Elijas, trijų su puse metų.

Vis gręžiojantis atgal į tas rugsėjo 22-23 dienas, atrodo, kad tarsi tik įmerkėm kojas, bet iki galo dar nesuvokėm, kas gi atsitiko mūsų šalyje popiežiaus Pranciškaus vizito metu. Tas įvykis per daug savyje turėjo gelmės, paliko gilių neišlukštentų arba iki galo neįsisąmonintų prasmių ir tarsi pranoko pojūčių ir suvokimo galimybes. Vis norisi dar ir dar kartą sėsti prie popiežiaus Pranciškaus jau sudėliotų į raides tekstų ir atrasti jų prasmes sau ir savo tautai.

Pirmąją savaitę po tos ypatingos viešnagės visur – namie, darbe, autobuse, kavinėje – girdėjosi dalinantis šio įvykio patirtimis ir vertinimais. Mokyklose ir darželiuose tokie pasidalinimai virto koliažais, piešiniais, laiškais ir eilėraščiais. Kaip vaikai matė ir suprato popiežiaus apsilankymą? Žurnaliuko Magnificat vaikams paskelbtas konkursas „Aš su sutikau popiežių Pranciškų“ išprovokavo vaikų mažus ir šiltus liudijimus, tarsi žibančiomis akimis užfiksuotus iš po tėvų ir mokytojų skverno.

Kur vaikai sutiko popiežių?

Vaikai iš katalikiškų mokyklų su mokytojais būriavosi nuo ankstaus ryto Vilniaus oro uoste ir pirmi ten sutiko popiežių. Aštuonmetei Agotai laukiant virpėjo širdis: juk tai šventasis tėvas! Bet ji mojavo jam drąsiai, nes mokytoja buvo pasakojusi, kad popiežius pirmiausia žiūri į mažesnius. Dėl elgesio nuolat turinčiam mokykloje problemų Amadeui labiausiai įstrigo, kad popiežius kažkaip ypatingai gražiai elgėsi. Kaži, galvojo, ar jam kada nors taip pasisektų? 

Daug vaikų su tėvais laukė popiežiaus Pranciškaus prie Aušros vartų. Ten ir aš lūkuriuodama susipažinau su Nojumi iš Kauno. Jis papasakojo apie didelį savo tikslą: būtinai paliesti popiežių! „Man turi pavykti“ – , kartojo jis. Jo tikėjimas man iškart susisiejo su keliais siužetais iš Evangelijos, pavydėjau vaikui tokio didelio troškimo. Kai popiežius ėjo pro šalį, berniukas persisvėręs per tvorelę iš visų jėgų šaukė: Pranciškauuu! Popiežius išgirdo, atsisuko ir priėjęs ištiesė ranką. „Jėėė“! – iškėlęs rankas šaukė šokinėdamas berniukas, tarsi būtų įvykęs pats didžiausias stebuklas jo gyvenime, - „bėgu pasakyti močiutei“! Daugiau jo nebepamačiau, bet jo išgyvenimą iki šiol nešiojuos.

Trejų metų Elijui belaukiant susitikimo su popiežiumi prie Vilniaus arkikatedros, - pasakojo mama, - ne ką vyresnė draugė aiškino, kas yra popiežius:  „Tai kunigėlis su baltais rūbeliais“. Todėl, pamatęs popiežių, berniukas iškart jį atpažino ir labai džiaugėsi: "O! Popiežius Pranciškus iš Vatikano! " Ir dabar, pasakoja mama, matydamas jį per televiziją ar nuotraukoje garsiai šaukia: "Popiežius Pranciškus! ". Elijui, kaip ir beveik visiems vaikams, didžiausią įspūdį paliko papamobilis: Kokia bagažinė! Ten gali tilpti ir kiti kunigėliai. Vaikai, dalyvavę konkurse „Aš sutikau popiežių Pranciškų“, būtinai norėjo popiežių nupiešti papamobilyje.

Mokytoja iš Kauno Milikonių progimnazijos atsiuntė laišką, kaip jos antrokai pamokose tiesiog degė nekantrumu pasakodami, ką matė ir pajautė sekmadienį Kauno Santakoje. Dalindamiesi patirtimi, kartu sukūrė koliažą.

Aštuonmetė Elžbieta Šapauskaitė iš Vilniaus su tėveliais matė popiežių Pranciškų ir Vilniuje, ir Kaune. Jos eilėraštis tarsi išsprogęs spalvotas nuoširdžiausio, vaikiško džiaugsmo fejerverkas. 

Vaikų laiškuose popiežiui neatrasi jokio oficialumo, tai tarsi geram seneliui surašytos mažų žmonių istorijos, kaip jie nuoširdžiai keliavo pas jį ir kaip tas susitikimas juos jaudino ir kokias mintis kėlė.

Fausta Akstinaitė iš Jiezno parapijos, 11 metų:              

Mielas,  popiežiau Pranciškau,

... širdį   sušildėte ne tik man, bet ir visos  Lietuvos žmonėms. Dalyvavau sekmadienio Šv. Mišiose Kaune. Nors  reikėjo keltis penktą valandą ryto, labai norėjau Jus pamatyti.  Man labiausiai įsiminė, kai atsisveikindamas  palinkėjote skanių pietų ir gero šventadienio lietuviškai: nustebau... Ir supratau, kad maistas žmonėms labai svarbus, o man taip dažnai visai nesinori valgyti. 

Nors esate garbaus amžiaus, bet Jūsų piligriminės kelionės suteikia žmonėms daug džiaugsmo. Išsakyti Jūsų žodžiai  teikia žmonėms vilties būti geresniais, suprasti vieniems kitus.

Kauno Panemunės pradinės mokyklos 4B klasės mokinys Rimantas Kuzmickas:

Kostas Narbutas, 10 metų iš Ukmergės „Šilo“ progimnazijos:

Laiškas Šventajam Tėvui

Lietuva, sulaukusi šimtmečio, Jus, Šventasis Tėve, Pranciškau priėmė ir sutiko šiltai, ir svetingai. Dėkoju, kad aplankėte mūsų mažytę šalį. Mano širdelė trokšta, kad Jus dar  čia sugrįžtumėte. Jo Šventenybe, būkite sveikas ir stiprus, ilgai, ilgai gyvenkite. Lai Jus saugo Angelas Sargas ir lydi Šventoji Dvasia. Aš už Jus taip pat meldžiuosi.

Jonas Petrulis, Kauno „Vyturio“ gimnazija, 4 klasė