Sesuo Michaela Rak

Lenkų kino savaitės metu sostinėje įvyko pasaulinė dokumentinio filmo „Čia gyvenama“ premjera. Šioje juostoje pasakojama apie pirmąjį ir vienintelį Vilniuje veikiantį hospisą, kurio įkūrėja – charizmatiškoji sesuo Michaela Rak. Ji kartu su filmo režisiere Kinga Dębska lankėsi XFM radijo laidoje „Kitas kadras“.  

Jaudinanti premjera

Dešimties dokumentinių ir keturių vaidybinių filmų režisierę Kingą Dębską Vilniaus publika jau pažįsta iš festivalių. Tačiau ši premjera jai tapo ypatinga.

„Man, kaip režisierei, ši premjera buvo nepaprastai svarbus įvykis. Po filmo „Mano dukterys karvės“ pristatymo Gdynėje žmonės stovėjo ir verkė. Vilniuje buvo antras kartas, kai salė atsistojusi palydėjo aplodismentais. Tai – nepaprastai jaudinanti akimirka. Juo labiau žinojau, kad salėje yra ir hospiso pacientai, ir buvusių pacientų (filmo herojų) šeimos, ir darbuotojai, ir savanoriai, ir personalas. Jie buvo įrodymas, kad tai, ką darau, turi prasmę, – dalinasi kūrėja. – Kartu jaučiau stresą. Pirmiausia dėl to, kad sesuo Michaela dar nebuvo mačiusi šio filmo, taigi nežinojau jos reakcijos. Be to, filmas kurtas televizijai, tad nebuvau tikra, ar pavyks jo peržiūra kino salėje“.

Filmo „Čia gyvenama“ premjera Lenkų kino festivalyje. Iš kairės: Lenkijos instituto direktorius Marcin Łapczyński, s. Michaela Rak, režisierė Kinga Dębska. hospisas.lt nuotrauka

Dievo įrankis

Po premjeros vienuolė sakė, kad jai sunku apsakyti, kokia yra laiminga ir asmeniškai, ir dėl pal. kun Mykolo Sopočkos hospiso. Ir iškart patikslino, jog ne dėl paties filmo, o dėl to, kad ji jaučiasi kaip įrankis, panaudotas tinkamam tikslui.

„Kai pasirinkau vienuolės kelią, iškart supratau, kad būsiu gal ne tiek įrankis, bet tiesiog per gyvenimą eisiu kartu Dievo link su tais žmonėmis, kuriuos jis man siuntė. Stengiuosi būti čia ir dabar. Vykdydama hospiso misiją, jaučiu nepaprastą dėkingumą už tai, kad esu šalia žmonių, kurie mane įkvepia būti mažiau egoistiška ir moko daugiau duoti. Dėl to esu nepaprastai laiminga.“

Subrendo filmui

Sesuo M. Rak pasakoja, jog šio filmo sukūrimo istorija remiasi žmogaus gyvenimu. Tai, jos nuomone, tikrai nebuvo atsitiktinumas: „Kai atsiradus galimybei paklausiau ponios Kingos, ar imtųsi ir galėtų sukurti filmą apie hospisą, kuris atspindėtų jo žmonių istorijas, apsidžiaugiau, kai atsakė: „Taip“. Filme parodyti keturi metų laikai, labai puikiai atspindintys keturis besikeičiančius svarbiausius žmogaus gyvenimo etapus. Kinga labai gražiai tai parodė, už tai jai esu labai dėkinga.“

Režisierė juokiasi, kad sesers papasakota istorija nėra tokia paprasta: „Kai ji kreipėsi, prašydama sukurti filmą apie hospisą, tuo metu aš jau buvau sulaukusi pripažinimo ir išgyvenusi labai sėkmingą premjerą. Pagalvojau, kodėl turiu kurti filmą pagal užsakymą, juk esu menininkė. Antra, juk gavau tiek meninių filmų pasiūlymų. Tada sesuo man pasakė: „Gerai, aš už tave melsiuosi.“ Ir periodiškai man siuntė žinutes: „Aš už tave meldžiuosi.“ Tačiau vienu metu tos žinutės staiga liovėsi. Tada jau aš parašiau: „Seserie, jūs meldžiatės už mane ar ne?“ Netrukus suvokiau, kad aš pati turiu priimti sprendimą, subręsti filmui. O tada parašiau scenarijų, gavome finansavimą ir taip gimė šis filmas.“

Pal. Mykolo Sopočkos hospisas.

Pažintis – radijuje

K. Dębska pasakoja, kad festivalyje „Kino pavasaryje“ pristatė savo filmą „Mano dukterys karvės“, vėliau ją su komanda pakvietė į tiesioginę radijo laidos transliaciją.

„Į laidą prisiskambino sesuo Michaela ir pakvietė mus į hospisą. Taip ir susipažinome. Išties buvo nepaprastai įdomu, nes ji atvažiavo paimti mūsų savo automobiliu. Kai pamačiau seserį, ji buvo visiškai nestereotipinė vienuolė: garsi, jos visur yra pilna, vairuojanti automobilį. Mūsų įspūdžiai buvo nepakartojami. Kol filmavome, mane stebino išskirtinė sesers savybė į kiekvieną žvelgti individualiai ir kiekviename pamatyti tai, ką jis turi geriausia. Aš asmeniškai sau neatrodau tokia gera, kokią pamatė sesuo.“

Senatvė gali būti graži

„Kitas kadras“ vedėjas Ramūnas Aušrotas pasidžiaugė, kad šiame filme jis pamatė kitokį, nei įprasta visuomenėje traktuoti senatvės veidą – šviesų ir džiaugsmingą.

„Iš tiesų mūsų visuomenėje senatvė yra kažkas nepadoraus, kažkas, apie ką nereikėtų kalbėti, – sutiko režisierė K. Dębska. – Labai gerai mano filme pasakė viena gydytoja: „Kaip reikia padėti žmogui gimti, taip reikia padėti jam ir išeiti.“ Mane hospise sužavėjo tai, kad jame nėra skausmo, riksmų, kančios, tik ramybė. Esminį fizinį skausmą įveikti padeda specialistai vaistais ir visomis įmanomomis priemonėmis. Aš mačiau savo tėvus, kurie sirgdami labai kentėjo, todėl tai buvo labai svarbu.“

Pasak sesers M. Rak, senyvas žmogus mums parodo, kad jis yra toks pat, kaip ir mes: jaučia, myli, jam reikia artumo ir artimų žmonių.

„Su labai garbaus amžiaus labai ligota moterimi, kurios visa šeima žuvusi Sibire, o ji pati – jau akla, bendraujame prisilietimu prie skruosto. Visuomet, kai apsilankau, ji man duoda ženklą, kad ją pabučiuočiau. Ir ji man atsako tuo pačiu. Kaskart matau jos ašaras. Tai man taip svarbu, – tikina vienuolė. – Hospisas yra ta vieta, kurioje gyvenama ir kurioje dar vyksta labai svarbių dalykų. Aš jau beveik 30 metų dirbu tokį darbą. Labai gerai prisimenu savo pirmtakės sesers Cicely Saunders, 1967 m. Londone įkūrusios pirmąjį hospisą, žodžius: „Taip, ten yra žmonės, kurie turi numirti, bet tai nereiškia, kad jie turi mirti kiekvieną dieną.“ Tikiu, kad kiekvieną dieną jie turi gyventi pilnavertį gyvenimą“.

Hospisas. Evgenios Levin nuotrauka

Didelių mažųjų kalba

Filmo „Čia gyvenama“ autorė sako labai norėjusi parodyti hospisą iš kitos perspektyvos.

„Be abejo, ji yra Dievo vieta. Aš norėjau, kad šis filmas nekalbėtų su didybe didžiosiomis raidėmis. Atvirkščiai – aš norėjau nusileisti ant žemės ir parodyti sesers toleranciją viskam, kas ten vyksta. Geriausi kūriniai papasakoti paprasta kalba. Ir man tai buvo sunki užduotis. Be to, kuriant filmą išeidavo mūsų herojai. Bet nepaprasta laimė, kad turėjome ir Viktorą, ir Valdemarą. Ir tai nebuvo tik atsitiktinumas. Tai – Dievo siųsta“, – įsitikinusi K. Dębska.

Parengė Ilona Petrovė