Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the Snow“, 2018 m.).

Pastaraisiais metais bandymai kurti tai, ką būtų galima vadinti lietuvišku istoriniu kinu, deja, pastebėtini tik skambiais lozungais apie būsimų šedevrų išskirtinumą ir apvaliomis datomis, žyminčiomis šių filmų pasirodymą kino teatruose (Donato Ulvydo „Emilija iš Laisvės alėjos“ žiūrovų teismo salėn įžengė praėjusių metų, o Audriaus Juzėno „Pelėdų kalnas“ – šių metų Vasario 16-ąją).

Spalio 12-oji – diena, kai Lietuvos žiūrovams atsivėrė galimybė pamatyti JAV gimusio režisieriaus Mariaus Markevičiaus režisuotą lietuvių kilmės JAV rašytojos Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ ekranizaciją – atrodytų, visai eilinė: rudeniškai žavus penktadienis, Lietuvos istorijai niekuo neišskirtinė diena. O galbūt priešingai: galbūt išskirtinė tuo, kad šią dieną didžiuosius ekranus išvydo įstabus kino filmas, giliai įsirėšiantis į kelių ateinančių kartų sąmonę? Galbūt toks, kuriame nuskambėjusias frazes ir epizodus visi mokėsime mintinai, suprasime jų žavią ironiją iš pusės sakinio? Deja.

Prieš įsibėgėjant – pora prisipažinimų. Pirmas toks: žiūrėdamas filmą nebuvau skaitęs R. Šepetys romano. Maža to – apie šią knygą buvau girdėjęs neigiamų atsiliepimų kaip apie skystoką kūrinį, kuris nepadaro įspūdžio, palyginti net su dar vėlyvuoju sovietmečiu (1988 m.) publikuotais Dalios Grinkevičiūtės atsiminimais („Lietuviai prie Laptevų jūros“).

Nepaisydamas to į kino teatrą ėjau genamas vilties, kad gera ekranizacija gali būti stipresnė nei silpnoka knyga. Antras prisipažinimas – tai, kad plačiai išplėtęs akis laukiau momento, kai ekrane bus parodyta kokio nors veikėjo marškinių rankovė, o tiksliau sakant – jos susegimo būdas. Šio kadro nereikėjo ilgai laukti – garbaus amžiaus inteligentiškas vyras, sėdintis vagone (pabrėžtinai nevartoju žodžio „tremtinys“ ar „tremtinių“ – apie tai šiek tiek vėliau), kuris skambant kiek per daug optimistinei muzikai (tinkamesnei siužetui apie Smolensko apylinkių gamtos stebuklus, negu vaizduoti prievartinį gyventojų išvežimą) riedėjo Rytų kryptimi, vilkėjo marškinius, susegamus sagutėmis.

Kai pamačiau šį kadrą – supratau, kad pilki debesys kartu su pelėdų kalnu ir šioje plotmėje klajojančia Emilija tinka tradiciniam lietuviško istorinio kino peizažui. Nedžiuginančiam ir įspūdžio nepaliekančiam peizažui.

Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the Snow“, 2018 m.).

Žinoma, galima būtų sutikti su nuomone, kad sagutės yra smulkmė – nieko čia baisaus, kad viename kadre parodomos ne vaizduojamam laikotarpiui būdingos marškinių sąsagos, o gerokai vėliau pradėtos naudoti pigios sagutės. Taip pat nieko baisaus ir ta optimistinė muzika, lydinti prievarta iš okupuotos Tėvynės išvežamus žmones, o taipgi nieko baisaus ir Tautiška giesmė, kurią kažkodėl užgieda gyvuliniame vagone atsidūrusi masė žmonių.

Nieko baisaus ir įžanginė lietuvių liaudies daina, kuri šiek tiek nesiderina su vėlesnėmis siužeto aplinkybėmis – juk filmo herojai – modernėjančio nepriklausomos Lietuvos miesto žmonės, o ne tradiciniai lietuvių ūkininkai, kuriuos į Sibirą vežė jau po karo. Problema su tuo „nieko čia baisaus“ kompleksu yra ta, kad dėmesingai žiūrint šį filmą tokių smulkių neatitikimų ir nelogiškumų galima surasti nemažai (žanro klasika – būsimojo Birželio sukilimo dalyvių įvardijimas „partizanais“ – terminu, kuris savaime susijęs su pokario rezistencija, o ne vaizduojamu karo laikotarpiu), o tai savaime nepuošia filmo ir rodo gan atmestiną požiūrį į būsimą žiūrovą – „Nejaugi, kas nors tai pastebės ir supras?“

Problema – ne vien sagutės. Problema – gerai žinomų istorinių faktų ir terminų iškraipymas bei supainiojimas. Jeigu abiturientai, besiruošiantys valstybiniam istorijos egzaminui filmą „Tarp pilkų debesų“ priimtų kaip gryną pinigą, tai tikrai nebesugebėtų paaiškinti, kuo skiriasi įkalinimas lageryje (priverstinio darbo stovykloje) nuo apgyvendinimo tremties vietoje.

Remiantis istorine logika, filmo „Tarp pilkų debesų“ herojai – tremtiniai: NKVD suimtų antisovietinių rezistentų (tokių kaip pagrindinės herojės tėvas) artimieji, šeimų nariai, kurie 1941 metų birželį buvo išvežti į Altajaus kraštą (šis vietovardis minimas ir filme) ir kitas vietas, o vėliau – 1942 m. pervežti į Jakutijos šiaurę, prie Laptevų jūros (tai irgi filmo epizodas). Atrodytų akivaizdu, kad filme kalbama apie tremtinius, tačiau filme gausybė epizodų, kurie byloja, jog čia vis dėlto ne tremties vieta, o lageris.

Patys NKVD karininkai (kurių yra pernelyg daug tokiam nedideliam tremtinių kontingentui saugoti), atrodo, nesupranta, su kuo turi reikalą: išvežant žmones iš Altajaus krašto prie Laptevų jūros, minima, kad jie tremtiniai („sylnyje“), o atsidūrus Laptevų jūros pakrantėje (kuri Lietuvos žiūrovams nesunkiai atpažįstama kaip tiesiog Kuršių nerija), filmo herojai jau vadinami kaliniais („zakliučionyje“). Tremtis bei tremtiniai ir lageris bei kaliniai – nors ir turintys panašumų, tačiau iš esmės skirtingi terminai, nusakantys sovietų naudotus prievartos mechanizmus. Filme vaizduojama situacija – kažkas per vidurį tarp tremties ir lagerio: lagerių kaliniai būtų gyvenę prastesnėmis sąlygomis ir dirbę sunkesnius darbus nei filmo herojai.

Tremtiniai vargu bau ar galėjo patirti tokias žiaurybes kaip viešas ir spontaniškas baudimas mirtimi dėl visai menkų nusižengimų (pavyzdžiui, pagyvenusi moteris sušaudyta dėl kelių pavogtų daržovių ar jauna motina sušaudyta dėl to, kad buvo apimta isterijos mirus kūdikiui). Atrodo, filmo kūrėjai norėjo į vieną juostą sudėti viską, ką baisaus yra skaitę ar girdėję apie stalininę Sovietų Sąjungą: ir, deja, savo norus jie išpildė, tik neskirdami tremties nuo lagerio ir tremtinių nuo kalinių.

Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the Snow“, 2018 m.).

Dar vienas itin silpnas šio filmo aspektas – vidines krizes nuolat išgyvenantis vienas pagrindinių veikėjų (neaišku: ar jis herojus, ar antiherojus) – enkavedistas Steckis. Žiūrovams pristatoma, kad jis – pusiau ukrainietis, turi žmoną ir sūnų, be to, patiria nuolatines kitų enkavedistų patyčias dėl savo ukrainietiškos kilmės ir namie paliktos žmonos, kurią „gali patvarkyti koks nors kaimynas“ (beje, Birželio tremtį lydėjęs netikėtai sovietus užgriuvęs karas su nacistine Vokietija visame filme iš esmės neminimas: atrodo, kad filmo veikėjai apie sovietams tragiškai prasidėjusį karą nieko nėra girdėję).

Žiūrovui duodama suvokti, kad ukrainietis Steckis – taip pat sovietų režimo auka, nepaisant to, kad NKVD karininkas. Dėl to Steckis vaizduojamas kaip kartais gėrio priepuolių apimamas (bando padėti tremtiniams, nusprendžia neišprievartauti vienos iš herojų), tačiau netrukus vėl į blogio bangas (nurodo viešai sušaudyti vieną tremtinių) panyrantis asmuo.

Nepaisant to, Steckis savo dienas baigia kaip teigiamas herojus – nusižudo nebegalėdamas tarnauti blogio imperijai, o priešmirtinis jo laiškas – poros tremtinių, pagrindinių filmo herojų, išankstinis paleidimas į laisvę. Ar eilinis NKVD karininkas galėjo savarankiškai karo metais priimti tokius toli siekiančius sprendimus – klausimas, į kurį palieku atsakyti jums patiems.

Filmo baigiamieji titrai, kuriuose užsimenama apie tautas, kurios iki šiol vaduojasi iš sovietų įtakos, nukreipia žiūrovus prie politinių aktualijų – pastarųjų metų įvykių Ukrainoje. Ši užuomina tiesmuka ir prieštaraujanti logikai: jei lietuvius tremtinius be teismo šaudantis ukrainietis enkavedistas yra už išsilaisvinimą nuo sovietų įtakos kovojančios Ukrainos simbolis, tai simbolis, reikia pasakyti, labai dviprasmiškas.

Dar būtų galima prikibti prie kelių dalykų, kaip kad neįtikima filmo pabaiga iš serijos „Jie gyveno ilgai ir laimingai“: išsvajotame Palangos pajūryje susitinkanti filmo saldžioji porelė, save tapatinantys su Jūrate ir Kastyčiu (visų pirma vaikinas už muštynes su mylimąja išvežančiais enkavedistais pagal filmo logiką turėjo būti sušaudytas kokius penkis kartus, o antra – sekant filmo siužetu, iš tremties Vilkų šeima anksčiau laiko paleidžiama 1943 metais – nejaugi iš sovietinės tremties jie grįžo į nacių okupuotą Lietuvą?). Vienas pagrindinių priekaištų iš techninės pusės – siaubinga rusų kalba, kuria protarpiais (ir gan dažnai) šneka filmo veikėjai: pirmasis padoriau rusiškai prabilęs aktorius – lietuvis Ramūnas Cicėnas, vaidinęs enkavedistą.

Kadras iš rež. Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ („Ashes in the Snow“, 2018 m.).

Apibendrinant filmas „Tarp pilkų debesų“ – silpnas. Be paminėtų istorinių klaidų ir elementarių nelogiškumų, turime nelabai įdomaus ir nelabai sukrečiančio siužeto juostą, kuri labiau primena vakarietišką kratinį įvairių stereotipų apie stalininę Sovietų Sąjungą. Žiūrovui, kuris bent kiek daugiau susipažinęs su okupuotos Lietuvos ir / ar stalininių represijų istorija, šis filmas atrodys kaip banalybė.

Vienintelis teigiamas dalykas – tikėtinas šio filmo paplitimas Vakarų šalių kino teatruose: nors okupuotos Lietuvos ir sovietinių represijų istorija filme „Tarp pilkų debesų“ pateikta painiai ir netiksliai, tačiau visiškai nieko apie Lietuvą ir jos istoriją negirdėjusiam žiūrovui tai galėtų būti pirmas žingsnelis.

O lietuviško istorinio kino kontekste – deja, nieko nauja: pilki debesys tarp pilkų debesų.

Filmo anonsas: