Vienas fariziejus pasikvietė Jėzų pietų. Įėjęs į vidų, jis tiesiog užėmė vietą prie stalo. Tai matydamas, fariziejus nusistebėjo, kad jis nenusimazgojo rankų prieš valgį. 
    O Viešpats kreipėsi į jį: „Kaip tik jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nelabumo. Neišmanėliai! Argi išorės kūrėjas nėra sukūręs ir vidaus?! Verčiau duokite žmonėms iš savo vidaus tarsi išmaldą, ir viskas jums bus nesutepta“.

Skaitiniai E2 (404)

Gal 5, 1–6: Nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile

Ps 119, 41. 43. 44, 45. 47. 48. P.: Viešpatie, būki man maloningas.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Reklama, pagerbimas... Šie du žodžiai pirmiausia ateina į galvą, mąstant apie šios dienos Evangelijos ištrauką. Fariziejus kviečiasi Jėzų pietų. Kviečiasi, gal net tikėdamasis, kad jis Jėzaus akyse palips laipteliu aukščiau, kad svečias tikrai nesididžiuos atvykti į jo namus. Juk jis – tas, į kurį turi visi lygiuotis, kuris turi visus įmanomus išminties raktus ir kuriam viskas yra garantuota. Įskaitant ir buvimą šalia Mesijo. Lyg tai priklausytų nuo užimamos visuomeninės padėties...

Ir štai akibrokštas. Jėzus tiesiog be didesnių ceremonijų sėdasi prie stalo. Gal buvo išalkęs, pavargęs... Įgudusi fariziejaus akis tokios klaidos negali nepastebėti. Juk visiems galioja vienodos taisyklės. Šioje vietoje, tiesa, galbūt daug kas pavartotų panašų sakinį...Tačiau visgi būtent čia vertėtų kiekvieno, taip pat ir savęs, klausti: tradicijos: ką jos turi liesti – išorę ar ir vidų? Juolab kad ir Jėzus, atsakydamas į fariziejaus priekaištus ir dejones širdyje, kviečia apie tai susimąstyti.

Taip, gerai, sveikintina prie stalo sėstis nusimazgojus rankas. Tai puiki higieninė priemonė. Anais laikais tai reiškė ir visokeriopą švarumą. Juk tik švarūs žmonės gali sėstis prie stalo toje šalyje, kur teka pieno ir medaus upės... Ilgainiui klaidingai apsiribota tik išoriniu švarumu.

O ir šiandien, ar šiandienis žmogus, laikydamasis kokių nors taisyklių, dar klausia, ką visa tai reiškia man, mano vidui? Jėzus kviečia kreipti dėmesį ne vien tik į išorę, bet ir į vidų. Šį kvietimą turime išgirsti mes visi. Juk koks skirtumas, jei mes išoriškai ir duodame ranką savo broliui, sesei, sakome gražius, švelnius žodžius, dalijame labdarą nepasiturintiems, o širdyje keikiame ar norime, kad kiti matytų tik mūsų išorinę šypseną, išorinius gestus. Jėzaus akyse jie nieko nereiškia.

Anas fariziejus, be abejo, sėdosi prie pietų stalo išoriškai rūpestingai nusimazgojęs viską. O kas dėjosi jo širdyje? Reklama, saviraiška, geriausios vietos, pagerbimas. Tie dalykai, kurie uzurpuoja artimo meilės vietą. Gal ir daugiau kokių nors negatyvių dalykų buvo: keršto planai, noras tą patį Jėzų pašalinti iš akiračio, sugauti kalboje. Dalykai, kurių žmogus negali matyti. Bet ne Dievas.

Dievo akyse nešvari širdis daug blogiau nei nešvarios rankos. Tad visa, ką darome, pirmiausia darykime širdimi. Pradėkime nuo išmaldos ir kitų artimo meilės darbų. Nuo darbų, kurie iš tiesų apvalo ir širdį, ir rankas...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai