Audris Narbutas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kadaise garsus airių filosofas, laikomas konservatizmo tėvu, Edmund Burke pasakė: „Vienintelis dalykas, būtinas blogio triumfui, kad geri žmonės nedarytų nieko.“ Būtent blogio pergalės ir neteisybės pojūtis yra tai, kas neretai smogia mūsų orumui. Deja, prieš pat Pasaulinės orumo dienos dešimtmečio minėjimą (spalio 21 d.) sužinojome, kad asmens orumą turėjusios užtikrinti institucijos to nepadarė ir tik dar labiau prisidėjo prie blogio sklaidos. 

Kur ieškoti orumo?

Nors visuomenei funkcionuoti būtinos tam tikros taisyklės, gyvename moralinio reliatyvizmo amžiuje. Pavyzdžiui, Vakaruose dėl fundamentalių atradimų, aprašytų knygoje Save keičiančios smegenys, gerai žinomas psichiatras Norman Doidge, rašydamas įžanginį žodį iškilaus kanadiečio klinikinio psichologo Jordan Peterson bestseleriui 12 Rules for Life: An Antidote to Chaos (liet. „12 taisyklių gyvenimui: priešnuodis chaosui“), pastebėjo, kad šiandien faktiškai tapo prasto tono ženklu kalbėti tiek apie taisykles, tiek ir apie dorybes. Anot akademiko, tūkstantmečio vaikai (gimę tarp 1982 m. ir 2004 m.) yra pirmoji karta, augusi dominuojant moraliniam reliatyvizmui.

Idėja, kad nesama nekintančių moralinių nuostatų, ne tik kelia milžinišką grėsmę, kurią popiežius Benediktas XVI įvardijo kaip moralinio reliatyvizmo diktatūrą, bet ir neatspindi tiesos, itin įtaigiai išsakomos Teksaso universiteto profesoriaus J. Budziszewski knygoje What We Can‘t Not Know (liet. „Ko mes negalime nežinoti“). Tiesos, kad esama tam tikrų moralinių nuostatų, kurių negali nežinoti joks pasaulyje gyvenantis žmogus. Būtent todėl mes kartais tiesiog intuityviai jaučiame neteisybę net jei ir linkstame patylėti „vardan šventos ramybės“. Žinoma, žinoti nereiškia sekti ir todėl bendražmogiški moraliniai principai, apibrėžti Dekalogo, neretai pažeidžiami.

Žvilgtelėkime į istoriją – net ir naciai savo aukas dažniausiai būdavo linkę pirma vaizduoti kaip visų pasaulio nuodėmių kaltininkes, o tik paskui, įtikėję savo pačių melu, siųsdavo jas į dujų kameras. Tokios melo mašinos konstravimas ir buvo viena pagrindinių Gėbelso užduočių. Mums šiandien svarbiausia yra tai, kad žmogaus orumą visų pirma sąlygoja asmenybės prigimtis, o krikščioniškai kalbant, idėja, kad asmuo yra panašus į Dievą, išsakyta garsiojoje nuostatoje Imago Dei.

Šiandien diskusija apie asmens orumą itin dažnai plėtojama pamirštant krikščioniškąsias šaknis ir dėl to neretai įgauna tam tikrą manipuliatyvų atspindį. Neretai dar ir priduriant, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet pamirštant, kad valstybinio ateizmo irgi nėra. Šitaip priartėjama ir prie patyčių iš tikinčiųjų. 

Montažas iš „Facebook“ video stop kadrų

Valstybės akimis, katalikai nėra verti apsaugos

Vienas iš ryškiausių praėjusią savaitę įvykdytų smūgių asmens orumui yra Vilniaus apylinkės prokuratūros prokurorų sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl režisieriaus E. Vėlyvio organizuoto išpuolio prieš Turgelių tikinčiuosius. Oficialiai paaiškinta, kad šitaip pasielgta, nes pagrindinis veikėjų tikslas buvo reklamuoti renginį, o ne sutrikdyti Mišias, tad Baudžiamojo kodekso 171 str. („Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes“) nėra taikytinas. Tarytum rinkodaros principai nemokytų, kad su klientais turi bendrauti per jų kanalus, o tikintieji tikrai nėra pagrindinė E. Vėlyvio renginio žiūrovų grupė.

Šis sprendimas yra itin ydingas dėl keleto priežasčių. Pirma, mūsų Konstitucija numato, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose vykdo prokurorai, tad ir jų pozicija bent iš dalies simbolizuoja valstybės poziciją. Mūsų šaliai oficialiai atstovaujantys pareigūnai ženkliai nuvertino šios bylos reikšmę, prilygindami išpuolį prieš tikinčiuosius smulkiam chuliganizmui.

Antra, jie patvirtino mano anksčiau išsakytas mintis, kad toks išpuolis buvo galimas tik tuo atveju, jei manyta, kad Lietuva bus neįgali apginti savo piliečių teisių. Būtent tai ir paliudijo prokurorų sprendimas, kuris leido patyčias paversti itin pigios, bet labai efektyvios reklamos forma.

Kadaise garsusis politikos filosofas Leo Straussas yra kalbėjęs, kad „visi teisingi veiksmai turi būti daromi tam, kad paskatintų gėrį ir stabdytų blogį“. Tuo tarpu mūsų prokuratūra pasielgė visiškai priešingai: iš esmės apeliuodama į savo teologinę beraštystę ji priėmė su teisingumu prasilenkiantį sprendimą. Visų pirma, jeigu provokacijos tikslas nebuvo įžeisti tikinčiuosius ir tokiu būdu sukelti ažiotažą, tai kodėl sąmoningai buvo persirengta kunigų rūbais, o vieno iš veikėjų veidas netgi šiurpiai išdažytas?

Pakviesti žmones į renginį galima ir nerodant atviros paniekos liturginiams rūbams bei jų simbolikai. Ši nepagarba parodyta per tikintiesiems itin reikšmingą Žolinių šventę. Minutėlę įsivaizduokime, kad kokių nors antgamtiškų jėgų įkvėpti mūsų prokurorai nepastebėjo sąmoningai pasirinktų rūbų, bet tokiu atveju kyla kitas klausimas: kaip jie nusprendė, kad Mišioms nebuvo sutrukdyta? Be abejo, pasižiūrėję į išpuolio laiką. Tai matyti iš jų pastabos, kad Mišios prasidėjo laiku, o tikslas buvo pasidaryti reklamą. Žodžiu, jei niekindamas kitą dar ir uždirbsi, tai reiškia, kad elgiesi ne taip jau ir blogai.

Čia Mišios suvoktos itin siaurai, neįvertinant jų tikrosios reikšmės tikinčiajam ir taikant įprasto renginio logiką. Deja, taip gali spręsti tik didelėmis teologijos žinių spragomis pasižymintis žmogus. Mišios yra tiesioginis susitikimas su Viešpačiu, Kristaus aukos apmąstymas, sudabartinimas. Radikalus dėmesio išbalansavimas neabejotinai trukdė tikintiesiems giliau susitelkti į Mišias ir jų dvasinę reikšmę – šitaip tiesiogiai trukdoma Mišioms. Tai galėtų paliudyti bet kuris kunigas, tačiau prokurorai sugebėjo šį faktą praleisti pro akis. Suprantu, kad itin menkas teologinis raštingumas yra Lietuvoje plačiai paplitusi problema (gal net jau virstanti mada), bet šiuo atveju kalbame apie specialistus, kurie turėjo savo darbą atlikti profesionaliai, gindami piliečių orumą ir demokratiškos šalies autoritetą. Teisėje įprasta nuostata, kad iš neteisės negali kilti teisė. Tai kodėl iš išsilavinimo stokos turi kilti teisinis argumentas?

Dvigubi standartai kelia įtampą visuomenėje

Ši byla yra grėsminga ir tuo, kad joje gausu dvigubų standartų, kurie kelia įtampą visuomenėje. Paskelbus prokuratūros poziciją E. Vėlyvio organizuoto išpuolio atžvilgiu, Lietuvoje imta šią istoriją lyginti su 2012 m. rugpjūčio 26 d. įvykdytu išpuoliu, kai ant jau nebenaudojamos sinagogos durų buvo prikaltos dvi kiaulės ausys. Tąkart vandalų išpuolis buvo teisingai nubaustas 5200 lt. bauda, matyt, provokatoriui nesugalvojus, kad tokiu būdu jis siekia išgarsėti.

Ganėtinai akivaizdu, kad šie nusikaltimai turi daug bendra, tačiau matome, kad žinomas asmuo lieka deramai nenubaustas, o nežinomas gauna didelę baudą. Taip pat matome, kad į provokacijas prieš žydų kilmės asmenis reaguojama rimčiau nei į išpuolius prieš katalikus, nors baudžiamasis kodeksas saugo tiek tautines, tiek ir religines grupes. Nepaisant to, kad neretas žydų tautybės asmuo viešai ar privačiai pasmerkė išpuolį, o jį pateisinusių turbūt nė nebuvo, toks dvigubų standartų taikymas plačiajai visuomenei kelia minčių apie privilegijuotas grupes. Tokios mintys gali virsti visiškai nereikalinga įtampa ir neteisingais kaltinimais žydų tautinės mažumos atžvilgiu.

Prokuratūra šiuo atveju įvykdė kokybišką visuomenės dezintegracijos darbą, bet ar tai neprieštarauja šios įstaigos misijai? Tiek Aristotelis, tiek ir Josef Pieper savo veikale Apie dorybes rašė, kad teisingumas yra nuostata duoti kam nors tai, kas jam priklauso. Savo komercinių tikslų labui pažemindamas tikinčiuosius, E. Vėlyvis turėjo gauti didelę baudą, tačiau išties gavo pigią reklamą. Toks sprendimas ne tik paskatins tolesnius tikinčiųjų puldinėjimus, bet ir smogs pasitikėjimui Lietuvos prokuratūra. 

Viktoro E. Franklio pamoka

Neabejotinai blogiausios sąlygos asmens orumui buvo koncentracijos stovyklose, kuriose ne tik orumas, bet net žmogaus gyvybė nieko nereiškė. Tačiau net ir jose būta tokių asmenybių, kurios sugebėjo išsaugoti orumą nežmoniškomis sąlygomis. Pasaulinio garso psichiatras ir buvęs Aušvico stovyklos kalinys E. Franklis savo prisiminimų knygoje Žmogus ieško prasmės pastebi, kad šiomis itin sunkiomis sąlygomis išlikdavo tie, kurie turėdavo, kam gyventi. „Kai turi kam gyventi, tampa mažiau svarbu ir kaip gyveni.“ – rašė mąstytojas, ištvėręs koncentracijos stovyklos siaubą. Svarbu galvoti, ką gali duoti šiam pasauliui, o ne ką jis duos tau. Tai gera žinia mums.

Ji liudija, kad, kol turėsime tikslą, tol judėsime pirmyn. Matyt, tai atsispindėjo ir pirmuosiuose apmąstymuose apie žmogaus orumą. Juk Dievo veikla nėra betikslė – tad ir mes, būdami į Jį panašūs, turime turėti kokį nors žmonišką tikslą, kurį pasiekus pasaulis taps geresnis. Ir nei niekšiškai pigūs rinkodaros triukai, nei prokuratūros darbuotojų kompetencijos stoka mūsų orumo neatims. Ypač jei jį atvirai ginsime.