Hieronymus Bosch „Mirties triumfas“

Šiandien gyvybės buvo atimtos ir sudaužytos į šipulius. Esame žmonės, kuriems Mozė įsakė „rinktis gyvenimą“ ir nuo tada visuomet stengėmės, nepaisant praėjusių ir dabartinių mūsų istorijos tragedijų, rinktis ir pašvęsti gyvenimą“, – po šabo dieną įvykdyto tragiško išpuolio JAV Pitsburgo miesto sinagogoje rašė rabinas Jonathanas Sacksas. Mąsčiau apie šiuos rabino žodžius sekmadienį keliaudamas skaityti paskaitos apie Gilbertą Keithą Chestertoną. Mąsčiau apie pražudytas gyvybes, sužalotus gyvenimus, blogio fenomeną ir atsaką jam. 

Nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje

Į blogį neatsakyti blogiu, nepulti kerštauti, o siekti teisingumo, viso ko trapumo akivaizdoje tik dar labiau vertinti gyvenimo dovaną ir prasmingai išnaudoti kiekvieną akimirką – štai tokiam pasirinkimui kviečia rabinas J. Sacksas. Ne kartą savo raštuose jis primena eilutes iš Biblijos Kunigų knygos: „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje.“ Kadangi patyrėte blogį, puikiai žinote, ką reiškia kentėti neteisingumą, prievartą, tad netapkite tais, dėl kurių pasaulyje tik daugėja skausmo ir neteisingumo. Kadangi patyrėte, ką reiškia būti marginalizuotiems, dėl savo kitoniškumo laikomiems nepilnaverčiams, nesielkite taip su kitais – kitatikiais, kitataučiais. Verčiau tieskite tiltus ir kurkite jais sandorą, kuri burtų jus draugėn ant bendrų vertybinių pamatų. Tai ypatingai svarbu, kai regime bandymus supriešinti visuomenę, ieškoti kaltųjų, kuriems būtų galima suversti atsakomybę už visas tikras ar tariamas negandas. 

Rabinas Jonathanas Sacksas

Filosofas Leszekas Kolakowskis „Velnio pasakojimas: metafizinė spaudos konferencija“ į nelabojo lūpas įdeda šiuos žodžius, atspindinčius mūsų nuostatas ir viltis blogio atžvilgiu: „Blogis nėra tikrovė, jūs sakote, blogis yra nesėkmė, atsitiktinumas pasaulyje, kaip kad kartais gimsta dvigalviai veršeliai. Nėra nieko neišvengiamo. Besitęsiantis gyvenimo sureguliavimas atstatys spontanišką harmoniją, su blogiu yra kaunamasi kasdien ir jis gali būti nugalėtas.“ Mes manome, kad galime perprasti žmonių motyvus ir juos pakeisti, mes manome, kad blogį išstumti galime pakeisdami aplinką, kuri formuoja žmones. 

Leszekas Kolakowskis

Tačiau, toliau tęsia spaudos konferenciją 1963 metų gruodžio 20 dieną Varšuvoje surengęs nelabasis, tikras blogis atsiskleidžia ten, kur žiaurumas ir blogis nėra tik įrankiai kažkam pasiekti, tačiau ten, kur jie yra tikslas savaime: „Kai blogis turi priežastį – kai jis kyla iš geismo, iš baimės, iš turtų troškimo, iš puikybės, net iš tuštybės ar keršto – mano vaidmuo čia yra menkas. Tokio pobūdžio blogis yra paaiškinamas, racionalus, nes tiesiog nori pasiekti tikslus, kuriuos, jei tik įmanoma, būtų galima pasiekti ir be jo.Šėtonas pats pasirodo tik ten, kur destrukcija neturi jokio tikslo, kur žiaurumas ir pažeminimas yra vykdomi tik dėl jų pačių, kur mirtis nešama vardan pačios mirties, kur kančia yra be pabaigos arba, kur tikslas tėra tik kaukė, kuri dėvima tik siekiant racionalizuoti destrukcijos alkį.“ Pitsburge, man regis, regėjome būtent tai – nuogą neapykantą, grynąjį blogį. Regėjome tai ir kitais atvejais, kur nekalti žmonės tapo kruvinų visiškai nesuvokiamų išpuolių aukomis.

Adomo sūnų pergalė

L. Kolakowskis užrašyta nelabojo spaudos konferencija skaitytojams nori pasakyti viena – blogis nėra tik kažkoks atsitiktinumas, kurį galima įveikti sutvarkius trikdžius visuomenėje, blogis yra sudėtinė šio pasaulio dalis. Ne veltui jau minėtas G. K. Chestertonas savo knygoje „Ortodoksija“ rašo, kad net ir „tobuliausioje Utopijoje turiu būti pasirengęs moraliniam bet kurio žmogaus, užimančio bet kurias pareigas, nuopoliui bet kuriuo momentu; ypač savo nuopuoliui šiuo momentu“. 

Šiame kontekste ypač svarbūs tampa pradžioje cituoti rabino J. Sackso žodžiai, skelbiantys, kad, suvokdami nuopolio galimybes ir blogio siaubingumą, turime sąmoningai apsispręsti stoti ne mirties, o gyvenimo, gėrio, teisingumo, artimo meilės pusėn. Juk blogio akivaizdoje regime, kaip visa tai yra trapu ir kiek pastangų kartais prireikia, kad neatsigręžtume į kerštą ir neapykantą, o liktume ištikimi savosioms vertybėms. 

G. K. Chestertonas

Romane „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“ aprašo dviejų poetų dialogą. Vienas jų, Gabrielis Saimas, į kolegos samprotavimus, kad nėra nieko nuobodžiau nei nuolatos pagal grafiką į stotį atvykstantis traukinys, pabrėžia: „Kiekvieną kartą, sulaukęs atvykstančio traukinio, jaučiuosi taip, tarsi jis būtų prasiveržęs pro priešų apsiaustį, laimėjęs mūšį su chaosu. Jūs su panieka skundžiatės, kad žmogus, išvažiavęs iš Slouno aikštės, būtinai atvyks į Viktorijos stotį. O aš sakau, kad pakeliui gali nutikti tūkstančiai įvairiausių dalykų, todėl kiekvieną kartą, kai iš tiesų ten atvykstu, jaučiuosi tik per nago juodymą išvengęs pavojaus. Kai girdžiu geležinkelio prižiūrėtoją šaukiant: „Viktorijos stotis!“, man tai nėra tušti žodžiai. Jie skamba tarsi heroldo trimitas, skelbiantis pergalę. Ir iš tiesų tai pergalė, victoria – Adomo sūnų pergalė.“

Skaudžiomis akimirkomis suvokiame, koks didis džiaugsmas yra ne tik pasiekti galutinę stotį, tačiau ir pasiekti ją ir toliau gebant rinktis ir pašvęsti gyvenimą, kaip kad rašė J. Sacksas. Adomo sūnų pergalė yra pastanga nugalėti blogį gerumu. Adomo sūnų pergalė yra teisingumas, o ne kerštas, kuris leidžia širdyje sudygti blogio sėkloms ar atveria ją nelabojo gundymams. Adomo sūnų simbolis yra tiltas, statomas per prarają ir vedantis pas tuos, kurie yra atskirtyje, kančioje, neviltyje, kurie yra paliekami užribyje dėl to, kad yra laikomi kitokiais, svetimais. Nėra jokių garantijų, kad tokios pastangos bus vainikuotos triumfu, bet Adomo sūnų pergalė yra pati pastanga nepasiduoti ir kantriai tęsti savo misiją, kuri labiausiai treniruoja ne kūno, o sielos raumenis.