Doc. dr. Saulius Spurga. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuviškos išdaigų ir kriminalų žiniasklaidos fone LRT vaidmuo kaip kokybiškos ir visuomenei tarnaujančios medijos ypatingai svarbus. Tačiau visuomeninį transliuotoją užuot stiprinę esame nuvertinę ne tik finansine prasme, teigia dr. SAULIUS SPURGA, Mykolo Romerio universiteto docentas. „Atiduoti visuomeninį transliuotoją į valdžios rankas – neatsakinga ir valstybei žalinga“, – sako politikos apžvalgininkas, turintis tiek žurnalisto, tiek redaktoriaus patirties. Jis dirbo savaitraštyje „Atgimimas“, „Laisvosios Europos radijuje“, portaluose „omni.lt“ ir „balsas.lt“. Pašnekovas teigia jau ne vienerius metus stebintis valdžios polinkį užsiverti nuo visuomenės.

Pirmadienį prie LRT vyko du mitingai. Viena stovykla, šešios nevyriausybinės organizacijos (tarp jų „Pro Patria“, Tautos forumas), atėjo su teiginiu, kad visuomeniniam transliuotojui trūksta objektyvumo, kita pusė, liberalus jaunimas, atėjo jo ginti ir pasisakyti už spaudos laisvę bei LRT nepriklausomumą.

Šie mitingai atskleidžia mūsų visuomenės skilimą, kuris pasireiškia daugeliu klausimų. Dėl Lukiškių aikštės irgi vyko du mitingai. Tai liudija, kad mūsų tautinė savimonė, tapatybė galutinai dar nesusikristalizavo. Pastaraisiais metais pokyčių buvo labai daug, tačiau visuomenėje nėra tikro sutarimo, kuria kryptimi Lietuva eina.

O ar šis atskirų grupių susidarymas ir aktyvus priešingų nuomonių reiškimas nėra natūrali visuomenės būklė, turint minty, kokios skirtingos gali būti piliečių pasaulėžiūros?

Ir taip, ir ne. Nesutarimai ir ginčai – demokratijos pagrindas, tačiau svarbu, koks tas nuomonių išsiskyrimo gylis. Pavyzdžiui, estai yra labai vieningi ir tai viena iš jų sėkmės prielaidų. Kiek teko stebėti, bendrauti, jie siunčia apie savo šalį panašią žinią apie atvirumą, technologinę pažangą. Tai duoda rezultatų.

Nuo to, kokią Lietuvos vietą matome Europoje ir pasaulyje, kaip save įsivaizduojame ateityje, priklauso konkrečių klausimų, tokių kaip dvigubos pilietybės, emigracijos, imigracijos, sprendimas.

Kalbant bendrai, demokratinėje valstybėje diskusijos, nuomonių kovos turėtų vykti tol, kol priimamas sprendimas. Kai jis priimtas – reikia vykdyti. Blaškydamiesi mes prarandame ir žmones, ir finansinius resursus. Šios problemos Lietuvoje sumažėtų, jei sutartume dėl esminių valstybės tikslų.

Atsirastų apžvalgininkų, kurie jums paprieštarautų, sakydami, kad dvi mitinguojančios grupės prie LRT rodo ne visuomenės pasidalijimą, o valdančiųjų norą legitimuoti savo užmojus visuomeninio transliuotojo atžvilgiu, nes tarp kritikuojančių organizacijų narių esama žmonių, kurie dirba „valstiečiams“.

Taip, į tai reikėtų atkreipti dėmesį. Taip pat ir į pasirinktą laiką: kaip tik Seime prabilta apie naują, galimai politizuotą, LRT valdyseną. Artėja ir rinkimų sezonas. Mitinge šmėžavo trys kandidatai į prezidentus: A. Juozaitis, N. Puteikis, V. Mazuronis. Tai rodo tam tikras sąsajas su politika, tačiau dalis žmonių atėjo, nes tokie jų įsitikinimai. Tai nėra vien „valstiečių“ politiniai žaidimai.

Vilniaus forumo feisbuko nuotrauka

Vilniaus forumo feisbuko nuotrauka

Aptarkime mitingo organizatorių kritiką LRT atžvilgiu. Jie teigia, kad vykdoma pažiūrų ir nuomonių cenzūra, trūksta objektyvumo analizuojant tiek Lietuvos, tiek pasaulio įvykius, stinga dėmesio kalbai ir tautai ir taip toliau. Ar jums ši kritika atrodo pagrįsta?

Žiniasklaidos objektyvumas – amžinas klausimas. Kai dirbau „Laisvosios Europos radijuje“ korespondentu, mums buvo keliamas reikalavimas visada pateikti dvi nuomones. Tačiau ir tai gali iškreipti tikrovę, kai šalia nuomonės, kuri atstovauja labai plačiam visuomenės sluoksniui, pateiki kitą, kurios laikosi vos keli žmonės. Ar tai objektyvu? Negali kviesti žmogaus į eterį vien dėl to, kad jis turi kitokią nuomonę. Kita vertus, akivaizdu, kad ta LRT kritikuojanti grupė žmonių egzistuoja, ir visuomeninis transliuotojas turėtų suteikti kažkokią galimybę ir jai savo nuomonę išreikšti.

Manau, kad didelių problemų LRT nėra, įvertinus finansines sąlygas, mūsų politinę kultūrą, žurnalistų kvalifikaciją, bendrą žiniasklaidos foną.

LRT kritikai reikalavo, kad visuomeninis transliuotojas grįžtų prie „valstybei lojalios žurnalistikos“. Tačiau transliuotojas yra ne valstybinis, o visuomeninis. Ar galite paaiškinti šį skirtumą ir kas galėtų slypėti po minėtu reikalavimu?

Kvietimas grįžti prie „valstybei lojalios žurnalistikos“ – paradoksalus. Visi, kurie kuria LRT laidas, be abejo, net minties neturi, kad jie nelojalūs. Minėti kritikai teigia, kad LRT žurnalistika nelojali valstybei, nes yra įsitikinę, kad tik jie vieninteliai žino ir geba įvertinti, kas tai yra lojalumas. Bet viskas priklauso nuo to, kaip tą lojalumą apibrėši. Ar žiniasklaidos priemonė valstybinė, ar visuomeninė, ar privati – šiems kritikams neįtiks. Juo labiau, jei pasitvirtins šiomis dienomis paskelbta informacija, kad kai kurie aktyvūs kritikai yra finansuojami Lenkijos organizacijų.

„Valstybinis“, „visuomeninis“ – būtų galima daug kalbėti apie šias sąvokas. Radijas ir televizija daugumoje šalių pradėjo savo veiklą kaip valstybinės žiniasklaidos priemonės. Kai tokioms žiniasklaidos priemonėms keliami tikslai atspindėti nacionalinį tapatumą, demokratines vertybes, jos vadinamos visuomeniniu transliuotoju. Ryškiausias pavyzdys čia – BBC. Kiti visuomeninio transliuotojo požymiai – nuo politikų nepriklausomas finansavimas, apskritai apribota politikų įtaka.

Lietuvos liberalaus jaunimo feisbuko nuotrauka

Lietuvos liberalaus jaunimo feisbuko nuotrauka

Iš tiesų, vienas iš aspektų, dėl kurių visuomeniniais transliuotojais visame pasaulyje pasitikima, yra nepriklausomumas nuo politinės įtakos. Pastaruoju metu LRT kreipėsi į UNESCO ir į Europos transliuotojų asociaciją (EBU) dėl iškilusios grėsmės jų nepriklausomumui, valdantiesiems norint pakeisti valdymo modelį. Ar šios tendencijos jums neprimena Lenkijos ar Vengrijos atvejų?

Ketinimai – dar ne veiksmai, prie Lenkijos ar Vengrijos nepriartėjome, nors tendencijos akivaizdžios. Prisiminkime, kad dabartinis LRT valdymo modelis nustatytas, kai po 20 metų trukusių paieškų, kelių ir klystkelių, galų gale pavyko pasiekti konsensusą ir atriboti politikų įtaką. Akivaizdu, kad mėginimas pakeisti LRT valdymą yra paremtas politikų noru ją susigrąžinti.

Apribota žurnalistų prieiga prie Registrų centro duomenų, ištrintas Vyriausybės viešų posėdžių archyvas, bandymai kontroliuoti LRT, atsisakymas dalyvauti tam tikrų žurnalistų laidose. Ar tokiu elgesiu demonstruojamas valdžios požiūris į žiniasklaidą nėra žalingas mūsų demokratinei sistemai? Galima prisiminti „Washington Post“ šūkį „demokratija miršta tamsoje“.

Čia esminis yra valdžios santykio su visuomene klausimas, kurį esu tyrinėjęs moksliškai. Valdžia gali būti virš visuomenės, viską žinanti, slapta priimanti sprendimus. Arba valdžia gali dirbti kartu su visuomene, išklausyti įvairias visuomenes, veikti sutarimo su svarbiausiomis interesų grupėmis pagrindu. Mano supratimu, geriausia, kai stiprios pilietinės visuomenės atstovai dirba drauge su valdžia, dalyvauja teisėkūroje ir kitur. Sakyčiau, kad Lietuvos visuomenė yra prakutusi, kompetentinga, įvairi. Deja, susidaro įspūdis, kad atskirtis tarp tokios visuomenės ir užsidarančios valdžios tik didėja.

Stebiu šį procesą jau ne vienerius metus. Demokratijai bręstant valdžia turėtų darytis vis atviresnė, labiau įtraukianti, tačiau tai nevyko ir daugelį metų niekas apie tai net nediskutavo. Pati visuomenė šito iš politikų nereikalavo. Dėl to atsidūrėme dabartinėje situacijoje, kai valdžia vis labiau slapukauja. Prie to prisidėjo ir subjektyvesnio pobūdžio veiksniai  valdžioje esančios politinės jėgos santykiai su žiniasklaida visada buvo įtempti. Beje, tai iš dalies lemia ir asmeninės politinių lyderių savybės.

Vilniaus forumo feisbuko nuotrauka

Dabar matome gan solidarią žurnalistų bendruomenę, o kaip jums atrodo, ar visuomenė stotų žiniasklaidon pusėn, jei valdžia dar kokiais nors būdais bandytų varžyti žiniasklaidos laisvę ir kratytis pareigos atsiskaityti visuomenei?

Atsakysiu bjauriai: ar žiniasklaida užsitarnavo visuomenės pasitikėjimą, kad dėl jos žmonės aukotų savo laiką ir pastangas? Nemanau, kad ministrui pirmininkui dera lyginti žiniasklaidą su verslu, tačiau daugeliu atveju verslo interesai tikrai užgožia visuomeninę žiniasklaidos misiją. Už tokią žiniasklaidą visuomenė, matyt, galvos neguldytų.

Mano asmeninis nusivylimas žiniasklaida yra didžiulis ir besitęsiantis ne vienerius metus. Be abejo, yra daug puikių, atsidavusių savo darbui žurnalistų, kurie įnešė didžiulį indėlį stiprindami mūsų šalyje visuomenę, valstybę, demokratiją, tautines vertybes. Bet visa sistema tokia, kad jėgų persvara kol kas yra kitoje pusėje.  Popierinė žiniasklaida pernelyg dažnai tarnauja siauriems interesams. Elektroninė – per daug agresyvi, paviršutiniška, rūpinasi daugiausia klikais. Televizijos tik vaikosi reitingų, rodoma daugybė destrukcinių laidų. Viskas persunkta viešųjų ryšių, seniai pamiršta, kad reikia žymėti užsakomuosius straipsnius.

Vienas mano buvęs bendradarbis žurnalistas pasakoja, kad jam paėmus interviu redaktorius panaudoja tik fragmentą, kuris pakeičia prasmę. Žurnalistui dažnai tenka skambinti buvusiems pašnekovams, atsiprašinėti. Kita buvusi kolegė pokalbyje pripažįsta, kad redaktorius paima jos parašytą straipsnį ir viską pastato nuo kojų ant galvos. Matau, kad tai – kasdienybė. Taip, žiniasklaida yra verslas, tačiau vis dėlto tai neturėtų būti vien tik verslas be misijos, be aukštesnių visuomeninių tikslų, be vertybių, be žurnalistinės etikos. 

Šiame kontekste išryškėja LRT vaidmuo – jis turi būti žiniasklaidos kokybės etalonas, visų žurnalistų flagmanas.