Nauji Bažnyčios šventieji: s. Nazarija, Vincentas Romano, Oskaras Romero, popiežius Paulius VI, Pranciškus Spinelli, Marija Kotryna Kasper, Nuncijus. Šv. Mišios Vatikane 2018 m. spalio 14 d.

EPA nuotrauka

Sekmadienį popiežius Pranciškus paskelbė septynis naujus šventuosius. Du vyskupai popiežius Paulius VI ir arkivyskupas kankinys Oskaras Arnulfas Romero Galdamezas, du italai kunigai Pranciškus Spinelli ir Vincentas Romano, dvi vienuolės vokietė s. Marija Kotryna Kasper ir ispanė Kūdikėlio s. Jėzaus Teresė Nazarija Ignacė March Mesa ir pasaulietis italas Nuncijus Sulpricijus. Susipažinkime.

Mišių homilijoje popiežius kvietė sekti naujų šventųjų gyvenimo pavyzdžiu primindamas, kad Jėzus radikalus. Jis viską duoda, tačiau prašo visko, visiškos meilės ir nepadalytos širdies. Negalim atsilyginti trupiniais arba tam tikru meilės procentu. Viskas arba niekas.

Mūsų širdys yra kaip magnetas, pasiduodantis meilės traukai. Tačiau gali būti, kad prisijungs tik prie vienos dalies ir turės apsispręsti už meilę Dievui, ar už meilę pasaulio turtams; gyventi dėl meilės, ar dėl savęs. Pagalvokime, kurioje  mes pusėje. Jėzus kiekvieną iš mūsų klausia, taip pat visų kartu kaip keliaujančios Bažnyčios: ar tenkinsimės būti Bažnyčia, kuri tik skelbia gerus įsakymus, ar pasiryšime būti Bažnyčia-nuotaka, kuri dėl savo Viešpaties puola į meilę?

Šv. sesuo Nazarija – artimo meilė trokšta peržengti bet kokią ribą

Dvidešimtojo amžiaus pirmoje pusėje keliose Lotynų Amerikos šalyse besidarbavusi sesuo Nazarija nesibaimino jokios aplinkos – kasyklų, kalėjimo, turgaus, gyvulių ūkių. Jos darbą šiandien galėtume pavadinti socialinių teisių gynimu: ji ypač stengėsi padėti darbininkėms moterims, apginti jų teises. Ji buvo vienos iš pirmųjų profsąjungų įkūrimo iniciatorių.

Jos asmenybės trauka, jos meilės Bažnyčiai žinia, jos apaštalinis uolumas buvo tokie dideli, kad daugelis buvo patraukti jos charizmos. Skurdas turėjo daug veidų, todėl jos iniciatyvos gimdavo atsižvelgiant į konkrečius žmonių poreikius: ten, kur buvo badas, ji steigė valgyklas. Ten, kur buvo našlaičių ir benamių moterų, ji organizavo prieglobsčio centrus ir mažas mokyklas, kas sugražintų prarastą orumą. Niekas, rodos, negalėjo jos sulaikyti. Susibūrus bendramintėms, 1925 metais ji tapo naujos vienuolinės kongregacijos steigėja. Šiandien šios kongregacijos namai yra 21 valstybėje.

S. Nazarija gimė gausioje šeimoje Madride 1889 metais. Šeima nebuvo skurdi, tačiau dėl įvairių socialinių ir politinių aplinkybių jai teko patirti tikrą neturtą. Šeimai keliantis gyventi į Meksiką, Nazarija laive susipažino su dviem seserimis, kurios rūpinosi apleistais seneliais. Tai buvo patirtis, kuri joje paliko įspaudą: ji suprato, kad nori pasišvęsti Dievui, kad nori padėti vargšams ir apaštalauti. Visas likęs jos gyvenimas iki mirties 1943 metų rugsėjį Buenos Airėse buvo to įgyvendinimas. 1972 metais jos žemiškieji palaikai perkelti į Oruro, kasyklų darbininkų miestą, išpildant jos paskutinę valią. 1992 rugsėjį sesuo šv. Jėzaus Teresės Nazarija buvo paskelbta palaimintąja.

Septynių šventųjų kanonizacijos šv. Mišios. 2018 m. spalio 14 d.

EPA nuotrauka

Šv. Nuncijus – vaikystėje pradėti pokalbiai su Viešpačiu

Nuncijus (Nunzio) gimė 1817 m. Abrucų regione, Italijoje, neturtingiems, bet Dievo meilės ir džiaugsmo pilniems tėvams, tačiau, vos sulaukęs šešerių, liko našlaitis. Jį augino močiutė, tapusi jam tikra motina ir tikėjimo mokytoja. Močiutė jį mokė, kad pašventintoje Ostijoje yra Jėzus, sielų draugas ir kenčiančiųjų paguoda. Taip, būdamas šešerių, jis tapo Eucharistijos mokiniu – kasdien suklupęs priešais tabernakulį jis kalbėdavosi su Viešpačiu ir priimdavo širdyje Kristaus šviesą ir stiprybę. Po močiutės mirties, būdamas devynerių, buvo patikėtas smurtingo dėdės globon, kuris vertė jį dirbti kalvio dirbtuvėje, palikdamas jį uždarytą, badmiriaujantį, neleisdamas į bažnyčią. Gailestingi kaimynai susisiekė su kitu giminaičiu Neapolyje ir po ilgos ir varginančios kelionės Nuncijus buvo priimtas kilmingo pulkininko, miesto vargšų draugo, namuose. Pulkininkas tapo berniukui tikru tėvu.

Nunzijo laukė kiti išbandymai – iš karto turėjo būti paguldytas į ligoninę. Vos atvykęs, paprašė gydytojų prieš skiriant jam gydymą leisti priimti Pirmąją Komuniją. Ligoninė tapo vieta, kur atsiskleidė jo šventumas, kur jis galėjo išlieti meilės liepsną, jau senai degusią krūtinėje. Pasveikęs Nuncijus apsigyveno dėdės pulkininko pilyje. Jo gyvenimas pasikeitė, tačiau širdis linko Jėzaus, esančio Eucharistijoje, link. Norėjo pasišvęsti jam tapdamas kunigu, tačiau sutrukdė nenugalėta liga. Nepaisant gydymo ir rūpestingų pulkininko pastangų, Nuncijus mirė 1836 m. gegužės 5 d. būdamas devyniolikos. Paulius VI paskelbė jį palaimintuoju 1963 m. gruodį. 

Popiežius Pranciškus smilko naujų šventųjų relikvijas. Šv. Mišios Vatikane 2018 m. spalio 14 d.

EPA nuotrauka

Šv. Oskaras Arnulfas Romero Galdamez

Salvadoro vyskupas ir kankinys, arkivyskupas metropolitas Romero gimė Siudad Barios 1917 metais. Gavęs kunigystės šventimus 1942 metais du dešimtmečius tarnavo Šv. Mykolo parapijos klebonu. 1970 metais buvo paskirtas Salvadoro arkivyskupo augziliaru, paskui Santiago de Maria vyskupijos ordinaru ir 1977 metais Salvadoro arkivyskupu. Tuo metu krašte kilo politinė krizė, greitai virtusi pragaištingu pilietiniu karu. Arkivyskupas Romero ryžtingai smerkė smurtą prieš silpnuosius, kunigų ir katechetų žudymą. Jis buvo nužudytas 1980 m. kovo 24 d., jam aukojant Šventąsias Mišias.

Popiežius Pranciškus po arkivyskupo Romero beatifikacijos 2015 metais pasakė: „Romero kankinystė įvyko ne tik jo mirties momentu, bet ir ankstesnių persekiojimų, patirtų prieš mirtį, metu, taip pat dėl šmeižto ir žeminimų, kurie tęsėsi po jo mirties; tai buvo kankinystė, kurią pratęsė jo broliai kunigai ir vyskupai.

Šventieji Oscaras Romero ir popiežius Paul VI, į altoriaus garbę pakelti 2018 m. spalio 14 d.

EPA nuotrauka

Šv. popiežius Paulius VI: „Tu mums esi būtinas, Kristau!“

Paulius VI aistringai, džiaugsmingai, kartais skaudžiai mylėjo Bažnyčią visą savo gyvenimą. Jis buvo išrinktas popiežiumi per Vatikano II Susirinkimą, kai, greta šviesos ir vilčių, netrūko įtampų. Jis save eikvojo Bažnyčiai. Jis turėjo, pasak popiežiaus Pranciškaus, tikrą ganytojo širdį, buvo tikras krikščionis, mokantis mylėti. Jis gerai suprato, kad Bažnyčia yra Motina, kuri veda prie Kristaus. Todėl troško, kad Bažnyčia kalbėtų žmogui, uoliai vykdytų savo misiją, mylėtų, išlaisvintų. 

Daugiau apie šv. Paulių VI skaitykite čia.

Kristaus ikona – šv. Pranciškus Spinelli 

Diecezinis kunigas Pranciškus gimė Milane 1853 metais, buvo įšventintas kunigu 1875 metais. Atvykęs į Romą įsteigė bendruomenę jaunoms moterims, pasiryžusioms paaukoti gyvenimą Eucharistiniam Jėzui ir kiekviename vargše ir ligonyje įžvelgti Viešpatį. Jo susitikimas su vienuole Kotryna Comensoli padėjo įgyvendinti šį sumanymą, tokiu būdu įsikūrė Švč. Sakramento adoruotojų kongregacija. Kun. Spinelli vadovavo kongregacijai kaip fundatorius ir vadovas. Jį palaimintuoju paskelbė šv. Jonas Paulius II 1992 metais, būsimą šventąjį pavadinęs „Kristaus ikona“, kuris gyvenimą ir kunigišką tarnystę pagrindė meile eucharistiniam Kristui ir vargšų globa. Pranciškus Spinelli mirė 1913 m. vasario 6 d. Šv. popiežius Jonas Paulius II jį paskelbė palaimintuoju 1992 m. birželio 19 d.

Popiežius Pranciškus procesijoje į Šv. Mišias, kuriose į altoriaus garbę pakelti septyni nauji šventieji. Vatikanas 2018 m. spalio 14 d.

EPA nuotrauka

Šv. Vincentas Romano – kunigas, apsivilkęs teisingumu

Vincenzo Romano gimė neturtingoje šeimoje 1751 m. birželio 3 d. Neapolio apylinkėse. 1775 m. įšventintas į kunigus pašventė gyvenimą paprastiems žmonėms ir Dievui. Jis įsteigė nemokamą mokyklą neturtingiems vaikams, buvo geras pamokslininkas, išsilavinęs, bet kalbantis visiems suprantama kalba. Mėgo kartoti: „Dievo Žodis yra nuostabi sėkla, kuri kuria gerą gyvenimą, gerą mirtį ir rojų“. Bandydamas sugrąžinti į Bažnyčią ir nutolusius, pamokslavo „žvejodamas sielas“ lankydavosi vietose, kur kunkuliavo gyvenimas, ir iškėlęs rankose Nukryžiuotąjį imdavo pamokslauti, kol aplink jį susiburdavo būrelis klausytojų, kuriuos jis vėliau nusivesdavo į bažnyčią sakramentų. Miestelyje Torre del Greco, būdamas klebonu atstatė Šv. Kryžiaus bažnyčią, sugriautą po Vezuvijaus išsiliejimo. Žmonių vadinamas „kunigu darbininku“ dirbo kartu su mūrininkais ir suteikė darbą tiems, kurie buvo viską praradę.

1799 m. paskirtas Šv. Kryžiaus parapijos klebonu, tapo miestelio dvasiniu ir moraliniu vadovu. Daugiau nei trisdešimt metų jis sėmėsi jėgų iš maldos ir Šventojo Rašto. Ankstų rytą pradėdavo adoracija priešais tabernakulį, o vėlų vakarą poilsį aukodavo pamokslų rašymui. Kunigas buvo intensyviai įsitraukęs į karitatyvinę veiklą, ypač padėjo koralų žvejams, kurių miestelyje buvo daug. Laimindavo žvejus jiems išplaukiant, o per devynis mėnesius trunkančią žvejybą kunigas Vincentas rūpinosi žvejų šeimomis ir jas remdavo. Kunigas Vincenzo dovanodavo viską, ką turi, jo giminaičiai turėjo prižiūrėti, kad pats neliktų be rūbų. Buvo be galo mylimas Torre del Greco parapijiečių, dar dabar išlikusi patarlė: „kiekvienas torietis turi jūrą namuose ir kunigą Vincenzo širdyje”. 1825 m. nukritęs susilaužė šonkaulį, nebepasveiko, šešerius metus negalėjo judėti – „skausmų vyras“, kaip jį vadino parapijiečiai, 1831 m. užgeso nuo plaučių uždegimo. Popiežius Paulius VI paskelbė kun. Romano palaimintuoju 1963 m. lapkričio 17 d. 

Tikintieji laiko Oskaro Romero ir Marijos Kotrynos Kasper atvaizdus prieš kanonizacijos šv. Mišias 2018 m. spalio 14 d. Vatikane.

EPA nuotrauka

Šv. Marija Kotryna Kasper – evangelinio stiliaus pamoka

Kotryna Kasper gimė 1820 metų gegužės 26 dieną Dernbacho miestelyje. Mirus tėvui ir broliui šeimai teko parduoti namus, išsinuomoti kuklius kambarėlius ir eiti uždarbiauti. Būdams 24-25 metų Kotryna neturėdama jokių išteklių, tik kelių parapijiečių paramą, įsteigė „pamaldžią asociaciją“. Kelios bendramintės iš to paties kaimelio pradėjo kartu melstis, slaugyti ligonius, lankyti vargšus, rūpintis vaikais. Vėliau merginos pradėjo bendruomeninį gyvenimą, prie jų prisijungė daugiau aplink gyvenusių merginų ir moterų. 1851 m. vyresnioji Marija Kotryna bendruomenę pavadino „Jėzaus Kristaus vargšėmis tarnaitėmis“. Marija Kotryna įsteigė dešimtis kitų „mažų namelių“ aplinkiniuose kaimeliuose ir miesteliuose, kuriuose seserys rūpinosi vargšaism ligoniais, našlaičiais, kuriems įkūrė mokyklą. 

„Šios moters žemiškoji egzistencija, tikėjimas ir dvasios stiprybė mums yra tikra evangelinio stiliaus pamoka. Paprasta moteris be jokių technikos pažangos siūlomų priemonių, be išsilavinimo ir pinigų sugebėjo pradėti didžiulį kultūros ir socialinės pažangos darbą. Savanoriškas neturtas ir susižavėjimą kelianti motinos Marijos Kotrynos meilė artimui, virtusi dosniu tarnavimu skurdžiausiems ir apleistiesiems, yra tarsi griežtas perspėjimas ir reiklus kreipimasis į mūsų kartą, dažnai egoistiškai siekiančią turto vien sau ar hedonizmo bet kokią kainą“, – 1978 metų balandžio 16 d. sakė popiežius Paulius VI, vadovaudamas Marijos Kasper skelbimo palaimintąja apeigoms. 

Parengta pagal Vatican News