Mikalojus Povilas Vilutis. Bernardinai.lt nuotrauka
Mikalojus Povilas Vilutis MO muziejaus atidaryme. Bernardinai.lt nuotrauka

MO atidarymo proga vienu labiausiai įkvepiančių antrosios dienos muziejaus atidarymo renginių tapo susitikimas su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, grafiku, tapytoju, rašytoju, Vilniaus dailės akademijos dėstytoju MIKALOJUMI POVILU VILUČIU.

Ką tik atsivėrusioje naujoje Vilniaus meno erdvėje, pirmojoje parodoje „Visas menas – apie mus“, M. P. Vilučio darbai tapo tikra puošmena. Šio ypatingo Lietuvos grafiko kūryba eksponuojama Lietuvos dailės muziejuje, taip pat – privačiose Lietuvos bei užsienio kolekcijose. 

Didžiausia dailininko M. P. Vilučio sėkmė, kaip jis sakė pats, yra tokia visiškai paprasta filosofija: „Man nereikia kelnių už tūkstantį eurų, kurias turėsiu saugoti. Man reikia kelnių už eurą keturiasdešimt, kurias nusipirkau „Humanoje“ ir kurios mane saugo. Man nereikia mašinos, nuosavo namo, nereikia sodybos ant ežero kranto – man reikia ežero.“

Mikalojus Povilas Vilutis toks. Tikras. 

Mikalojus Povilas Vilutis. Bernardinai.lt nuotrauka

Lietuvos grafikas M. P. Vilutis, MO atidarymo proga pasakodamas apie savo pažintį su muziejaus įkūrimo iniciatoriais Danguole ir Viktoru Butkais, prisiminė skulptorių brolį Kristupą, kadaise jam pasiūliusį sukurti skulptūrą.

„Pasakiau, gerai, – sakė menininkas. – Skulptūrą iš akmens kaliau penkerius metus. Nukaliau, pažiūrėjau – viskas gražu. O kur ją dėt? Nėr kur. Kai padarai paveikslėlį ar grafikos darbą, gali į stalčių įdėt, o skulptūros į stalčių neįdėsi.“ 

Tuomet, tęsė M. P. Vilutis, jis paskambino Butkams ir prasitarė padaręs skulptūrą. „Jeigu ji jums patiks, galiu atiduoti. Arba galite man sumokėti savikainą. O jeigu norėtumėte, galite man sumokėti tiek, kiek ją įvertino mano draugai skulptoriai. Butkai pasirinko trečią variantą. Tai daug pasako apie žmogų, – susitikime pasakojo M. P. Vilutis. – Pagalvojau, jeigu nebūtų šito muziejaus, tikriausiai labai daug darbų, kurie čia yra, nebūtų išlikę.“

Bet ne tai svarbiausia, ne tai teikia vilčių, svarstė grafikas: „O aš vis dar noriu turėti vilčių.“

Viltys 

Pasak M. P. Vilučio, visatos protas neleidžia išnykti vertingiems dalykams. „Pavyzdžiui, atsiranda tokių žmonių kaip Edmundas Armoška, ir jo dėka Šarūnas Sauka galėjo padaryti tai, ką padarė. Arba Audrius Klimas, kuris pasirūpino, kad Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos (atkurtos skaimeniniu būdu MO muziejuje – aut. past.) bent išliktų kokybiškais vaizdais. Galų gale yra žmonių, tokių kaip Vladas Drėma, kurių dėka išliko Vilniaus senamiestis“, – kalbėjo M. P. Vilutis.

Kūryba 

Dalydamasis mintimis apie kūrybą, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas teigė, kad tai, kas yra viduje, nesutampa su tuo, kas yra išorėje: „Pasauliui, kuriame esu, neturiu absoliučiai jokių priekaištų, bet pasaulis, kuris yra manyje, yra visai kas kita. Ir naktį, kai nubundu ir negaliu užmigti, – o taip būna daug dažniau, negu norėtųsi, – pasaulio nėra, pasaulio aš nepatiriu, tamsu ir tylu. Kuo giliau lendu, tuo didesnis siaubas mane apima, tuo didesnis pragaras, tuo didesnė juoda neviltis. Pradedu rėkti ne savo balsu iš siaubo, iš kančios – žinoma, savame pasaulyje, ne taip, kad pažadinčiau kaimynus. Tada atsikeliu, sėdu prie kompiuterio, pradedu paveikslėlius daryti arba rašyti. Ir jeigu matau, kad darau gražų paveikslėlį arba rašau, mano galva, genialias mintis, tampu nebepakeliamai laimingas. Imu rėkti iš laimės. Ir tada galvoju: be rėkimo iš kančios neparėksi ir iš laimės.“ 

Grafikas sakė labai pasikeitęs: „Niršdavau kadaise nuo pasakymo: visi yra menininkai. Sakydavau: tai ką, jeigu žmogus gali suskaičiuoti savo rankos pirštus, tai jis jau matematikas? O dabar galvoju kitaip, pritariu, kad visi menininkai.“

Forma ir turinys

„Forma yra butelis, kuriame yra vynas. Nuo formos nepriklauso vyno kokybė. Jeigu geriate vyną – juk jo neryjate su visu buteliu. Juk ne čia esmė. Juk vynas tam, kad patirtumėte žavingą potyrį, kurį jums jis teikia, – svarstė M. P. Vilutis. – Lygiai tas pats su menu. Aš negaliu pasakyti, kas yra menas. Bet galiu iš tolo jį apibūdinti. Menas yra ne paveikslas, ne rėmas, ne spalvų derinys, ne siužetas – menas yra tai, kas teikia aukščiausios kokybės estetinį išgyvenimą.“

Menas

Šių laikų menas, M. P. Vilučio manymu, kuriamas jausmais, išgyvenimais, ir žmonės tai sudeda į paveikslą, eilėraštį, muziką: „Žmogus jau šimtą tūkstančių metų yra toks pats. Jis išgyvena tuos pačius jausmus. Tuos pačius liūdesius, pykčius, pavydus. Jis išliko tas pats, tik kitaip susišukavo ir kitaip apsirengė. Toks ir menas. Kaip šiluma. Argi yra šiuolaikinė priemonė šilumai išgauti?“

***

Žodžiai

„Aš sakau žodžius, ir aš nieko nebandau paaiškinti. Aš protingauju. Protingauju visur. Kai tik neprotingauju, viskas – ne taip gyvenu. Visą laiką kartoju: rašau save, paišau save.“

Kančia ir palaima

„Tas paveikslėlis man nerūpi, viskas, kai aš jį padarau, jis man pasibaigęs. Galbūt tik tada jis prasideda žiūrovui. Bet su ta palaima, net kančia – kančios palaima – kad aš jį kuriu, kad tarsi lipu į kalną, į kurį sunku lipti, kad man norisi lipti, ir atsiveria nauji horizontai.“

Laimė

„Galiu paaiškinti, kodėl kartais būnu laimingas. Nupaišau gražų paveikslėlį ir galvoju – štai koks aš šaunuolis, štai kokį gražų paveikslėlį galiu nupaišyti. Vienos dienos laimė. Kitą dieną paišau paveikslėlį tik tada, kai galvoju, kad jį nupaišysiu gražesnį už vakarykštį. Kai pajuntu, kad patobulėju, tarsi palypėju arčiau Dievulio, ir man tada pasidaro gera gyventi.“

Rašymas

„Aš pajutau, kad savo gražiausią paveikslėlį jau esu nupaišęs. Ir gražesnio jau nebenupaišysiu. Čia kaip sporte. O kuo toliau rašau, tuo man sunkiau sekasi. Nes kuo toliau, tuo sunkiau tobulėti. Kai pradedi sportuoti – rezultatai šoka aukštyn kasdien. O paskui – šimtųjų sekundžių dalimis. Tai man dabar tokia problema...“