Marijampolės vaikų prieglauda. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

„Atsidėjusios tad maldai, mąstymui bei kitiems pamaldumo darbams, o kartu rūpindamosi pasitarnauti kitiems ir juos tobulinti, tesuderina šiuodu tikslu taip darniai, kad aukštesnio asmeninio šventumo siekimas ir rūpinimasis artimo išganymu taip susijungtų, kad ne tiktai vienas kito netrukdytų, bet dar labiau vienas kitą paremtų. (Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų „Vedamoji mintis ir dvasia“)

„Yra truputį pavojaus joms apsiimti per daug darbų“

„Santykiai su Vargdienių seselėmis nuolat gerėja ir beveik nesiskiria nuo to, kas turėtų būti, – 1925 m. vasario 27 d. laiške vysk. Jurgiui Matulaičiui rašė tuo metu Marijonų vienuolyne buvęs kun. dr. Pranciškus Būčys MIC. – Pereitą sekmadienį (per Užgavėnes) jų mokinės surengė labai gražų vakarėlį. Ir priešai turėjo pagirti už gerą išpildymą, sveikai linksmą dvasią, gražiai ir stipriai saugojančią rimtį. Yra truputį pavojaus joms apsiimti per daug darbų. Aš truputį tam priešinuos. Ligoninę galės kurtis tada, kai mergaičių mokyklą turės pilnai sutvarkytą, kada spaustuvė duos pastovaus pelno...“

Seserys dirbo daug ir planavo naujus darbus, kas net kėlė baimę tėvams marijonams, turintiems didesnį dvasinio gyvenimo ir išorinio veikimo patyrimą. Apie tai, kad apaštališkoje veikloje ėmė reikštis didelė išorinių darbų persvara dvasinio gyvenimo sąskaita, liudija ir ses. M. Teresės Uršulės Novickaitės atsiminimai: „Iš tikro, tai buvo tokios pjūties metas, kad mes nežinojome, kur baigiasi vienas darbas, o kur prasideda kitas...“

1925 m. iš Romos į Lietuvą sugrįžo Vargdienių seserų vienuolijos įkūrėjas, Šv. Tėvo Pijaus XI paskirtas Lietuvos bažnyčios vizitatoriumi arkivyskupas Jurgis Matulaitis. Viešint Marijampolėje, seserys kaip vaikai atvirai puolė prie jo ieškoti patarimų, aiškinimų ir gerų išmintingų sprendimų. Arkiv. Jurgis ateidavo pas seseles aukoti šv. Mišių, sakyti konferencijų, aiškinti dvasinio ir vienuolinio gyvenimo prasmę. Tai kalbėdamasis su atskiromis seserimis, tai pasitardamas su vienuolijos taryba, nuodugniai tyrė susidariusį bendruomenės gyvenimo būdą ir davė vienuolijai pagal Konstituciją bei „Vedamąją mintį ir dvasią“ teisingą kryptį. Ir, kaip yra pažymėjusi ses. Marija Teresė Uršulė Novickaitė, savo tauria asmenybe išsamiai praktiškai ir akivaizdžiai parodydavo, ko savo dukras mokė ir ragino siekti.

1926 m. balandį, pagal apaštališkojo vizitatoriaus arkiv. J. Matulaičio projektą įkūrus Lietuvos Bažnytinę provinciją, Marijampolėje jo pakviesti viešėjo Lietuvos vyskupų aukštieji dignitoriai. Vargdienių seserų vadovaujama mokykla surengė mokinių darbų parodėlę, iškilmingai su giesmėmis priėmė garbingus svečius. Tai buvo šviesiausios tų metų akimirkos.

Ses. M. Teresė Uršulė Novickaitė. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

„Vaikeli, dabar taip, o vėliau – žiūrėsime. Tokia Dievo valia“

Aplink stalą susėdusios Vargdienių seserys laukdavo arkiv. Jurgio. O jis, kaip rašoma kongregacijos istorijoje, į valgomąjį ateidavo giedrai besišypsodamas. Kalbėdavo tėviškai ir maloniai. Balsas buvo švelnus, sakiniai paprasti, bet mintys labai įtaigios ir gyvenimiškos. Iškeldavo ir tai, kas buvo taisytina. Įkūrėjas, perpratęs savo įkurtos vienuolijos tikrąją padėtį, ryžosi kardinaliai jos pertvarkai.

1926 m. spalio 21 d. vienuolijos vyriausiąją vadovę Petronėlę Uogintaitę išsiuntė į Šveicariją pas Šv. Kryžiaus ordino seseris pasitobulinti ir įsigyti medicinos darbuotojo cenzą. Į jos vietą vyresniąja paskyrė pavaduotoją ses. M.T. Uršulę Novickaitę, o šiai visapusiška padėjėja pakvietė vienuolinį kelią pasirinkusią mokytoją Elžbietą Stebulytę.

Amžintiesiems įžadamas besiruošianti ses. Uršulė, kiek įmanydama aiškino ir dėstė Įkūrėjui dėl savo netinkamumo skiriamoms vyresniosios pareigoms. Atsiminimuose pažymėta: „O jis ramiai klausėsi ir guodė: „Vaikeli, dabar taip, o vėliau – žiūrėsime. Tokia Dievo valia.“ Norėdamas išlaikyti bendruomenėje ramybę, pats vakarais ateidavo ir aiškindavo, kodėl buvo pakeista vadovybė, stebėjo seserų nuotaikas.

Pasak ses. Uršulės, skaitė jų širdyse ir protuose įvykių padarytus įbrėžimus ir susinarpliojimus: „Jau pats savo buvimu arti, čia patardamas ar paguosdamas, tai vėl galvosenos kryptis tiesindamas ar širdies dūžius pagal Dievo valią nustatinėdamas, veikė palaimingai savo asmeniu, kartais be žodžių taip įtaigojo, kad sunkumai mažėjo, dilo, keliai aiškėjo... Kažkas naujo būdavo užplūsta visą būtybę, kas praplečia horizontus, skatina, stumte stumia veikti.“

Nauja vienuolijos vyresnioji ir nauja jos pavaduotoja, o taip pat tos pačios, anksčiau rinktos tarybos narės, rūpinosi bendruomenę papildyti naujomis narėmis. Buvo planuojama įsikurti kitose vietose, ne tik Suvalkijoje, bet siekti ir Žemaitijos sostinę Telšius. Tačiau vos įsibėgėjus, 1927 m. sausį, iš Kauno tarsi kraujo banga atliūliavo žinia, jog vienuolijos įkūrėjo, tėvo Jurgio, arkivyskupo J. Matulaičio tarp gyvųjų jau nėra... Vyriausioji vadovė ses. M.T. Uršulė Novickaitė skubiai išvyko į laidotuves:  „Beveik balsu verkdamos laidojome savo Tėvą, betgi laidojome tik jo kūno palaikus, o dvasia likosi gyventi su mumis.“ Vargdienių seserys po laidotuvių dažnai važiuodavo į Kauną lankyti savo Tėvo karstą. Arkikatedros kriptoje pro groteles jis, buvo, rodos, ranka pasiekiamas...

Arkivysk. Jurgis Matulaitis. Vargdienių seserų vienuolijos nuotrauka

„Pačioms kilti ir kitus prie krikščioniškų idealų vesti“

Gyvenimas riedėjo priekin: reikėjo dirbti mokykloje-pensionate, senelių ir vaikų prieglaudoje, vaikų darželyje, spaustuvėj, knygyne. Rūpesčių pilnos dienos, kaip ir įvykiai vijo vienas kitą. 1926 m. gegužės 5 d. į Marijampolę atvyko Apaštališkais internuncijus Lietuvai arkivyskupas L. Scioppa. Garbingas svečias vizitą padarė Marijonų vienuolyne buvusiam arkivyskupui Pranciškui Karevičiui, apsilankė Marijonų gimnazijoje,o taip pat arčiau susipažino su Vargdienių seserų vienuolija.

Gegužės 6 dieną vėl naujas svečias – Vilkaviškio vyskupas koadjutorius Mečislovas Reinys. Viešėdamas Vargdienių seserų vienuolijoje Ekscelencija tarė jautrų atminimo žodį neseniai Amžinybėn išėjusiam a.a. arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Lankydamasis vienuolių įkurtoje spaustuvėje, mokykloje, senelių prieglaudoje skatino toliau nešti uždegtą deglą.

Gegužės 28d. į Marijampolę atvykęs Valstybės prezidentas Antanas Smetona neaplenkė ir Vargdienių seserų vedamų įstaigų.

Nauji, 1929 m. rugpjūčio 23 d. įvykę rinkimai iš esmės nepakeitė vienuolijos apaštalavimo krypties. Vienuolijos vadovė, motinėle vadinta sesuo M.T. Uršulė Novickaitė suprato Įkūrėjo siekį ir vienuolijos misiją: „...Tarnauti artimui, vaiko, paauglio, subrendusio, ligų ir negalių paliesto, fiziškai ir morališkai stokojančio asmenyje turime atkurti Kristų. Nešti Gerosios Naujienos šviesą, eiti dirbti ten, sunkiausia, skverbtis ten, kur tamsiausia.“

Nuo 1930 metų seserys buvo kviečiamos į įvairias vietoves vesti vaikų darželių ar prieglaudų, kongregacijos skyriai vienas po kito plėtėsi po Lietuvos kraštą. Atgavus Vilnių, čia įsikūrusios Švč. M. Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserys plėtojo krikščioniškąją socialinę ir švietėjišką veiklą. Įsteigė Motinos globos punktą, lektoriavo Moterų socialinėje mokykloje. 1929 metais Kaune buvo įsteigti studijų namai, kuriuose gyveno įvairiose mokyklose ir universitete besimokančios kongregacijos seserys.

Skaitykite daugiau:

Pirmoji lietuviška moterų vienuolija: veržlumas tarnauti visiems ir visur

Pirmosios lietuviškos moterų vienuolijos veikla tarpukariu: nuo spaustuvės iki prieglaudos