Pixabay.com nuotrauka

Marija Gimbutienė, popiežius Pranciškus su Dominique Wolton, Vinstonas Čerčilis, Joan Didion, Fulton Sheen, Jun‘ichirō Tanizaki – tokie spalį redakcijos skaitomi autoriai.

Milda Vitkutė, religijos temų redaktorė

Fulton J. Sheen „Pirmoji pasaulio meilė: Marija, Dievo Motina“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2018

Tai nėra tik knyga apie Mergelę Mariją, tai knyga apie meilę! Ir dar begalę kitų dalykų: Šventąjį Raštą ir Tradiciją, komunizmo problematiką, moteriškumą, žmogaus prigimtį, santuoką.

Kam yra kilę klausimų, kodėl Bažnyčioje vyksta doktrininės kovos, kodėl žmonės ginčijasi šlifuodami teologinius terminus ar kodėl Bažnyčioje pasirodžius naujam dokumentui kyla įtampa, tas atsakymą ras šioje knygoje. Tikėjimo tiesa yra kaip prielaida, ant kurios statomas argumentas – mūsų gyvenimas. Jei prielaidoje nukrypstama nuo šaknų (pavyzdžiui, grubokai apibrėžiama Jėzaus žmogystė ar dievystė), interpretacijos kryptis pasikeičia taip stipriai, jog tikėjimo praktikoje krikščionybės gali nebeatpažinti.

Jei ilgitės nebanalaus skaitinio apie meilę, jei gyvenime norisi susigrąžinti nuostabą, jei neaišku, kodėl Marija gerbiama Bažnyčioje ar kam apskritai skaityti teologines knygas, paskaitykite šią. Lietuvoje tai garbingojo Fultono Sheeno premjera, to paties, kurio televizijos laida „Emmy“ apdovanojimuose nušluostė nosį Frankui Sinatrai.

Rosita Garškaitė, vyr. redaktorė

Joan Didion „Slouching Towards Bethlehem“ (liet. Gūrinant link Betliejaus), 1968

Apie šią žymią amerikiečių autorę sužinojau iš apsiskaičiusių bičiulių ir dokumentinio filmo „Netflix“ platformoje „Joan Didion: The Center Will Not Hold“. Susidomėjau rašytoja, didele dalimi suformavusia septintojo ir aštuntojo dešimtmečių Amerikos visuomenės supratimą. Ši knyga, išleista 1968-aisiais, be labiau asmeninio pobūdžio eseistikos (puikūs tekstai apie namus, savigarbą, užrašų knygelę) pateikia detalų ir ryškų ir man šiurpą keliantį hipių kultūros Kalifornijoje vaizdą. Nieko įkvepiančio ar romantiško. Šešiolikmečiai (vaikai, kaip juos vadina autorė) pabėgę iš tėvų namų, už jų pinigus perkantys narkotikus, nedirbantys, nežinantys, ko siekti gyvenime, atmetantys įprastą gyvenimo būdą, moralės normas.

Pasak J. Didion, tai buvo ne šiaip jaunosios kartos maištas prieš visuomenę, o visiškas jos nepaisymas. Knygoje ji pateikia pokalbių nuotrupas, kasdienio gyvenimo detales, užfiksuotas būnant kartu, stebint, bendraujant. Aprašymai įtaigūs, pavyzdžiui, perskaičiusi apie ketverių metų mergaitę, kuriai mama pastaruosius metus davė dviejų skirtingų rūšių psichotropinių medžiagų, negalėjau išmesti aprašytojo vaizdo iš galvos. Ir visgi Joan Didion nesiekė hipių demaskuoti, o bandė suprast. Ji nesmerkė tų „vaikų“, o kėlė klausimą, ką jų karta padarė ne taip, kad „centras neatsilaikė“.

Paaugliai iš visų Jungtinių Amerikos Valstijų plūdo į San Franciską, išsinerdami iš praeities ir ateities, tarsi gyvatės paliekančios savo odą. Vaikai, neišmokyti ir niekada neišmoksiantys visuomenę palaikančių žaidimų. Taip rašo Joan Didion (g. 1934) – publicistikos, romanų, scenarijų autorė. Didelio pasisekimo kritikų ir skaitytojų tarpe sulaukė jos asmenine patirtimi po vyro mirties paremta knyga „The Year of Magical Thinking“ (liet. Magiško mąstymo metai), kurią taip pat ketinu skaityti).

Marija Gimbutienė. Fotografas Antanas Sutkus, 2004 m.

Rasa Baškienė, žurnalistė

Živilė Gimbutaitė, Kornelija Jankauskaitė (sud.) „Marija Gimbutienė... iš laiškų ir prisiminimų“, Žaltvykslė, 2005

Pastaruoju metu susidomėjau mūsų išeivijos, Lietuvą palikusios Antrojo pasaulinio karo metais, įnašu į valstybės kultūrą. Jaučiu didelį tokių žinių stygių, tad nekeista, jog Birutės Pūkelevičiūtės ar Antano Škėmos romanai man didelis atradimas. Apie Mariją Alseikaitę Gimbutienę, pasaulinio garso archeologę ir antropologę, sužinojau tik po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Apie jos visiškai naują Europos proistorės koncepciją jau seniai kalba visas pasaulis, tačiau mes, lietuviai, šią bene garsiausią mūsų mokslininkę atradome tik nukritus geležinei uždangai.

Šiuo metu skaitau knygą „Marija Gimbutienė... iš laiškų ir prisiminimų“, kurią pagal Marijos Alseikaitės Gimbutienės bei jos artimųjų laiškus, dienoraščius, atsiminimus parengė Živilė Gimbutaitė ir Kornelija Jankauskaitė. Ryškiausia linija knygos pradžioje – Marijos susirašinėjimas su Jurgiu Gimbutu, būsimuoju vyru, jų meilė, rūpestis vienas kitu, smulkūs nesutarimai ir džiaugsmai. Laiškai atveria sukrečiantį jaunos šeimos su maža dukryte Danute pasitraukimą iš Lietuvos 1944-ųjų rudenį, kelerius metus trukusį kelionės į Ameriką laukimą. Tuo metu Marija išverčia į vokiečių kalbą savo disertaciją „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais laikais“ ir Tiubingeno universitete gauna filosofijos daktarės mokslinį laipsnį. Atvykusi į JAV ji netrukus įsidarbina Harvardo universitete ir čia prasideda jos kelias į pasaulinę šlovę.

Vatican News nuotrauka

Saulena Žiugždaitė, bendradarbė 

Francesco (Jorge Mario Bergoglio), Dominique Wolton „Dio è un poeta. Un dialogo inedito sulla politica e la società.“, 2018

Įdomu, kaip gimsta temos, kuriomis domisi ir kurias savo pasisakymuose pabrėžia popiežius Pranciškus? Vienas iš neabejotinų šaltinių – pokalbiai su žmonėmis. Pranciškus ne vien kalba, bet ir klauso, ne vien klauso, bet ir girdi. Toks įspūdis susidaro perskaičius prancūzų sociologo ir komunikacijos mokslų teoretiko Dominique Wolton knygą „Politika ir visuomenė“, kurioje perteikiami jo poklabiai su popiežiumi Pranciškumi.

Ištisus metus užtrukęs interviu vyko per gerus 12 kartų. Autorius kaskart pabrėžia šiltą popiežiaus žmogiškumą ir santykio tikrumą. Pokalbis apima daugybę svarbiausių šių dienų temų: taika ir karas, partijų politika ir „Politika iš didžiosios raidės“, globalizacija ir kultūrų įvairovė, fundamentalizmas ir „sveikas laicizmas“, ekonominė nelygybė ir „konkrečios“ ekonomikos poreikis, siekiant žmonių gerovės. Žinoma, ir Europa, migrantai, religijų ir krikščionių dialogas, dialogas tarp tikinčiųjų ir ateistų...

Mokslininkas, kuris atvirai pripažįsta, kad jam tikėti sunku, neslepia ir visos savo pagarbos Katalikų Bažnyčios vadovui bei pačiai institucijai. Kartu pasinaudoja proga ne vien išsakyti popiežiui savo požiūrį, bet ir paragina išnaudoti savo autoritetą bei turimą įtaką tam, kad pabrėžtų kai kuriuos visai visuomenei svarbius dalykus. Pavyzdžiui, tradicijos ir šaknų svarbą: juk tradicija – gyva, auganti ir besivystanti. Nukirsti ryšį su ja vardan neapibrėžto modernumo – kenkti sau.

Ši nedidelė, bet koncentruota knyga – pernelyg nenuglaistyta. Klausėjas paliko tekste savo pasikartojančius klausimus, kai atsakymas jo iki galo nepatenkindavo. Neslepia, kad ne visą „religinę“ motyvaciją sugeba suprasti ir priimti. Puikus pavyzdys dialogo tarp radikaliai skirtingų, tačiau bendram gėriui pasišvenčiančių asmenų.

Interviu su praėjusį pavasarį Lietuvoje viešėjusiu knygos autoriumi skaitykite čia.

Justina Vatentinavičiūtė, projektų vadovė

Jun‘ichirō Tanizaki „In Praise of Shadows“ (liet. Pagyros žodis šešėliams), 1933

Ne vienas esame pajutę tą tyliai atsėlinančios brandos ženklą, kai liežuvis staiga užsimano raityti banalius skundus dėl akivaizdžių jaunesnės kartos trūkumų. Tačiau XX a. pirmoje pusėje kūręs japonų rašytojas Jun‘ichirō Tanizaki blėstančios praeities apverkimą savo esė paverčia tikru menu. „Pagyros žodį šešėliams“ jis parašė 1933 m., kai Japonijoje švelnius šešėlius metančią žvakės šviesą po truputį išstūmė elektros šviesa ir iš esmės japonišką tamsos, švelnių atspalvių ir paslapties estetiką užgožė rėkianti (bent jau jam) vakarietiška švara, šviesa ir baltumas.

Autoriaus tikslas nėra įrodyti, kad japonų estetika pranašesnė – jam tiesiog gaila, kad japonai nerado „japoniškų“ būdų prisitaikyti prie modernybės iššūkių ir tiesiog perėmė viską, kas skverbėsi iš Vakarų. Kodėl vietoje griežtojo vakarietiško rašiklio negalėjo atsirasti vietinis analogas – automatinis teptukas; vietoje šalto vakarietiško stiklo languose – patvaresnis ryžių popierius? Įsivaizduokite, vienus metus autorius net buvo priverstas atšaukti tradicinę mėnulio stebėjimo išvyką, kai sužinojo, kad jų stebėjimui išrinkta šventykla per garsiakalbius miške leis „Mėnesienos sonata“. Per kitą išvyką irgi teko smarkiai nusivilti, kai per spalvotas prožektorių šviesas palei ežero krantą patį mėnulį vos buvo įmanoma įžvelgti.

Tanizaki pasipiktinimas ir jaunystės estetikos ilgesys yra be galo juokingas ir skaityti jo vardijamas nuoskaudas iš tiesų yra didelė pramoga (apie tradicinį japonišką klozetą Tanizaki kalba kaip apie poetinio įkvėpimo šaltinį), tačiau jam apibūdinant senosios kultūros apraiškas, sunku ja nesigrožėti ir neliūdėti dėl to, kad mes jos taip ir nepamatysime pilname jos natūralume. „Pagyros žodžio šešėliams“ pagrindinė ironija yra ta, kad net pats Tanizaki suvokia, kad tai, ko jis ilgisi, nebeįmanoma prikelti. Net jis negrįžtamai priprato prie vakarietiškų patogumų. Kaip pasakoja jo žmona, atvykus architektui, turėjusiam suprojektuoti jų šeimai namą, pastarasis išdidžiai deklaravo: „Esu perskaitęs jūsų „Pagyros žodį šešėliams“ ir žinau tiksliai, kokio namo jums reikia“. Tanizaki atsakė „Oi ne, aš tokiame name niekad negalėčiau gyventi“.

Donatas Puslys, bendradarbis

„Visual Journalism. Infographics from World’s Best Newsrooms and Designers“ (liet. Geriausių pasaulio naujienų tarybų ir dizainerių infografikai), Gestalten, 2017

Pamenu jau senokai įvykusį debatą su kolega žurnalo redaktoriumi. Man pristačius savo tekstą, jis tiesiog paprašė jį gerokai sutrumpinti. Esą dabar skaitytojai vis mažiau skaito, nes jiems vis svarbesni vaizdai. Priešinausi tokiai pozicijai, ypač turėdamas mintyje tai, kad teksto vietą dažnai užima tiesiog spalvingos, tačiau visiškai neinformatyvios ir jokios papildomos naudingos informacijos nesuteikiančios nuotraukos. Vis tik, man regis, racionalaus grūdo buvo mūsų abiejų argumentuose.

Taip, skaitytojams vis svarbiau yra vizualika, tačiau, kita vertus, jie nori jos ne bet kokios, o papildančios tekstą nauja informacija ar leidžiančios geriau suvokti tai, kas užrašyta. Infografikai tam yra puikus būdas. Šioje knygoje geriausi infografikų dizaineriai ne tik pristato savo kūrinius, tačiau ir dalijasi patarimais, kaip dirbti, kad infografikai būtų tiek vizualiai patrauklūs, tiek informatyvūs. Fantastinis skaitinys kiekvienam, kas domisi įvairiais informacijos pateikimo būdais.

Augminas Petronis, praktikantas

Winston S. Churchill „Antrasis pasaulinis karas“ (keturi tomai), Briedis, 2017. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas.

Vinstonas Čerčilis neabejotinai buvo vienas iš svarbiausių ir tvirčiausių XX a. politikų, tačiau taip pat ir puikus rašytojas, kurio gabumai buvo įvertinti Nobelio literatūros premija. Lietuviškai yra išleisti keturi V. Čerčilio atsiminimų tomai. Skaitydamas juos atradau ne tik politikos ir literatūros genijaus labai kruoščiai aprašytą antro pasaulinio karo priešistorę, istoriją ir atomazgą, tačiau ir drąsaus, įsipareigojusio žmogaus požiūrį į pasaulį. Mane labiausiai žavi tai, kaip Čerčilis aprašo kariškius, su kuriais tenka kovoti petis į petį ir kai kuriuos iš savo priešininkų, kuriuos jis taip pat manė esant garbingais žmonėmis. Jis suprato, kas yra kario garbė – drąsus įsipareigojimų prisiėmimas, savo ambicijų paaukojimas vardan svarbesnių bendrų tikslų, gebėjimas gerbti savo priešininkus džiaugiantis pergales ir laikytis santūriai, bet niekada nepasiduoti patiriant pralaimėjimus. Tai jo stiprybė, kuri kartu su rašytojo talentu žavi ir įtraukia.