Kompozitorių sąjungos pastato interjeras. Norberto Tukaj nuotrauka

Turbūt vargiai rastume žmogų, kuris nieko nebūtų girdėjęs apie „Open House Vilnius“ iniciatyvą. Kasmet vis daugiau lankytojų sulaukiantis renginys visuomenei atveria įvairių pastatų duris ir sėkmingai skatina domėjimąsi savo aplinka.

„Svarbiausias pokytis per pastarąjį dešimtmetį yra pokytis miestiečių sąmonėje – tikrai niekada nebuvo tiek daug viešai kalbama apie architektūrą ir miestą kaip dabar“, – neabejoja vienos iš „Open House Vilnius“ organizatorių SANDRA ŠLEPIKAITĖ ir VITA SOLTONAITĖ-PUSLIENĖ. Pašnekovės pastebi, kad šios iniciatyvos metu edukuojasi ne tik lankytojai, bet ir kiekvienas savanoris, organizatorius.

Su Sandra ir Vita kalbamės apie Vilniaus identitetą, edukacijos svarbą ir augantį visuomenės susidomėjimą savo miestu.

„Open House Vilnius“ organizatorė Sandra Šlepikaitė. Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotrauka
„Open House Vilnius“ organizatorė Vita Soltonaitė-Puslienė. Aurelijos Slapikaitės-Jurkonės nuotrauka

Suteikiate galimybę miestiečiams pažvelgti į savo miesto architektūrą iš vidaus. Kodėl tai svarbu?

Sandra Šlepikaitė: Dažnai žmonės laiko architektūrą elitizuota sritimi, ir tai nėra nepagrįsta nuostata dėl dar XX amžiuje susiformavusio architekto genijaus įvaizdžio. Būtent dėl tokio visuomenės ir architektų santykio ir buvo sumanyta „Open House“ koncepcija. Norint mažinti architektūros ir architektų atitolimą nuo visuomenės, pirmą kartą renginys buvo įgyvendintas Londone 1992 metais.

Gyva architektūros patirtis – tai vienas pagrindinių „Open House“ principų. Visų pirma užėjimas į pastato vidų – tarsi apsilankymas svečiuose. Kartais mūsų programoje yra pastatų, kurie ir taip yra nesunkiai aplankomi, tačiau kartais žmogui trūksta paprasto paraginimo, pakvietimo užsukti į vidų. Taip pat užėjęs į pastato vidų gali pažvelgti į miestą ar pažįstamą gatvę iš ne kasdienio rakurso, pamatyti nematytą panoramą ar kokią detalę. Tai taip pat suteikia galimybę pažinti gyvenimą, kuris vyksta pastatuose.

Apsilankę pastato viduje žmonės išgirsta, prisimena ar patys savo apsilankymu sukuria istoriją, susisieja su vieta per pasakojimą, sužino pastato istoriją, architekto motyvus jį sukurti būtent tokį. Visa tai padeda plėtoti draugišką, artimesnį santykį su savo miestu.

Vita Soltonaitė-Puslienė: Architektūros, kaip ir knygos, negali vertinti tik pagal viršelį – turi atsiversti ir ją perskaityti, kad galėtum pasakyti, ar ji gera. Taip ir su architektūra, „Open House“ renginio metu kviečiame pažinti pastatą iš vidaus, išgirsti pastato gyvavimo ar jo sukūrimo istorijas. Tai taip pat yra puiki proga pabendrauti ir su pastatų architektais. 

Vadovaudamosi savo patirtimi, ar galėtumėte teigti, kad Lietuvoje auga susidomėjimas miesto architektūra, urbanistika? Kokios to priežastys?

V. Soltonaitė-Puslienė: Kai 2014 metais ėmėmės organizuoti „Open House Vilnius“, kiek baiminomės, ar architektūra bus žmonėms įdomi tema. Todėl greta organizavome įvairių kultūros renginių, kad bent jie žmones priviliotų į pastatus. O, pasirodo, to visai nereikia, žmonėms rūpi patys pastatai. Dabar organizuojame renginius tam, kad papildytume, išplėstume architektūros sąvoką, kaip, pavyzdžiui, pernai įvykęs judesio performansas „Bodies in Urban Spaces”.

Kasmet stengiamės ir dirbame tam, kad žmones sudomintume architektūra, tačiau ir mūsų renginio lankytojai yra labai smalsios asmenybės. Architektūra visada buvo įdomi ir aktuali tema. Juk žmonės su ja susiduria kasdien, tik apie ją nekalba, o mes siekiame, kad, kaip ir kinas, teatras ar literatūra, ji taptų kasdienio pokalbio dalimi. Kviečiame pažvelgti į ją iš naujos perspektyvos. Taip pat per pastaruosius dvejus metus prie „Open House“ pasaulinio tinklo prisijungė 10 naujų miestų. Taigi gal susidomėjimas yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje?

S. Šlepikaitė: Taip, tik galbūt anksčiau nebuvo galimybės išbandyti ar pamatuoti tą susidomėjimą, nes nebuvo erdvės apie tai viešai diskutuoti. Šiuo metu matome, kad daugėja įvairių renginių, veiklų ir iniciatyvų, kurios sukuria galimybę žmonėms kalbėti apie architektūrą, susitikti su architektais.

Dėl atsiradusių naujų veiklos formų architektūros tema dažniau skamba viešojoje erdvėje, tampa madinga. Matyt, atėjo tam laikas: išlaisvėjome, pasirūpinome savo baziniais poreikiais, ir mums ima rūpėti aplinka, kurioje gyvename, atrandame galimybes šią sritį geriau pažinti ir netgi patys joje dalyvauti.

Juozapo Montvilos kolonija Lukiškėse. Norberto Tukaj nuotrauka

Vilniaus veidas yra labai įvairialypis, tačiau turbūt geriausiai jį atspindi pastatai, kurie neatsiejamai susipynę su reikšmingiausiais miesto ir valstybės istorijos įvykiais, skirtingais laikotarpiais, socialiniais ar kultūriniais reiškiniais. Galbūt dalis charakteringiausių objektų būtų net ne pastatai, o viešosios erdvės ar ištisi rajonai.

Kokie objektai sulaukia daugiausia lankytojų susidomėjimo? Kas galbūt nepelnytai būna kiek primiršta?

V. Soltonaitė-Puslienė: Kasmet stebime, kurie pastatai sulaukia didžiausių srautų. Praėjusiais metais daugiausia lankytojų sulaukė Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Vileišių rūmai), „Pirklių klubas“ – verslo centras, VU Kairėnų Botanikos sodo žaliasis pastatas-augalas. Tai pastatai, kurie veikė abi renginio dienas. Vis dėlto, pavyzdžiui, J. Montvilos kolonija Lukiškėse, nors ekskursijos ten vyko tik vieną dieną, nenusileido populiarumu, ir čia apsilankė apie 1000 žmonių.

S. Šlepikaitė: Pernai taip pat labai populiarus buvo Vilniaus televizijos bokštas. Lankytojų eilės abi renginio dienas driekėsi nuo pat ryto, žmonės laukė po 3–4 valandas, kad patektų į vidų. Kasmet daug susidomėjimo sulaukia ir miesto naujokai kaip „Quadrum“ verslo centras.

Žmones labiausiai domina mūsų programoje esantys nauji pastatai, kurių atsiradimą jie patys matė, ir seniausi objektai, kurių istorijos šiandieniai miestiečiai jau nebepamena. O sovietmečio modernizmas kartais yra nepelnytai nuvertinamas dėl asociacijos su okupacine ideologija, tačiau yra reikšmingas laikas mūsų architektūros istorijoje. Per „Open House“ naujai nušvitę modernizmo perlai: Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas, Žemės ūkio ekonomikos institutas ir skaičiavimo centras, Vilniaus kultūros pramogų ir sporto rūmai.

V. Soltonaitė-Puslienė: Kartais patys pastato šeimininkai būna nepelnytai pastatą pamiršę, o „Open House Vilnius“ renginys atveria akis, ir jie pamato viską kitu žvilgsniu. Taip, pavyzdžiui, nutiko su architektės Elenos Nijolės Bučiūtės LR Krašto apsaugos ministerijos pastatu. Kai kreipėmės į atstovus dėl pastato atvėrimo „Open House Vilnius“ metu, jie nesuprato, ką mes norime rodyti, kuo tas pastatas vertingas. O po festivalio paprašė surengti ekskursiją patiems ministerijos darbuotojams – pajuto, kokia įdomi to pastato istorija ir kaip jos žinojimas padeda suvokti jo vertę.

Kokius Vilniaus pastatus išskirtumėte kaip stipriausiai atspindinčius, formuojančius Vilniaus veidą?

S. Šlepikaitė: Manau, kad Vilniaus veidas yra labai įvairialypis, tačiau turbūt geriausiai jį atspindi pastatai, kurie neatsiejamai susipynę su reikšmingiausiais miesto ir valstybės istorijos įvykiais, skirtingais laikotarpiais, socialiniais ar kultūriniais reiškiniais. Galbūt dalis charakteringiausių objektų būtų net ne pastatai, o viešosios erdvės ar ištisi rajonai.

V. Soltonaitė-Puslienė: Man barokinė architektūra senamiestyje, bažnyčios ir jų bokštai yra labai stiprūs Vilniaus veidą formuojantys elementai. Bet, kalbant apie šiuolaikinę architektūrą, išskirčiau dešiniajame Neries upės krante formuojamą architektūros kalvą su Baltuoju tiltu, „Lietuvos“ viešbučiu.

S. Šlepikaitė: Manau, vis dėlto modernizmo architektūra paliko ryškų pėdsaką Vilniaus veide. Man, pavyzdžiui, Šiuolaikinio meno centras (arch. Vytautas Edmundas Čekanauskas) atrodo tokio vilnietiško modernizmo pavyzdys – pastatytas senamiesčio aplinkoje, sukurtas pagal tuometinius architektūros principus, tačiau kartu interpretuoja istoriją, senamiesčio kiemelius, jautriai atveria senamiesčio perspektyvas.

Tokių kontekstui jautrių modernizmo pavyzdžių Vilniuje nemažai – to paties architekto LR Vyriausybės rūmai ar Algimanto ir Vytauto Nasvyčių Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Seimo rūmai. Kaip a. a. Algimantas Nasvytis yra sakęs viename interviu: „Aš – tik Vilniaus architektas, nesu kūręs niekur kitur.“ Tai, manau, atsispindi jų darbuose, ir be jų ar kitų to laiko architektų darbų neįmanoma matyti viso Vilniaus paveikslo. Kad ir ta pati jau minėta architektūros kalva dešiniajame krante – taip pat modernistinis projektas, įgyvendinamas iki šiol.

Norberto Tukaj nuotrauka

Tai, kokias patirtis išgyvename mieste, toks jis mums ir atrodo, ir taip pasakojame apie jį kitiems – savo draugams, svečiams, taip ji pristatome, rodome tuos pastatus, kurie mums patiems yra vienaip ar kitaip svarbūs, apie kuriuos turime, ką papasakoti.

Jei reikėtų, kaip apibrėžtumėte Vilniaus tapatybę? Koks Vilnius yra jums?

V. Soltonaitė-Puslienė: Vilnius yra tikrąja to žodžio prasme daugiasluoksnis miestas. Vienas labai ryškiai matomas sluoksnis – religijų ir kultūrų įvairovė. Tai galima matyti pagal maldos namus senamiestyje: čia yra ir sinagoga, ir cerkvė, ir lenkų, lietuvių katalikų bažnyčios. Kitas Vilniaus tapatybei svarbus sluoksnis yra modernizmo architektūra. „Open House Vilnius“ renginio metu šį sluoksnį ypač norime atskleisti. Tų sluoksnių yra ir dar daugiau, jie susipynę tarpusavyje. Vilnius man taip pat dar yra ir jaunas miestas.

S. Šlepikaitė: Jaunas galbūt ta prasme, kad yra besivystantis miestas, nesustojęs augti, ieškantis savo tapatybės, kartais neišmintingas ir klystantis, tačiau, viliuosi, iš savo klaidų besimokantis.

Ar edukacija, tarp jų, žinoma, ir „Open House Vilnius“ projektas, turi įtakos Vilniaus miesto įvaizdžiui ir identitetui formuoti?

V. Soltonaitė-Puslienė: Edukacija yra labai lėtas, ilgalaikis procesas. Tačiau per „Open House Vilnius“ ir kitas Architektūros fondo edukacines veikas siekiame, kad žmonės taptų kritiškesni ir reiklesni savo aplinkos kokybei. Mes remiamės nuostata, kad miestas priklauso žmonėms, taigi, geriau pažindamas miestą, kuriame gyvena, suprasdamas architektūros kalbą, miestietis gali kelti reikalavimus aplinkai, konstruktyviau reikšti savo nuomonę miesto planavimo, plėtros klausimais, aiškiau suvokia ir savo kaip piliečio teises bei atsakomybę. Visuomenės sąmoningumas ir kūrybingumas lemia, kokią architektūrą mes vertiname, ką projektuojame, statome ar griauname. Tai, žinoma, formuoja ir miesto įvaizdį.

S. Šlepikaitė: Miesto identitetas yra subjektyvi sąvoka. Jei mes per „Open House Vilnius“ atveriame būtent vienus, o ne kitus pastatus, žmonės ima suvokti tą miestą per tuos objektus ir tas istorijas, kurias sužino. Žmonės susisieja su konkrečiomis vietomis per savo asmeninę patirtį. Ir būtent tie objektai jiems įgyja reikšmę. Taip išeina, kad identitetas gali būti kuruojamas – kad, pavyzdžiui, sudarydami „Open House Vilnius“ programą galime formuoti, keisti miesto įvaizdį. Mes nuo pat pirmų metų siekėme atskleisti modernizmo architektūrą, vėliau ir postmodernizmo ar tarpukario Vilniaus architektūrą, nes jautėme, kad žmonės šio laikotarpio Vilnių nepakankamai gerai pažįsta.

Tai, kokias patirtis išgyvename mieste, toks jis mums ir atrodo, ir taip pasakojame apie jį kitiems – savo draugams, svečiams, taip ji pristatome, rodome tuos pastatus, kurie mums patiems yra vienaip ar kitaip svarbūs, apie kuriuos turime, ką papasakoti. Ir kuo daugiau įvairių sluoksnių pažįstame, tuo įdomesnė ta tapatybė atrodo. Vienas mūsų organizatorių, prieš įsitraukiant į „Open House“, vesdavo ekskursijas senamiestyje, ir jam Vilnius asocijavosi su istorija – baroku, bažnyčiomis, kiemais, siauromis gatvelėmis ir t. t.

Tai buvo Vilniaus sluoksnis, kurį jis laikė reprezentatyviausiu ir įdomiausiu, o šiuolaikinė architektūra dešiniajame Neries krante jam buvo kažkas brutalaus, kas kėsinasi užgožti senamiesčio grožį. Staiga, tapęs „Swedbank” centrinės būstinės Konstitucijos prospekte savanoriu, šis žmogus pamato, kad ir šiuolaikinė architektūra gali turėti savo naratyvus, gali būti įdomi. Dėl „Open House Vilnius“ jo įsivaizdavimas apie sostinės identitetą kinta – Vilniaus tapatybės formuotoju tampa ne tik senamiestis, bet ir šiuolaikinės architektūros objektai. Taigi „Open House“ metu edukuojasi ne tik lankytojas, bet ir kiekvienas savanoris bei organizatorius.

„Open House“ vyksta daugelyje kitų pasaulio miestų. Kaip manote, į kuriuos jų verta lygiuotis Vilniui ir kodėl?

V. Soltonaitė-Puslienė: Visame pasaulyje yra daugiau kaip 40 „Open House“ miestų – nežinau, į ką galima lygiuotis. O gal į nieką neverta lygiuotis – gal ieškokime savo vietos savitumo ir jį pabrėžkime. „Open House“ renginio organizavimo atžvilgiu mes visada stebime, kaip „Open House“ organizuoja Melburnas, Torinas ar Lisabona – jie mūsų korifėjai.

S. Šlepikaitė: Taip, „Open House“ miestai labai skirtingi, su savita architektūra, savomis problemomis ir iššūkiais – nuo Gdynios čia pat kaimynystėje iki Makau Kinijoje ar Lagoso Nigerijoje. Ko Vilnius galėtų iš jų pasimokyti? Gal iš Bilbao galėtų pasimokyti strategiško ir vizionieriško planavimo.

Performasas „Bodies in Urban Spaces“. Svajūno Stroino nuotrauka

Norėtųsi, kad šiandien senamiestyje statomi nauji pastatai neimituotų istorinių stilių, kad ir senamiestyje būtų kuriama brandi, šiuolaikinė architektūra. Norėčiau, kad nebemanytume, jog seniausias miesto sluoksnis yra vertingiausias, kad reikia atkūrinėti tai, ko seniai nėra, ignoruojant ir nutrinant naujai besiformuojančius sluoksnius.

Kaip vertinate Vilniaus pokyčius per pastaruosius, sakykime, 10 metų?

V. Soltonaitė-Puslienė: Prieš 10 metų, 2008-aisiais, buvo ekonominės krizės pradžia. Po intensyvaus statybų bumo jos staiga sustojo. Architektams atsirado laisvesnio laiko, ir natūraliai suaktyvėjo visuomeninės veiklos – susibūrė Architektūros fondo skirtingos iniciatyvos, paskaitos, ekskursijos, diskusijos. Iš to gimė „Open House Vilnius“, Keliaujančios architektūros dirbtuvės ir kiti nuostabūs Architektūros fondo projektai.

Pastaraisiais metais suaktyvėjo Lietuvos architektų rūmų veikla, 2017 metais priimtas Lietuvos architektūros įstatymas. Visi šie pokyčiai labai svarbūs pirmiausia architektų bendruomenei. Per dešimt metų Vilniuje ne tik pastatyta įvairios paskirties pastatų, tačiau ir suformuoti nauji kvartalai, užstatymas palei Konstitucijos prospektą, rekonstruota Nacionalinė dailės galerija – tai puikus modernizmo architektūros pritaikymo šiandienos poreikiams pavyzdys.

Žinoma, gausu ir prastų, pigių rekonstrukcijų ar renovacijų kaip buvusios „Fluxus“ ministerijos atveju sunaikintos originalios ir vertingos pastato dalys. Vis dėlto svarbiausias pokytis, mano manymu, yra pokytis miestiečių sąmonėje – tikrai niekada nebuvo tiek daug viešai kalbama apie architektūrą ir miestą kaip dabar.

S. Šlepikaitė: Man vienas ryškesnių pokyčių – tai MO muziejaus atsiradimas. Gal dėl to, kad asmeniškai prisimenu „Pro-testo“ laboratoriją, kovojusią už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą. Nors „Lietuvos“ kino teatras vis dėlto buvo uždarytas ir nugriautas, tačiau šios vietos dabartinė transformacija man atrodo yra subrandinta – čia išliko kultūrinė funkcija, viešosios erdvės. O Lukiškių aikštės pokytį vertinu kaip miestui svarbų, tačiau neišplėtotą projektą. Dėl to gaila, nes yra prarasta galimybė susitarti.

Kokią Vilniaus viziją matote?

V. Soltonaitė-Puslienė: Man norėtųsi, kad priimantys sprendimus ar turintys galią asmenys turėtų tą Vilniaus miesto viziją.

Kai projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjunga, ar tai būtų pastatas, ar inžinerinės infrastruktūros objektas, prie sklypo pastatoma lentelė su užrašu „Kuriame Lietuvos ateitį“. Norėtųsi, kad ta ateitis būtų kuriama atsakingai, renkantis ne vienkartinius, pigius, greitus, o kokybiškus ir gerai apgalvotus, išdiskutuotus sprendimus.

S. Šlepikaitė: O man norėtųsi, kad šiandien senamiestyje statomi nauji pastatai neimituotų istorinių stilių, kad ir senamiestyje būtų kuriama brandi, šiuolaikinė architektūra. Norėčiau, kad nebemanytume, jog seniausias miesto sluoksnis yra vertingiausias, kad reikia atkūrinėti tai, ko seniai nėra, ignoruojant ir nutrinant naujai besiformuojančius sluoksnius. Norėčiau, kad Vilnius įvertintų visą – ir didingą, ir skaudžią – savo istoriją ir kad priimtų visą patirtį kaip unikalią, ne trukdančią, bet padedančią skleistis šiuolaikinei miesto tapatybei ir ore tvyrančiam kūrybiniam potencialui.