Nuotraukos autorė Inesa Čekolis-Ščiočina

Lankytojus jie pasitinka šypsenomis. Palydi prie staliuko, paduoda meniu ir pasiūlo pažymėti pasirinktą patiekalą. Pavalgiusiųjų būtinai pasiteirauja: „Ar skanūs blynai?“ Ir plati nesumeluota šypsena nušviečia jų veidus, išgirdus: „Ačiū! Labai skanūs!” 

Tai – mano įspūdžiai iš rugsėjo viduryje Vilniuje duris atvėrusios blyninės „Pirmas Blynas“, kurioje lankytojus aptarnauja ir virtuvėje talkina neįgalūs žmonės. Toks socialinio verslo modelis pasaulyje nėra didelė naujovė: neįgalieji dirba viešbučiuose, kavinėse, kepyklose, gražina aplinką, sodus, surenka dviračius, laikrodžius, kavamales. Tačiau Lietuvoje – tai iš tiesų „pirmas blynas“, kurį kepti ėmėsi olandas Timas van Wijkas. 

„Nyderlanduose tokios socialinės įmonės nėra naujiena, – sako Timas, turintis patirties socialiniame darbe. – Aš dirbau kepykloje su dvidešimčia proto negalią turinčių darbuotojų, kurie kepė pyragus, pardavinėjo juos ir netgi išvežiodavo į restoranus. O Lietuvoje tokių kavinių kol kas nėra.“

Proto negalią turinčiųjų integracija Lietuvoje kol kas žengia pirmuosius žingsnius. Sovietiniais laikais jie buvo visiškame visuomenės užribyje, iš kurio ištrūkti atsivėrė galimybės tik po 1990-ųjų, kai nepriklausomoje Lietuvoje pradėjo steigtis dienos centrai sutrikusio intelekto žmonėms. Be Vilniaus Užupyje esančio proto negalią turinčių asmenų dienos centro „Šviesa“ lankytojų neapsieina jokie Užupio Respublikos renginiai. „Šviesos“ lankytojai stato spektaklius, piešia, groja orkestre, lankosi įvairiuose festivaliuose. Centro darbuotojai stengiasi sudaryti visas sąlygas lankytojams įsitraukti į bendruomenės veiklą, tačiau apie jų įdarbinimo galimybes centro direktorė Jūratė Tamašauskienė iki šio rudens galėjo tik pasvajoti. Prieš kelerius metus lankydamasi Šveicarijoje ji apstulbo pamačiusi, kokį dėmesį ši valstybė skiria neįgaliems žmonėms. „Šveicarai pasiekia stulbinamų rezultatų, išanalizuodami žmogų, įžvelgdami jo galias, neakcentuodami negalių. Mums reikia šito mokytis, siųsti specialistus, tačiau, be abejo, tą turi daryti pati valstybė“, – sako Jūratė Tamašauskienė.

Dienos centro „Šviesa" lankytojai gamina medinius padėkliukus „Pirmam Blynui“. Nuotrauka iš dienos centro „Šviesa“ feisbuko paskyros

Tokių talentų atranda ir Timas van Wijkas, kviesdamas jungtis prie savo komandos įvairų fizinį ir protinį neįgalumą turinčius žmones. „Kiekvieno, kuris atvyksta mokytis darbinių įgūdžių, mes pasiteiraujame, ką jis mėgsta dirbti, kokios sritys jį domina labiausiai, ką dirbdamas jis geriausiai jaučiasi ir pasitiki savimi. Kiek sunkiau aptarnauti svečius esant neįgaliojo vežimėlyje, kadangi tam reikia daugiau erdvės, tačiau ir tokiam žmogui padėtume įsidarbinti – kad ir prie kasos aparato“, – sako Timas.

Jis džiaugiasi, galėdamas keisti neigiamus visuomenės stereotipus neįgaliųjų atžvilgiu, įrodydamas, kad ir neįgalūs žmonės gali virti, tvarkyti, aptarnauti. Aišku, būna visko. Kai kurie klientai ateina ir... nustemba. Kai kas apsisuka atgal, tačiau dauguma lieka. Pasak Timo, pavalgę jie ateina padėkoti: „Maistas puikus, aptarnavimas nuostabus. Ir kitus pakviesime čia ateiti.“

Tim van Wijk.

Paklaustas, ar tokį socialinį verslą remia Vilniaus m. savivaldybė, Timas atsako nenorintis finansinės paramos iš valdžios. „Jei prašai piniginės paramos iš valdžios institucijų, tai reiškia, kad jos kišis į visus procesus, reikalaus nusamdyti vienokį ar kitokį skaičių žmonių ir t. t. Nyderlanduose, jei metams ar keliems užsitikrini paramą savo projektui, gali būti tikras, kad dėl algų išmokėjimo problemų nebus. Ir tuomet į savo verslą jau nebežiūri kaip į verslą: valstybė vis tiek tau sumokės tuos porą tūkstančių algos. Teko stebėti, kaip po kokio pusmečio tokios įmonės bankrutuodavo. Jei savininkas neturi motyvacijos vystyti verslą pats – be pagalbos iš išorės, jis tiesiog atidirbs savo aštuonias valandas ir uždarys duris. Tuo tarpu mes dirbame trylika keturiolika valandų per dieną, žinodami, kad šis projektas bus sėkmingas tik tuo atveju, jei mes patys užsidirbsime pinigus“, – tvirtina Timas.

Inesos Čekolis-Ščiočinos nuotrauka

Tačiau Vilniaus centre esantis salotų baras „Mano guru“, padedantis socialiai integruoti žmones, kenčiančius nuo narkomanijos, gauna paramą iš Vilniaus m. savivaldybės: jiems nereikia mokėti už patalpų nuomą. Gal ir „Pirmam Blynui“ praverstų tokia parama?

„Sutinku, kad tokia parama gali būti iš savivaldybės. Dabar mes negalime sau leisti nuomotis patalpų pačiame miesto centre, tačiau jei savivaldybė nutartų, kad tokios paslaugos reikalingos miestui, būtų gerai. Bet vis tiek manau, kad patys turime išsilaikyti. Gal būt vėliau, ateityje, jau įsukę savo verslą, mes kreipsimės į savivaldybę, prašydami padengti nors dalį patalpų nuomos kainos“, – sako Timas van Wijkas.

Šeštadieniais į „Pirmąjį Blyną“ renkasi žmonės, norintys mokytis kalbų. Tai svarbu ir pačiam Timui, kuris mokosi lietuvių kalbos. „Pirmas Blynas“, norėdamas plačiau paskleisti žinią apie šio verslo koncepciją, kviečia atvykti ir verslininkus. Spalio 17 d. „Pirmame Blyne“ apsilankė Lietuvos tarptautinis Rotary klubas.

„Patinka bendrauti, pasaka,“ – šypsosi blyninėje besimokanti darbinių įgūdžių Ernesta. Jai pritaria kolegė Birutė, kuriai smagu valyti stalus ir priimti užsakymus. Pasak jų asistentės Indrės, kuri kas antrą antradienį kartu su dienos centro „Šviesa“ lankytojais atvyksta darbuotis blyninėje, po truputį viskas įsivažiuoja. Darbas prie kasos kol kas didelis iššūkis tiek prie jos besidarbuojančiai Renatai, tiek pačiai Indrei. Tačiau viskas įveikiama. Tikėkimės, šis blynas nebus apskrudęs.

Inesos Čekolis-Ščiočinos nuotrauka