Domininkonų ordino nuotrauka

Lapkričio 5 d. Vilniaus šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje (Vasario 16-osios g. 11) vyks Vėlinių koncertas „Tą rūsčiąją valandą vėlei džiazuos“, skirtas išėjusiems menininkams prisiminti. Kalbiname viena iš kncerto kūrėjų gitaristą, kompozitorių, eksperimentatorių ir konceptualistą, daugelio performansų dalyvį JUOZĄ MILAŠIŲ.

Lapkričio 5-ąją 18 val. aukosime šv. Mišias už mirusius menininkus, po kurių pagarbą jiems atiduosime ir trijų džiazo muzikantų koncertu. Be Tavęs, gros trombonininkas, dūdmaišininkas, multiinstrumentininkas, kompozitorius, vokalistas Skirmantas Sasnauskas ir vienas garsiausių džiazo kūrėjų Arkadij Gotesman. Kartu šis vakaras – kvietimas į veikiančią bažnyčią, kuri yra tarsi visa jungiantis tiltas. Džiaugiuosi, kad sutikai jame dalyvauti.

Kiek mano galva pamena, iniciatyvos pagerbti mirusius menininkus ir ypač – veikiančioje bažnyčioje nebuvo. Juk ši profesija – tokia rizikinga ir net pavojinga!  

Graži iniciatyva, kad bažnyčia kitokios muzikos garsais tiesia tiltus į žmogų, ieškodama sąlyčio taškų.

Esu grojęs daugelyje bažnyčių. Galiu pasakyti, kad man patinka ši erdvė, nes kiekvienoje – ypatinga, savaip panaši, bet ir skirtinga akustika. Be to, ir Vėlinių dienos – labai trapu. Tiesą sakant, mes programą dėliojome taip, kad ji būtų labiau sonoristinė. Svarbiausia garsas, o ne virtuoziškumas. Nes jis tokiose erdvėse dėl akustikos dažnai netenka prasmės, susilieja ir pradingsta. Paprastume – teisybė.

Sakei, kad menininko profesija yra pavojinga. Kuo?

Oi, šia tema mes galime ilgai kalbėti, bet pabandysiu trumpai paaiškinti. Visi gali būti geri menininkai. Bet išskirtinių – labai nedaug. Kas yra išskirtinumas? Gebėjimas transliuoti energiją ir atskleisti, generuoti originalią idėją. Beveik nebūna taip, jog atsisėdi ir  sugalvoji. Iš kur tos idėjos atsiranda, kaip ta energija  per tave teka, niekas negali atsakyti. Vieni žmonės sako, kad iš Dievo, šviesos. Kiti – iš tamsos pasaulio.

Menininką kryžkelė lydi visada. Jis turi pasirinkti, kaip elgtis su ta ateinančia energija. Kuriuo keliu sukti, kad ją suvaldytų. Energija gali būti ir ne beribė. O norėdami jos dar gauti, menininkai įvairiais būdais save pušina  (angl. push „stumti, spausti“): svaiginančiomis priemonėmis, gyvenimo būdu, psichiniu, fiziniu išsekimu ir pan. Tad ta kryžkelė ir yra pavojingiausia. Kurį kelią pasirinkti? Kaip laviruoti ant aštrios briaunos? Kad gautų dar tos stebuklingos energijos, pasirinkimas tampa nesvarbus. Vardan to rezultato žmogus užsidega fakelu. Menininkas primiršta, kad dar turi  gyvenimą ir jį supančius  žmones. Ir dėl to reikia mokėti elgtis su ta energija, kad nesuteiktum  jiems ir sau skausmo. Linkėčiau, kad menininkas valdytų energiją, o ne atvirkščiai. Bet tai – taip sunku.

Beje, apie energiją. Prisiminiau 1986-uosius, tuometiniame Leningrade (dab. Sankt Peterburge) su Petru Vyšniausku dalyvavome viename festivalyje. Vos pradėjome groti, tarsi žaibas trenkė. Iš kažkur, net negaliu paaiškinti ir suvokti, mus užklupo ta energija. Galima sakyti, tiesiog išsijungėme ir grojome, grojome. Tik po koncerto pamačiau, jog mano gitara – kruvina...

Kam Tu dedikuosi šį koncertą?

Pasakysiu kitaip: didžioji mano draugų menininkų dalis yra aname pasaulyje. O kad aš nesu ten, yra džiugi lemtis. Kažkas mane dar vedžioja čia, šiame pasaulyje, ir, matyt, dar turi vilties.  

Kaip manai, ar bus iššūkių groti mūsų bažnyčioje?

Sakyčiau, vienintelis iššūkis yra susimąstyti. Tokioje erdvėje, kai pradedi ką nors daryti su garsu, gali nutikti visaip. Tikrai įdomu, kaip mums seksis suvaldyti akustiką, juk jūsų bažnyčioje grosiu pirmą kartą. Bet didelės erdvės manęs negąsdina.

Mane labiau domina garso santykis su tyla, pakilimas virš šabloninio grojimo, o ne įprastinis muzikantų skambėjimas drauge. Tad nereikia ypatingai ieškoti stiliaus, formos, verčiau žiūrėti emocinių dalykų, aido ir akustikos žaismo.

Koncerto pradžia: 19 val. Trukmė: 60 min.

Koncerto plakate panaudota XII a. „Saint-Germain de La-Ferté-Loupière” bažnyčios (Burgundijos regionas, Prancūzija) sieninės tapybos kopija.