Fotografė Alexandra Kremer-Khomassouridze. Tomo Ivanausko fotografija

Lietuvos nacionalinė filharmonija dar niekada nebuvo sklidina tokios muzikos gyvybės. Čia eksponuojama prancūzų fotografės ALEXANDROS KREMER-KHOMASSOURIDZE unikali prestižiškiausias pasaulio muzikos sales apkeliavusi paroda „Live Music“ (jai dedikuota ir to paties pavadinimo knyga) Filharmoniją tikrąja to žodžio prasme pavertė muzikos meka. 

74-iose nespalvotose fotografijose – įtaigiose, natūraliose, spontaniškose – apimti emocijų kuria, dirba, gyvena pasaulio muzikos genijai: Mstislavas Rostropovičius, Jurijus Bašmetas, Gidonas Kremeris, Nikolaus Harnoncourt'as, Seiji Ozawa, Jurijus Temirkanovas, Arvo Pärtas... Dešimtmetį gyvuojančioje A. Kremer-Khomassouridze fotografijų parodoje garsiausi pasaulio muzikos kūrėjai užfiksuoti prieš pasigirstant ar skambant įstabiems jų talento kuriamiems garsams. Ne veltui, kaip pokalbyje tikino menininkė, šie darbai išties skamba. O Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje jie skamba ypatingai, tarsi būtų skirti šiai erdvei. Kas žino, intriguoja fotografė, galbūt jie čia ir liks. 

Tarp Paryžiaus ir mylimojo režisieriaus Oskaro Koršunovo gimtojo Vilniaus gyvenančią A. Kremer-Khomassouridze nuo lopšio supo muzika, jos šeimoje – visi muzikai. Pacitavusi savo močiutės frazę „Diena, praleista be muzikos, praleista veltui“, ji prisipažino atitinkamai ir buvusi auklėjama. Lydint buvusį sutuoktinį žymųjį smuikininką Gidoną Kremerį po gastroles, muzikos salės ir teatrai labai natūraliai virto fotomenininkės darbo vieta. Lyg antraisiais namais. 

Kodėl pasaulio muzikos genijai – jūsų fotografijų herojai?

Su Gidonu Kremeriu, mano dukters tėvu, kartu važinėdavome į daugybę koncertų, o kadangi aš fotografė, tai viską ir fotografuodavau. Pažinojau visus tuos žmones, o jie – mane. Tada nusprendžiau išleisti knygą, kurios dalis ir buvo visa ši istorija apie muzikantus. Leidėjai man suteikė visišką carte blanche, kad išplėtočiau temą taip, kaip man tai atrodo geriausia ir tinkamiausia. Surinkau visą fotografijų archyvą, – tai buvo prieš 15 metų, – ir žiūrėdama sprendžiau, kurių muzikantų man dar trūksta, kuriuos norėčiau užfiksuoti. Praplėčiau savo koncertų salių lauką pagal tai, kur mano herojai gastroliuoja. Pavyzdžiui, nufotografuoti Seiji Ozawą man tiesiog pasisekė, nes jis atvyko į Paryžių, o Valerijų Gergijevą medžiojau labai ilgai. 

Tai paparace jus nepavadinsi? 

Tikrai ne. Jeigu visi šie muzikantai nebūtų manęs pažinoję, būtų tiesiog išmetę iš salės. Su jais paparacinimu tikrai neužsiimsi. Tokius žmones erzina fotoaparato spragsėjimo garsas, ir jeigu jie jį girdi, o ir žmogaus dar nepažįsta, tiesiog išprašo lauk. Prisimenu, kaip fotografavau Nicolaus Harnonkourt'ą – tai buvo siaubas! Žinoma, mes buvome pažįstami, ne kartą susitikę, bendravę. Jo orkestras ėmė šnypšti ir reikalavo mane iššveisti iš salės, o N. Harnonkourt'as, – tai mane išties nustebino, – laikėsi labai ramiai, jokios reakcijos. Lyg nei manęs, nei orkestro negirdėtų. Pademonstravo tokią tikrą dirigento valdžią.

Dirigentas Nikolaus Harnoncourt'as. Alexandros Kremer-Khomassouridze fotografija
Dirigentas Seiji Ozawa. Alexandros Kremer-Khomassouridze fotografija
Pianistas Jevgenijus Kisinas. Alexandros Kremer-Khomassouridze fotografija

Man svarbiausios buvo jų emocijos, jausmų pliūpsniai, kaip jie jaučia muziką: ar jiems liūdna, ar jie ekstazėje. Pamatyti tą šviesą jų akyse. O ją pagauti sunkiausia. Dar man būdavo svarbu į užkulisius patekti reikalingą akimirką.

Sakykite, ar jums, kaip fotografei, muzikai kėlė kokių nors reikalavimų? Tarkime, kaip nors jų nefotografuoti?

Aš pažinojau kiekvieno jų asmeniškai specifiką, kiekvieno temperamentą – kad su vienu po koncerto kalbėtis galima, su kitu – ne, trečiam išvis geriau į akis nelįsti. Pavyzdžiui, išties buvo sudėtinga, kaip minėjau, fotografuoti V. Gergijevą. Kai pagaliau man pavyko jį pagauti, laukiau jo penkias valandas orkestre trypčiodama nuo vienos kojos ant kitos. Jis įžengė į salę, pamatęs mane suprato, kad tuoj jį pradėsiu kamuoti fotografavimu – jis labai kuklus! – apsisuko ir išėjo. Netrukus grįžo persivilkęs marškinius. 

O situacija su S. Ozawa išvis iki ašarų privedė. Sutarėme, kad ateisiu jo fotografuoti, ir staiga kilo kažkokių problemų su orkestru. Dirigentas klykė kaip skerdžiamas „Tylos!“ ir ant orkestro, ir po kiekvieno mano spragtelėjimo, nes buvau vienintelė salėje fotografuojanti. Tiesiog verkiau, nes suvokiau, kad scenoje nėra nė pluoštelio šviesos, maniau, joks kadras nepavyks. Kai grįžusi namo išryškinau nuotraukas, pamačiau, kad vienintelė šviesa sklido nuo piupitro – laimė, fotografijos pavyko išties labai gražios.

Kai žvelgėte į visus šiuos muzikos genijus pro objektyvą, ką jums svarbiausia buvo juose pamatyti ir užfiksuoti?

Žinoma, man svarbiausios buvo jų emocijos, jausmų pliūpsniai, kaip jie jaučia muziką: ar jiems liūdna, ar jie ekstazėje. Pamatyti tą šviesą jų akyse. O ją pagauti sunkiausia, nes tokių erdvių apšvietimas dažniausiai arba nutvilko jų veidą balta spalva, arba išvis būna tamsu. Geriausi kadrai pavykdavo po valandų repeticijos – tada, kai muzikantai nebegalvodavo nei apie save, nei apie mane. 

Dar man būdavo svarbu į užkulisius patekti reikalingą akimirką, na, bet tokie kadrai – tai jau atsitiktinumas, pavyzdžiui, Jevgenijų Kisiną užkulisiuose užfiksuoti su mama dvi sekundės prieš jam užlipant ant scenos. Arba netikėtai įžengiantį Giją Kančelį. 

Juk ne viskas visuomet sklandžiai pavyksta. Buvo skaudžių momentų? 

O taip. Pamenu, atvykau į Italiją, į „La Scala“, fotografuoti pianistės Viktorijos Postnikovos. O, žinote, italai ten neleidžia fotografuoti ir akreditacijų jokių nedalija. Kabu kažkuriame balkone su juostiniu fotoaparatu rankose, nerimauju, kad tik jis nenukristų ant arfininkės, ir staiga mane apima siaubas, nes suvokiu, kad teturiu vieną juostelę, o kita pamiršta per skubėjimą užkulisiuose. Na, teko suktis su tuo, ką turėjau.

Arba atvažiuoji į kokį miestą, ir rask tu tą salę. Kvietiesi taksi, mėgini vairuotojui aiškinti, kad tau reikia ne pagrindinio įėjimo, bet skirto artistams. Vos randi. Dar pasirodo, kad leidimo niekas neišrašė, mėgini nežinia kokia kalba aiškinti, kad tau žūtbūt reikia patekti į vidų. Šiaip ne taip praleidžia, o tada rask tą sceną: bėgioji po koridorius pirmyn atgal visa suplūkusi, beveik verki, nes repeticija jau prasidėjusi... 

Ar per visą šį stresą jums niekada nebuvo kilusi mintis viską mesti? 

Dar ir kaip buvo kilusi. Dabar man juokas bet koks fotografavimas atrodo po muzikantų klasikų, po tų aplankytų pasaulinių scenų, į kurias patekti neįmanoma – juokas, ar tai būtų Sibire, ar Čiukotkoje, ar Butane. Čia kaip Oskarui Koršunovui po Avinjono – bet kas įveikiama, taip ir aš dabar galiu daryti bet ką. Man tai išties buvo gera mokykla.

Jums artima nespalvota fotografija. Sakykite – kodėl būtent ją renkatės?

Viena vertus, nespalvota fotografija tinkamiausia fiksuojant muzikantus, nes jų drabužiai – juodų ir baltų tonų, dar visa ta muzikos instrumentų grafika. O ir salėse toks apšvietimas, kad, jeigu darytum spalvotas fotografijas, veidai būtų geltoni. Man taip netinka. Kita vertus, galbūt aš keistai matau pasaulį – nespalvotą. Kadaise bandžiau pirma fotografuoti spalvotai, tada konvertuoti nuotraukas į nespalvotas, bet ir vėl rezultatas buvo ne tas. Nes kai darai nespalvotas fotografijas, tau pirmiausia svarbi kompozicija, iškadravimas, šviesotamsa. Jeigu gražus kadras, viskas tinka – tu iš anksto matai kompoziciją nespalvotą. Negali iš spalvotos nuotraukos padaryti nespalvotą, nes ji bus tiesiog pilka.

Neseniai fotografavau O. Koršunovo „Rusišką romaną“: aštuonis moterų aktorių portretus ir aštuonis vyrų. Ir, žinoma, fotografijos bus nespalvotos – kitaip ir būti negali. O jeigu jau renkiesi spalvą – ji turi sprogti. Tokia aš jau esu: retai matau pasaulį spalvotą.

Iš Alexandros Kremer-Khomassouridze parodos „Live Music“ atidarymo. Tomo Ivanausko fotografija
Iš Alexandros Kremer-Khomassouridze parodos „Live Music“ atidarymo. Tomo Ivanausko fotografija
Iš Alexandros Kremer-Khomassouridze parodos „Live Music“ atidarymo. Tomo Ivanausko fotografija

Oskaras su savo aktoriais mimais šias fotografijas atgaivino. Kokia man tai buvo maloni staigmena! Tiesą sakant, nesitikėjau, kad per parodos atidarymą jie žais su pačiomis fotografijomis.

Fotografija – tylusis menas. O jūsų paroda skamba. Ar žiūrovai, žvelgdami į jūsų fotografijas, girdi jose muziką? 

Ši paroda iš tikrųjų skamba. Ypač dabar, kai Oskaras su savo aktoriais mimais šias fotografijas atgaivino. Kokia man tai buvo maloni staigmena! Tiesą sakant, nesitikėjau, kad per parodos atidarymą jie žais su pačiomis fotografijomis. Juokiausi kas kartą, kai mimai priėję prie darbo imdavo reikšti emocijas. Nemaniau, kad šios fotografijos gali būti tokios emocionalios.

Iš tiesų ne aš šią parodą išsirinkau – tai ji mane pasirinko. Kiekviena erdvė savaip ją priima, kitaip išdėlioja. Taip jau nutiko, kad Filharmonijoje dirigentų fotografijos sugulė atskirai, kompozitorių – irgi atskirai, ir smuikininkų bei styginių muzikantų – skyrium. Pianistai irgi turi savo atskirą grupę. Anksčiau taip nėra buvę. Iš pradžių visos fotografijos gulėjo ant grindų, ir, kai rado šią netikėtą naują savo tvarką, supratau: oho, kaip skamba! Net oras tapo kitoks. 

Apskritai šią parodą matau tarsi iš šalies, tarsi ne aš visa tai būčiau dariusi, ne aš kūrusi. Neasocijuoju šios parodos su savimi. Kaip ir Gidonas negali klausytis savo muzikos, taip ir aš arti negaliu matyti savo fotografijų. Įdomus jausmas.

Kodėl parodai Vilniuje pasirinkote Filharmoniją, kodėl ne, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatrą? 

Filharmonija pati mane išsirinko. Net negalvojau apie ją, maniau, ji jau uždaryta rekonstrukcijai. Viskas susiklostė savaime. Oskaras man vieną dieną paskambino ir pasakė, kad parodą reikia rengti Filharmonijoje, kad susisiekčiau su direktore ir sutarčiau. Ir kai aš čia atėjau, net daryti nieko nereikėjo, visi jos žmonės svajojo apie šią parodą, jie juk myli tuos muzikantus, buvo tokių, kurie mane pažinojo prieš 15 metų.

Žinote, kas man buvo įstabu. Vienos moters žodžiai po parodos atidarymo. Ji priėjo prie manęs ir pasakė, kad per visus 25-erius jos darbo metus Filharmonija nėra buvusi tokia graži. Ir kad jai sunku įsivaizduoti, kad vieną dieną fotografijos turės iškeliauti. Kita moteris, kabinant darbus, paklausė: kaip, jūs nepakabinsite Danielio Barenboimo? Būkite gera, pakabinkite. Net neketinau to daryti, maniau, na kas čia jį žino? Bet kai išgirdau prašymą, žinoma, pakabinau. 

Man džiugu, kad žmonės suvokia parodos užmojį – nuo Martos Argerich iki Nicolaus Harnonkourt'o. Čia kaip teatralams surengti parodą vienoje vietoje su Romeo Castellucci, Oskaru Koršunovu ir Robertu Wilsonu.

Jeigu mylite muziką, jūs tai tikrai pajusite.

Smuikininkas Gidonas Kremeris. Alexandros Kremer-Khomassouridze fotografija
Dirigentas Jurijus Temirkanovas. Alexandros Kremer-Khomassouridze fotografija
Violončelininkas, dirigentas Mstislavas Rostropovičius. Alexandros Kremer-Khomassouridze fotografija

Čia kaip žvėris, tūnantis viduje. Nevalgysi, nemiegosi, eisi ir padarysi tą portretą, nes kitaip negali. Kaip sakoma: matau tikslą, nematau kliūčių. Ir Oskaras, beje, toks. Mums abiem viskas per vieną dieną – ir griausmai, ir liūtys, ir saulė. 

Kur tik „Live Music“ nėra buvusi: Paryžiuje, Londone, Kronberge, Maskvoje, Sankt Peterburge. Kaip skirtingų kultūrų žmonės ją priima? 

Visi ją matę labai džiaugiasi. Juk visi pažįsta tuos muzikantus, tos malonios garbaus amžiaus damos, kurios žino juos iš veidų. Kiekvienas žmogus su šiais muzikantais turi savo istoriją. Ir, žinoma, visiems būna skaudu, kai paroda iškeliauja. Man sakydavo: ką dabar darysime, taigi sienos liks nuogos. Dėl to ir renkuosi parodai ne galerijas, o koncertų sales, kad žmonės, – juk jie dešimtmečiais čia ateina, – prieš klausydamiesi muzikos galėtų pamatyti fotografijas. Mačiusieji ir Gidoną Kremerį, ir Jurijų Bašmetą, ir Genadijų Roždestvenskį, Jurijų Temirkanovą. Tik tokie žmonės gali įvertinti, tarkime, J. Temirkanovo portretą – esteto, žvelgiančio į save veidrodyje. 

Būtent muzikos pasaulio žmonės gali suprasti tikrąją šių fotografijų reikšmę. Bet kuris kitas gali pagirti darbų grožį, emocionalumą, netikėtumą, bet tik muzikantai ir muzikos mylėtojai supras jų išskirtinumą. 

Ar per dešimt metų pasikeitė jūsų pačios žvilgsnis į šias fotografijas? Galbūt matote jas naujoje šviesoje? 

Būtent dabar man ši paroda ima atrodyti kitokia. Neeksponuojama ji išgulėjo penkerius metus Paryžiuje, ją ir šiaip sudėtinga transportuoti – juk ji tokia didžiulė. Jau ketinau fotografijas padovanoti Rygai, gimtajam Gidono miestui. Ir staiga Oskaras sukėlė maištą: ką? Į Rygą? Pirmiausia į Vilnių. Ir kai ji atkeliavo iki Vilniaus, iki Filharmonijos salės, kai visi darbai buvo ištraukti iš dėžių, pagalvojau: o kodėl Ryga? Juk ji ir čia gali likti. Bet kuriuo atveju niekas su ja nenori atsisveikinti po mėnesio, galbūt čia ji liks kabėti ir iki gruodžio, pažiūrėsim. Žinote, kaip būna – suaugo, ir viskas.

Kai nuotraukos atrado savo vietas ant sienų, kai vėl išvydo dienos šviesą, man taip gera pasidarė. Apėmė tas pats jausmas, kai jaudinuosi dėl Gidono smuikų, kad jie kažkur guli ir jais niekas negriežia. Aš už tai, kad jie negulėtų tylūs kur nors bankuose pas kolekcionierius. Aš už tai, kad smuikas visada grotų. Jausmas, kaip ši paroda atgijo ir išsisklaidė po salę, panašus. 

Sakoma, jeigu žmogus yra vienos srities menininkas profesionalas, jis menininkas visame gyvenime. Kas dar, be fotografijos meno, jus traukia?

Be fotografijos, man patinka sėdėti ir žiūrėti Oskaro teatrą. Teatras mane išties žavi – visomis tomis emocijomis, man patinka drauge su Oskaru važinėti į gastroles, matyti aktorius lipančius ant scenos. Pabaigusi institutą, dirbau teatre butafore ir scenografe, tik tuomet dar nesupratau, kad teatras mane traukia. Iš tikrųjų beprotiškai dievinu scenografiją, tą visą šviesos, grafikos veikimą – net širdis apsąla, mielai imčiausi šios veiklos. Kadaise norėjau būti ir drabužių dizainerė, man patinka kurti kostiumus. Na bet netapau. 

Šią akimirką prisiminiau vieną mergaitę, dabar jai šešeri, tada buvo ketveri – menininkę iš prigimties, jau ketverių viską išmanančią apie spalvas. Kai susitikau su jos mama, mergaitė sėdėjo prie stalo ir kažką piešė rausva spalva. Ji man tada ištarė: kaip mane džiugina ši rausva spalva, kai man negera, ji taip mane ramina. Toks prigimtinis meno pajautimas. 

O jus fotografija ramina? 

Ne, man fotografija yra medžioklė. Pavyzdžiui, lankydamasi Avinjone išvydau Sashą Waltz, ji rodė spektaklį, kuris man, beje, labai patiko. Ir man iki šiol neramu, kad jos nenufotografavau. Sėdėdama salėje mačiau prieš akis kiekvieną akimirką, kada turiu paspausti fotoaparato mygtuką. Iki šiol likęs tas neišsipildymo kartėlis. Toks kiek liguistas noras. Negaliu gyventi be to, ką manau, kad reikia padaryti. Čia kaip ir su „Rusišku romanu“ – kai išvydau tų aktorių veidus, supratau, kad privalau nufotografuoti. Oskaras iš pradžių netgi neleido, o aš pasakiau: net jeigu ir sprogs viskas, vis tiek tuos portretus padarysiu. Jau matau juos kabančius baltoje salėje – vyrus priešais moteris.

Čia kaip žvėris, tūnantis viduje. Nevalgysi, nemiegosi, eisi ir padarysi tą portretą, nes kitaip negali. Kaip sakoma: matau tikslą, nematau kliūčių. Ir Oskaras, beje, toks. Mums abiem viskas per vieną dieną – ir griausmai, ir liūtys, ir saulė. 

Kas jus inspiruoja fotomene, kokie vardai, darbai? 

Man patinka senieji fotografai. Henri Cartier-Bressonas – gal net ir kiek kvaila jo pavardę minėti. Mėgstu mados fotografus: Paolo Roversi, Richardą Avedoną, Ellen von Unwerth. Mano mylima fotografė – ūkanotų nespalvotų fotografijų autorė Sarah Moon. Aš iki šiol neatsakau sau į klausimą, kaip jai techniškai pavyksta išgauti tokį fotografijų efektą. Mėgstu suomių fotografą Pentti Sammallahti, kaip jis savo kadro, savo mygtuko paspaudimo gali laukti valandų valandas. Panašiai kaip Šarūno Barto kinas. Taip pat įkvepia Georgijus Pinchasovas, Joelis Peteris Witkinas su savo žiauria, bet tikra poetika.

Kokiu fotoaparatu, beje, fotografuojate? 

Naudojuosi senu fotoaparatu, tarpiniu variantu tarp juostinio ir skaitmeninio. Nes man nuotraukoje patinka grūdas. Šiais laikais fotografija tapusi tokia nuoga, ryški ir tiksli, tokia tuščia ir neemocinga, ir tokia man nepatraukli. Naudojuosi ir senu objektyvu, kuriam penkiolika metų. Neseniai jį vėl sutaisiau, meistras sakė, kad jis beveik nebenaudojamas, o aš atsakiau, kad būtent šis objektyvas man leidžia užfiksuoti ūkanotas nuotraukas ir priartinti darbus prie juostinės fotografijos. Nežinau, ką darysiu, kai jis suges – matyt, ieškosiu tokio paties.

Režisierius Oskaras Koršunovas ir fotografė Alexandra Kremer-Khomassouridze. Tomo Ivanausko fotografija

Nors esu megapolių žmogus – man patinka Tokijas, Niujorkas, Bankokas – bet gyventi gali tik tokiuose miestuose kaip Vilnius. Kai eini miestu ir atpažįsti žmones. Su vienu pasisveikini, su kitu. Kur eini? Į teatrą. O, eime kartu. Tai tikra laimė.

Gyvenate tarp Paryžiaus ir Vilniaus. Ir daugybės kitų kelionių. Patinka jums Vilnius?

Esu išties prisirišusi prie šio miesto. Turiu čia gerų, ištikimų draugų, kurie, kai prieš porą metų atvykau, į mane žvelgė rezervuotai. Dabar galiu jiems kad ir antrą valandą nakties paskambinti, ir jie padarys viską, ko paprašysiu, niekada neištars „ne“. Draugystė juk ir suvokiama kaip visą parą trunkantis ryšys. Man tikras atradimas šie žmonės.

Vilnius man mielas mažomis gatvelėmis, skaniu maistu, bažnyčiomis bažnytėlėmis. Šv. Kazimiero – mano mieliausia, geriu restorane priešais ją arbatą ir mėgaujuosi. Man smagu, kad Vilnius yra išsaugojęs savo daugiakultūriškumą, o to pasigendu būdama Rygoje. Nors esu megapolių žmogus – man patinka Tokijas, Niujorkas, Bankokas – bet gyventi gali tik tokiuose miestuose kaip Vilnius. Kai eini miestu ir atpažįsti žmones. Su vienu pasisveikini, su kitu. Kur eini? Į teatrą. O, eime kartu. Tai tikra laimė.

Kita vertus, pamilti miestą, kuriame nešneki jo kalba, šiek tiek pavojinga, nors jį savaip suvokiu, suprantu, kad nebūsiu čia sava. Tačiau dabar man aišku, kodėl Lietuvoje gyveno Maja Pliseckaja su Rodionu Ščedrinu, kodėl čia gyveno Gidonas. Tas tylus, ramus Vilniaus ritmas. Viskas tapę taip artima. 

Galite save pavadinti kosmopolite? 

Taip, esu kosmopolitė. Pavyzdžiui, Oskaras beprotiškai myli Lietuvą. Kad ir kokiame mieste jis būtų, dieną pradeda nuo lietuviškos spaudos. O aš nesu prisirišusi prie vienos šalies. Man nė į galvą nešautų mintis atsiversti prancūzišką ar rusišką spaudą, ar azerbaidžanietišką, ar gruzinišką, ar anglišką. Vienintelis dalykas, kurį galiu žiūrėti – tai „Euronews“. 

Šia prasme aš neturiu šaknų, o ir mano draugai išsibarstę po skirtingas šalis, mano vaikai gyvena skirtingose šalyse. Jie irgi, kaip ir aš, kosmopolitai, kalbantys keturiomis kalbomis. Tai ir gerai, ir blogai. Žinoma, pavydžiu Oskarui jo patriotiškumo – tai didelė laimė. Aš gal veikiau pasakyčiau, kad jaučiu meilę Žemės rutuliui, o ne konkrečiai valstybei.