Filosofas Kristupas Sabolius ir menininkai Nomeda bei Gediminas Urbonai. Bernardinai.lt nuotrauka

MO atidarymo proga muziejuje paskaitą apie savo projektus ir įvairovę skaitė menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, kurių iniciatyva 2005 metais čia stovėjusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje buvo surengtas protesto projektas – politinis ir meninis sąjūdis „Pro-testo laboratorija“. Jo tikslas buvo „Lietuvos“ kino teatrą išsaugoti nenugriautą ir pasipriešinti neskaidriai politikai.

Dėl šio sąjūdžio apskritai pasikeitė meno ir politikos supratimas Lietuvoje, kilo daug kitų, ypač kairiųjų, judėjimų. Lietuvos kultūros horizonte ėmė ryškėti pati protesto ir politinio meno samprata, kaip dalykas, kurio plotmėje galima mąstyti ir veikti.

„Pro-testo laboratorija“ – tik vienas iš daugelio kūrybinio Urbonų dueto projektų. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai, Masačusetso technologijų instituto Architektūros ir planavimo mokyklos tyrėjai N. ir G. Urbonai šiemet atstovavo Lietuvai svarbiausiame pasaulio architektūros festivalyje – Venecijos architektūros bienalėje – su projektu „Pelkių mokykla“. Menininkai drauge su architektais, dizaineriais, filosofais, mokslininkais, inžinieriais, technologijų specialistais plėtojo „Pelkių paviljono“ koncepciją, projektavo ir kūrė tyrimų erdvę – eksperimentinę laboratoriją „Pelkių mokykla“, kurioje architektūra jungiasi su kitomis disciplinomis.

Šiuo metu menininkai plėtoja įvairius naujosios aplinkodairos (angl. new environmentalism) projektus ir bendradarbiauja su daugybės kitų sričių (meno, architektūros, antropologijos ir kt.) atstovais.

Prisimindami „Pro-testo laboratorijos“ akciją, N. ir G. Urbonai minėjo, kad tuomet jiems visų pirma buvo svarbi balso, tiksliau, protesto balso nebuvimo, tema. „Pro-testo laboratorija“ įsikūrė 2005-ųjų kovą buvusio „Lietuvos“ kino teatro bilietų kasoje ir išsilaikė iki spalio.

„Mes kvestionavome pačią kino teatro privatizaciją. Tai buvo balso protesto paieška, protesto kaip formos paieška. Norėjome pasiūlyti estetinę formą, kuri kvestionuoja meno autonomiją ir pasiūlo heteronomišką modelį, kai kalbama ir apie realių gyvenimo sprendimų įtraukimą“, – prisiminė menininkas G. Urbonas.

Žvelgiant iš laiko pespektyvos, G. Urbono nuomone, „Pro-testo laboratorijos“ pergalė buvo tai, kad čia buvo sustabdyta prekybos centro ar gyvenamųjų namų – prieinamų tik keliems išrinktiesiems – statyba, spekuliacijos nekilnojamuoju turtu. Anot jo, tuomet buvo svarbu išsaugoti šią vietą ir kultūriniu, ir urbanistiniu požiūriu, žiūrėti į miestą kaip į organizuotą struktūrą, turinčią savo išmintį, protą ir dvasią.

Į šį projektą – ir į veiksmus, ir į peticiją, anot jo, buvo įsitraukę apie 9 tūkst. piliečių. 

„Mums buvo svarbus balso ir pilietiškumo klausimas, taip pat „Pro-testo laboratorijos“ archyvo rinkimas, kad būtų paliktas dokumentas, kad projektas ne tik skleistųsi įvairiais veiksmais, pavidalais, performansais erdvėje, bet ir kurtų savo archyvą, kuris bylotų apie protesto balso buvimą“, – pasakojo G. Urbonas.

Žvelgiant iš laiko pespektyvos, jo nuomone, „Pro-testo laboratorijos“ pergalė buvo tai, kad čia buvo sustabdyta prekybos centro ar gyvenamųjų namų – prieinamų tik keliems išrinktiesiems – statyba, spekuliacijos nekilnojamuoju turtu. Anot jo, tuomet buvo svarbu išsaugoti šią vietą ir kultūriniu, ir urbanistiniu požiūriu, žiūrėti į miestą kaip į organizuotą struktūrą, turinčią savo išmintį, protą ir dvasią. Ir dabar, pasak G. Urbono, svarbu, kad ši kultūros vieta būtų daugiafunkcė, kaip kad „Lietuvos“ kino teatro atveju – kad čia vyktų ir performansų, ir koncertų.

„Kitas tuomet įvykęs geras dalykas – kilęs pilietinis judėjimas, pasiūlęs įvairių pilietiškumo formų – nuo performatyvių, socialinių, politinių iki meninių. Tai buvo gerai kalbant apie įvairovę, – svarstė G. Urbonas. – Jeigu išeities taškas buvo balso nebuvimas, tai, galima sakyti, atsirado to protesto balso įvairovė. Taip pat gerai, kad kilo susidomėjimas modernizmo architektūra, kuri tuo metu, kaip dabar pelkė, buvo įsivaizduojama labai niūri. Buvo įvairių gąsdinimų, kad tai baisūs, senoviniai, supuvę sovietiniai monstrai.“

Anot menininko, jauni žmonės, tuomet atėję į „Pro-testo laboratoriją“, ėmė domėtis modernizmo architektūros reikšmėmis, tokiu būdu buvo atliekami tyrimai, rašomi mokslo darbai, išleistos serijos knygų, aprašančių Vilniaus architektūrą.

Pirmosios MO muziejaus parodos „Visas menas – apie mus“ kuratorė Raminta Jurėnaitė, įsijungusi į diskusiją ir prisiminusi savo dalyvavimą „Pro-testo laboratorijoje“, komentavo, kad, jos nuomone, kultūros, meno žmonės truputį pavėluoja su protestais: „Bijau, kad dažnai menas reflektuoja tai, kas jau įvyko. Piliečiai turėtų į tokius procesus įsikišti daug anksčiau, daugiau suprasti apie politiką, ekonomiką. Juk sprendimas savivaldybėje atiduoti privatizuoti tam tikrus pastatus ir plotus gimė daug anksčiau, todėl tokius dalykus reikia pastebėti užuomazgoje. Nes paskui būna per vėlu. Svarstau, galbūt esame nepakankamai brandūs kaip piliečiai, kad neįsikišame į šiuos procesus laiku.“

Problema, anot jos, galbūt yra tai, kad menas neturi įrankių, kad laiku paveiktų panašius procesus, o protestai šiais laikais tampa protestų industrija, tiesiog preke.