Šv. Teresė Avilietė (1515–1582) – karmelitų vienuolijos atnaujintoja, žymi Katalikų Bažnyčios mokytoja ir mistikė. 2015 m. sukanka 500 metų nuo šventosios gimimo. Šiandien, minint Didžiąją Teresę, esame kviečiami iš naujo susipažinti su maldos mokytoja, kurios nuorodos maldai atveria kelią žmogaus dvasinei brandai.

Kiekvieno žmogaus tikėjimo patirtis yra labai skirtinga ir autentiška. Šv. Teresė Avilietė siūlo septynių buveinių maldos modelį – kaip vidinę sielos kelionę, kurios tikslas – susitikimas su pilies Karaliumi – Kristumi.

Pirmoji buveinė – savęs pažinimas

Tai pasiruošimas įeiti į „Sielos pilį“. Šv. Teresė Avilietė ragina įsivaizduoti savo sielą tarsi pilį, pastatytą iš deimanto arba labai skaidraus krištolo su daugybe menių, – taip kaip ir danguje yra daug buveinių (plg. Jn 14, 2). Šventoji primena, kad „teisiojo siela yra ne kas kita kaip rojus, kuriuo gėrisi Viešpats“ . Karališkosios pilies įvaizdis sulyginamas su nepaprasta dangaus karalyste. Jis kuriamas pasitelkiant vaizduotę. Asmuo yra kviečiamas įeiti į save, nepasilikti už savo sielos pilies sienų. Šioje buveinėje nuolat grįžtama prie klausimo „kas aš esu?“. Nuodėmė atskiria nuo Dievo. Šventoji ją sulygina su šliužais ir kenksmingais žvėrimis. Pažinti ir atpažinti savyje Dievo veikimą, maldos svarbą, nuodėmės viliones – tai pirminis etapas. Susitikimas su Dievu yra labai asmeniškas. Gyvenimo centre yra Kristus – pilies Karalius. Visas gyvenimas yra skirtas Dievo ieškojimui ir bendrystei su juo.

Vienintelio iš natūros piešto Jėzaus Teresės portreto detalė (straipsnio autorės atstatytas atvaizdo variantas). Originalas, kurį 1576 m. nutapė Skurdo Jonas (Juan de la Miseria), saugomas Sevilijos karmeličių vienuolyne. Po kanonizacijos šiame portrete Teresei buvo pripieštos pamaldžiai sudėtos rankos, įrašas virš galvos ir balandis, vaizduojantis Šv. Dvasią. J. Micevičiūtės nuotrauka.

Antroji buveinė – vidinė malda

Dievas yra kviečiantysis: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!” (Mt 11, 28). Jis nuolat kviečia, kol siela išgirsta mylimojo šauksmą, ir eina tikėjimo ir pasitikėjimo keliu. „Kad ir kokia silpna būtų vidinė malda, Viešpats aukštai ją vertina. Kova su piktosiomis dvasiomis, kurios pakiša tūkstančius visokių pinklių, čia yra baisi ir sielą vargina daugiau negu pirmojoje buveinėje. Priešas taip kerta ir šaudo, kad siela būtinai turi išgirsti. Piktosios dvasios kiša į akis apgaulingus pasaulio dalykus: tarsi niekad nesibaigiančius jo džiaugsmus; juose randamą pagarbą; turimus draugus ir gimines; sveikatą, kurią galima prarasti besimarinant, nes į šią buveinę įėjusi siela nori atgailauti.“ Vidinė atgaila – tai gailestis dėl savo nuodėmių, gailestis dėl to, kad nepažinome Dievo ir nebuvome atviri jo malonės veikimui gyvenime. Tačiau šioje buveinėje siela ne visada yra pasiruošusi atsižadėti, pasninkauti ir atgailauti. Kopiant vis aukščiau, siela pamažu yra ruošiama vidinei atgailai.

Trečioji buveinė – atsiduodanti malda

Įžengus į trečią buveinę, Teresė Avilietė primena, kad mūsų gyvenimas žemėje yra skurdus. Ji pataria elgtis taip, lyg priešai nuolat stovėtų prie vartų. „Nei valgydami, nei miegodami negalime pamiršti ginklų, turime nuolat bijoti ir budėti, kad priešai neįsiveržtų į pilį.“ „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir, visa nugalėję, išsilaikyti. Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia – pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo Žodį. Kiekvienu metu melskitės Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymais. Be paliovos budėkite“ (Ef 6, 11–19). Apsiginkluoti ir naudotis Dievo ginklais – tai nuolatinis budėjimas, kuris padeda atrasti vidinę ramybę. Ištikimybė, uolumas ir atsidavimas – žmogaus, pasiekusio šias buveines, bruožai, tačiau čia tyko subtilus pavojus tapti savimi patenkintam, drungnam ir pamiršti „pirmąją meilę“. Šios kliūtys įveikiamos atnaujinant valios ryžtą gyventi su Dievu.

Ketvirtoji buveinė – ramybės malda

Ši buveinė daugiau nei kelio vidurys, nuo čia prasideda antgamtiniai dalykai. „Pažanga šiame kelyje ir patekimas į trokštamą buveinę priklauso ne nuo to, kad mes daug mąstome, bet nuo to, kiek mylime, todėl darykite viską, kas skatintų jūsų meilę.“ Meilė yra matas, kuriuo galima matuoti darbus, tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Nuo meilės kiekio priklauso, kokie esame ir kaip mokame vertinti kitus. Šventoji perspėja, kad meilė nėra šventi pamaldumo jausmai, bet tvirtas pasiryžimas visu kuo patikti Dievui. Svarbu saugotis, kiek įmanoma, bet kokio Dievo įžeidimo. Ketvirtojoje buveinėje malda tampa kontempliacija. Tai – ramybės malda. Ši malda nebūtinai turi būti rami. Ji gali būti dar ir kokia audringa, sukelianti tamsos momentų išgyvenimų. Tai jau tikra kontempliatyvi malda. Šv. Teresė Avilietė susikaupimą laiko antgamtiniu. Jis ateina neieškant nuošalios vietos ar užsimerkiant, ar kokių kitų pastangų dėka, nors pasiekus tokį susikaupimą akys pačios užsimerkia ir siela ieško nuošalumo. Toje būsenoje statomas pastatas maldai be dirbtinių pastangų.

Roko Balsio nuotrauka

Penktoji buveinė – susijungimo malda

Mistinio gyvenimo su Dievu pradžia. Žmogus vis labiau atsiduoda Dievui, veikiančiam giliausioje žmogaus sielos gelmėje per jo protą, atmintį ir valią. Krikščionis, pasiekęs šią maldos pakopą, dalyvauja dieviškoje bendrystėje. Šios vienybės vaisius – dvasinis ir moralinis perkeitimas. Šioje fazėje atsiranda neįtikėtinas lengvumas, vienijantis su Jėzumi, užmezgant su juo ryšį. Tai malda, kurios centrą visiškai užima Jėzus. Penktoje buveinėje pabūnama tik ribotą laikotarpį. Čia nėra tamsos – patiriamas veikiau medaus mėnesio jausmas; gyvenama tarsi debesyse, išgyvenant susitaikinimo jausmą, kylantį iš vidinio ryšio su Dievu.Ar mūsų malda pasiekė susijungimo lygį – geriausiai rodo tobulas atsižadėjimas. Susijungimo maldoje siela visiškai budri Dievui, o pasaulio dalykams ir sau – visai nejautri. Šio trumpo susijungimo metu siela tarsi netenka sąmonės, tad ir norėdama nieko negali mąstyti. Čia siela tik myli. Ji yra apmirusi pasauliui, kad kuo labiau būtų gyva Dieve. Šventoji ragina neatidėlioti ir skubiai eiti prie darbo – atsižadėti savimeilės, savosios valios, neprisirišti prie nieko žemiško, atsiduoti atgailai, maldai, klusnumui, apsimarinimui ir praktikuoti visas dorybes.

Šeštoji buveinė – kliūtys meilei

Čia mistinė vienybė dar gilesnė ir vadinama „sužadėtuvėmis“. Mistikas išgyvena neapsakomą Dievo meilę, bet drauge ir „dvasios naktį“. Dievas vis dažniau aplanko vidiniais kreipiniais, vizijomis, skrydžiais, ekstazėmis, taip dar labiau padidindamas besimeldžiančiojo troškulį.Viešpats perkelia į šeštąją buveinę: ūmai pajunti savotiškos sausros potyrius, esi naktyje, patiri vidinius ir išorinius išbandymus, o nebūdamas visiškai švarus, jautiesi itin nepatogiai. Išoriniai išbandymai tave atakuoja, tave vargina, kankina, nes tu dar nesi pakankamai švarus; vidiniai išbandymai – sausra, pagundos, dykuma ir apleidimas – visa tai tave valo, tyrina. Šv. Teresė Avilietė, rašydama apie šeštąją buveinę, atskleidžia, kad siela jau yra sužeista meilės Sužadėtiniui. Ji dar labiau stengiasi ieškoti vienumos ir pašalinti visa, kas trukdo mylėti. Šioje buveinėje pilies Karalius yra vadinamas Sužadėtiniu.Jėzus, Švč. Mergelė Marija bei šventieji šiame kelyje yra labai svarbūs. Šv. Teresė Avilietė atkreipia dėmesį į gyvenimą, kuris yra ilgas ir gausus kančių. Ji pataria įsižiūrėti į Kristų, įsijausti į jo nusistatymą, su kuriuo jis priėmė kančias. Toks įsižiūrėjimas ir įsijautimas, anot šventosios, padėtų savo kančias priimti su krikščionišku tobulumu. Tam mums padeda apaštalų ir šventųjų pavyzdžiai.

Septintoji buveinė – meilės pilnatvė

Čia išgyvenama „mistinė santuoka“. Dievas ir siela tapo viena. Mistikas gyvena nuolatinėje vienybėje su Jėzumi bei Švenčiausiąja Trejybe. Jis gyvenimu liudija, jog yra perkeistas į nukryžiuotąjį Kristų ir neša gausių vaisių Dievui ir Bažnyčiai. Šv. Teresė Avilietė dar kartą ragina prisiminti, kad siela yra vidinis pasaulis, o jos vidus – tai Dievo buveinė. Dievas suvienija sielą su savimi. Siela įvesta į septintąją buveinę susitinka su Švenčiausiąja Trejybe, kuri yra kaip vienas asmuo, viena būtybė, viena galybė, viena išmintis ir vienas Dievas. Švenčiausioji Trejybė atveria Evangelijoje užrašytų Viešpaties žodžių prasmę „Jis ir Tėvas, ir Šventoji Dvasia ateis ir apsigyvens jį mylinčioje ir jo įsakymus vykdančioje sieloje“ (plg. Jn 14, 23). Tai dieviška draugystė, kuri sielą nuolat ruošia vis didesniems dalykams. Šv. Teresė pažymi, kad šia draugyste Viešpats padeda sielai visapusiškai tobulėti ir išsilaisvinti nuo baimės. Šventoji pataria nestatyti bokštų be pamatų, nes Viešpats žiūri ne į darbų dydį, bet į meilę, su kuria tai daroma. Atnašaukime tas aukas, kurias pajėgiame. Viešpats jas sujungs su ta auka, kuria jis už mus ant kryžiaus paaukojo Tėvui, kad jos įgytų vertę, pelnyta mūsų valia, nors mūsų darbai ir menki.

„Meilė negali pasitenkinti likdama toje pačioje pakopoje“ (Teresė Avilietė). Kelionė su Dievu – „Sielos pilies“ Karaliumi, nesibaigia pasiekus septintąją buveinę. Dabar siela išgyvena vienybę ir susijungimą su Dievu, kuris tęsiasi visą gyvenimą.

Parengė Rasa Lazdauskaitė