matytis su dukra ir t. t. Kai susipažinote, taip ji gyveno jau dešimtmetį. Kodėl ji nepabėgo?

Ji neturėjo, kur eiti. Kasdien patirdavo didžiulį psichologinį smurtą, grasinimus. Nors durys ir atviros, bet baisu, kad pabėgus tave suras. Jei ji kreiptųsi į policiją, tai prišauktų bėdos – policininkams išėjus ją mirtinai sumuštų.

Mariš neturėjo prieigos prie interneto ar telefono. Vergovę patyrę žmonės praranda pasitikėjimą aplinkiniais. Jais ne kartą buvo manipuliuojama, todėl jie niekuo nebepasitiki. Toks paprastas dalykas kaip pagalbos telefono numeris įkalintiems žmonėms yra nepasiekiamas, nes jį rasti galima tik internete. Jei jis nėra iškabintas traukinių stotyje ar aplink namus, jie niekada jo nesužinos. Be to, ilgai gyvendama tokiame uždarame pasaulėlyje Mariš nebežinojo, kaip funkcionuoja visuomenė. Dėl to pabėgti ir pradėti naują gyvenimą – dar sunkiau. Mes stebimės, bet juk ir mums labai sunku keisti savo gyvenimą. Mes taip pat bijome pokyčių.

Mariš sakė, kad esate vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki. Ar kada jautėtė, kad tokia atsakomybė jums per didelė?

Taip, atsakomybė buvo milžiniška. Ji manimi pasitikėjo todėl, kad aš jos niekada nekaltinau. Problema yra ta, kad aplinkiniai paprastai kaltina aukas, dėl to jos ir neprašo pagalbos. Aš buvau su ja labai kantri. Ji man atsivėrė ne iš karto, po mažą žingsnelį. Aš to proceso neskubinau, niekada nespaudžiau kalbėti, jei ji nenorėdavo. Dėl to šalia manęs ji jautėsi saugiai. Kai mudvi susipažinome, ji buvo palūžusi, tačiau sustiprėjo žinodama, kad nebėra viena.

Kiekvienas galvojame, kad tai vyksta kažkur kitur, tolimoje šalyje, tikrai ne mano kieme. Bet reikia suprasti, kad yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ir imtis iniciatyvos. Į vergystę pakliuvę žmonės tiki, kad yra visiškai vieni ir niekas negali jiems padėti. Šis fenomenas neaplenkia nė vienos šalies.

Minėjote, kad leisti laiką tuose namuose jums buvo košmaras. Kokie buvo jūsų su Eta santykiai? 

Mūsų santykių pagrindas buvo pinigai. Buvau apsuptyje žmonių, kurių moralės ir etikos supratimas visai kitoks nei mano. Ši šeima didžiavosi, kad turi tarnų. Matydama psichologinį smurtą kartais bandydavau pasikalbėti su Eta apie jos elgesį, bet ji nesuprasdavo, ką turiu galvoje. Jai neatrodė, kad elgiasi žiauriai.

Ji bandė manipuliuoti ir manimi, nebuvo jokio tarpusavio pasitikėjimo. Pusė šeimos narių sėdėjo kalėjime. Tai buvo pavojinga aplinka, tarp tokių žmonių niekada nežinai, kas gali nutikti. Aš pati nenorėjau pripažinti fakto, kad susidūriau su nusikalstama veikla. Mintis, kad filmuoji nusikaltimą, sukausto, apima baimė.

Jūsų padėtis buvo kebli. Turėjote stebėti, kaip žeminamas žmogus, kuris jums rūpi. Ar bandėte Mariš apsaugoti, ginti?

Fizinio smurto man būnant šalia jie nesiimdavo. Negalėjau Mariš pasiūlyti darbo ar jos apgyvendinti, bet norėjau duoti jai meilės. Norėjau priminti, kad ji gimė laisva ir turi teisę būti laisva. Kalbėdavau, kad ji mielas žmogus, kad gana stipri. Mano tikslas buvo padėti jai atgauti orumą, pasistengti, kad ji vėl patikėtų savimi.

Mariš kalbėjo: „Jei pavyks šitą filmą bent kartą parodyti, žmonės supras, kaip nereikia elgtis vienam su kitu ir kad pagarbos nusipelnė visi, net ir tie, kurie neteko visko.“

Tai buvo viena priežasčių, kodėl nenustojau filmuoti. Keletą kartų norėjau viską nutraukti, bet supratau, kad tai globali problema ir privalau apie ją kalbėti. Noriu ugdyti sąmoningumą. Suprantama, sunku susitaikyti su mintimi, kad šių dienų pasaulyje egzistuoja vergija. Kiekvienas galvojame, kad tai vyksta kažkur kitur, tolimoje šalyje, tikrai ne mano kieme. Bet reikia suprasti, kad yra žmonių, kuriems reikalinga pagalba, ir imtis iniciatyvos.

Į vergystę pakliuvę žmonės tiki, kad yra visiškai vieni ir niekas negali jiems padėti. Šis fenomenas neaplenkia nė vienos šalies, Tarptautinis vergovės indeksas rodo, kad Lietuvoje yra septyniolika tūkstančių vergovę patiriančių žmonių. Mes nežinome, kas vyksta kaimynystėje už uždarų durų.

Po filmo premjeros Vengrijoje policija ir valdžia ėmėsi veiksmų – visame Budapešte iškabino plakatus su pagalbos numeriu ir žinia aukoms, raginančia kreiptis pagalbos.

Filmo anonsas:

Filmą „Įkalinta moteris“ galite pamatyti žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ metu. Festivalis „Nepatogus kinas“ Vilniuje vyks spalio 4–14 d., o dar vienuolikoje Lietuvos miestų festivalio dokumentiką žiūrovai galės pamatyti iki spalio 28 d. Daugiau informacijos rasite nepatoguskinas.lt.